Michailas Šiškinas. Šveicarų kalbos pamoka (I)

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Rusų rašytojas Michailas Šiškinas (g. 1961), žinomas lietuvių skaitytojams kaip romanų „Laiškų knyga“ ir „Veneros plaukas“ autorius, yra ir puikus publicistas. Esė „Šveicarų kalbos pamoka“ rašytojas nagrinėja rusų ir šveicarų mentalitetų ir vertybių skirtumus. Kas trukdo rusams siekti paprastų gyvenimo džiaugsmų ir iš kur jų noras tarnauti „aukštesnei idėjai“? Kas sieja ir kas skiria šalį-imperiją ir šalį-kurortą? Ir kodėl didysis smegenų plovimas – taip Šiškinas vadina rusų revoliuciją – prasidėjo kaip tik Šveicarijoje, o receptai, pagal kuriuos privirta kruvinos košės ištisoms valgytojų kartoms, sudaryti Ženevos ir Ciuricho bibliotekų tyloje? Siūlome skaitytojų dėmesiui pirmą esė dalį.

 

Šveicarų kalbos pamoka (I)

Taigi aš jau Šveicarijoje, vaizdingų gamtovaizdžių šalyje, laisvės ir gerovės žemėje! Regis, čionykštis oras turi kažką grąžinančio gyvybę: mano alsavimas tapo lengvesnis ir laisvesnis, nugara atsitiesė, galva pati savaime kyla aukštyn, ir aš su pasididžiavimu mąstau apie savo žmogiškąją prigimtį.

N. Karamzinas. „Rusų keliautojo laiškai“

Čionai baisi nuobodybė. Vietovė, kurioje apsistojau, laikoma viena iš gražiausių šalyje; ir išties, čia sutelktos visos įmanomos vadinamosios gamtos grožybės. Poetui, menininkui, manyčiau, čionai išties yra kur išskleisti sparnus. Man – kančia: kiek beverčiau save žavėtis saulėlydžiais ir saulėtekiais, nieko neišeina. Viskas atrodo kvaila, beprasmiška.

S. Nečiajevas. Iš laiško Natalijai Gercenai 1870 m. gegužės 27 d.

 

Rojus ir nuobodybė. Tarp šių dviejų polių – pasaulis, kuriame kažkas ne taip.

Viskas čia kelia nuostabą rusų keliautojui.

Nėra platybių, tačiau yra kalnų. Žemės maža, o pieno daug. Viršininko vizito nelaukiama, bet gatvės švarios. Nacionalinis didvyris – žudikas, tačiau piliečiai gerbia įstatymus. Tvarkingai moka mokesčius, nebijo vyriausybės ir gyvena ne nuo vieno karo iki kito.

Ir kas išvis per daiktas ta Šveicarija?

Atgijusi žaislų krautuvėlės virtina? Pašto atvirukų komplektas vietoj peizažo? Klusnumas pačių prasimanytiems įstatymams? Šventas senolio įsitikinimas, kad jo pievelė tikrai atiteks vaikaičiui? Valstybė, sukirpta pagal Gogolio apsiausto fasoną? Akumuliuotos daugelio kartų pastangos, prieš kurias bejėgės visos revoliucijos ir idėjos? Rusija atvirkščiai?

Alpių ežerų pakrantėse net ankšta nuo rusų šmėklų.

Šveicarijos geografija sunarsto iš Rusijos istorijos netikėčiausias dėliones.

Skriabinas skuba Ženevos gatve priešais bėgantį kviesti akušerės Dostojevskį, o vėliau abu cerkvėje Rodolphe’o Töpfferio gatvėje dalyvauja gedulingose pamaldose už savo dukras. Pensiono auklėtinė Musia Cvetajeva Ouchy krantine pastriuokomis lekia pas mamą pro susimąsčiusį Azefą. Gercenas ir Solženicynas publikuojasi viename laikraštyje. Rigio kalno viršūnėje tekančią saulę petys petin pasitinka Tiutčevas ir Buninas.

Apgleizotos šalies įžymybės virsta veidrodžiu, kuris atspindi kiekvieną, pažvelgusį į jas. Ne rusų keliautojai pasakoja apie Reino krioklį, bet krioklys apie juos. Reino krytyje atsispindi rusų pasaulis.

Norėdamas pasigrožėti Reino stebuklu, N. Karamzinas įveikia visą kelią nuo Ciuricho iki Šafhauzeno – beveik 50 kilometrų – pėsčiomis. „Išties didingas fenomenas! – baigia Karamzinas savo garsųjį aprašymą. – Mano vaizduotė sudvasino šaltąją stichiją, įkvėpė jai jausmus ir balsą: ji bylojo man kažin ką neišsakoma!“

Krintančios upės galybė palieka Aleksandrui I tokį įspūdį, kad Napoleono nugalėtojas užsisako portretą, vaizduojantį jį gamtos stebuklo fone. Drobę tapęs dailininkas Silvestras Ščedrinas apkarpo krioklį, kad šio matmenys derėtų prie caro ūgio. Po bolševikinio perversmo šį paveikslą su Reino krioklio vaizdu bus uždrausta viešai rodyti ir jis ilgus dešimtmečius dūlės Rusų muziejaus fonduose.

Grečius jaučiasi įžeistas dėl to, kad pažemintas unikalus gamtos reiškinys: žmogus privertė jį banaliai sukti tabako fabriko ratą.

Aldona Gustas. „Vasara“, drobė, aliejus, piešinys, 40,5 x 50, 1989

Privalomo žavėjimosi objektas, paskatinęs Žukovskį sukurti romantišką, kupiną susižavėjimo aprašymą, Tolstojų palieka abejingą ir duoda pretekstą dienoraštyje įrašyti: „Nenormalus, nieko nesakantis reginys.“

1902 m. dešimtukas revoliucinės organizacijos „Iskra“ narių, – tarp jų Baumanas ir būsimasis Stalino užsienio reikalų ministras Litvinovas, – įvykdęs tais laikais daug triukšmo sukėlusį pabėgimą iš Kijevo kalėjimo, susitaria susitikti ne kur nors kitur, o Šveicarijoje, restorane prie krioklio, iš kur išsiunčia telegramą žandarų šefui į Rusiją: „Visi drauge švenčiame sėkmingai pasibaigusį pabėgimą restoranėlyje prie Reino krioklio ir patvirtinę šį faktą visų mūsų parašais telegrafu informuojame apie tai generolą Novickį.“

Po metų per pertrauką tarp „Išlaisvinimo sąjungos“ steigiamojo pasitarimo posėdžių čionai nuo ginčų apie imperijos likimą užsuks pailsėti „profesorių partijos“ įkūrėjai: Sergejus Bulgakovas, Vladimiras Vernadskis, Semionas Frankas, kiti būsimi „filosofų garlaivio“ keleiviai. Čia, prie Reino, Petrunkevičius, būsimas emigrantas iš bolševikinės Rusijos, vėliau radęs prieglobstį Šveicarijoje, tars lemtingus rusų istorijai žodžius: „Mes neturime priešų iš kairės.“
1917-ųjų balandį čia Reiną tiltu kirs „plombuotas vagonas“, bet jo keleiviams rūpės ne gamtos grožybės.

Rusų keliautojui svetimas muziejinis pietetas. Traukdamas į plaučius Alpių vėjelį, jis jaučiasi esąs teisėtas paveldėtojas, šeimininkas, įgijęs teises į savąją pasaulio paveldo dalį. Jis tempia šitą šalį ant savo kurpalio.

Rusas dantimis tikrina vietos brangenybes, norėdamas būti tikras, kad jos nesuklastotos. Liucerno liūtas, garsusis paminklas šveicarų kareiviams, kurie žuvo gindami Tiuilri nuo revoliucingos liaudies, jei kuo nors ir daro įspūdį, tai tik savo matmenimis. „Liucerne yra paminklas, – rašo Žukovskis, –­ kuriam nėra lygių pagal didumą.“ Jau Aleksandras Turgenevas suabejoja šio monumento prasmingumu: „Man visada kažkaip skaudu, kai mąstau, kad šis paminklas pastatytas šveicarams ir, žinoma, už šaunų žygdarbį, tačiau šį žygdarbį įkvėpė ne patriotizmas, o tik kareiviškas point d’honneur ir šveicariška ištikimybė. Jie mirė už svetimą karalių, gindami ne savo žemę, ne savo vyriausybę, – ne už savo interesus, – o kentėdami už svetimas nuodėmes.“ O Saltykovas-Ščedrinas be užuolankų taip interpretuoja lotynišką užrašą ant paminklo: „Helvetiorum virtuti ас fidei“ („Šveicarų narsai ir ištikimybei“): „Maloniai ištikimiems šveicarams, 1792 me­tais už padienį užmokestį gelbėjusiems prancūzų sosto tėvynę.“

Rusų keliautojas Alpėse jaučiasi kaip namie. Gogolis išraižo savo vardą ant Šiljono kalėjimo mūrų. Belas supleškina Geteanumą kaip maištaujantis mužikas dvarponio sodybą. Rozanovas sėdasi į Kalvino krėslą. Voltaire’as priklaupia prieš apsišvietusią viešnią iš Rusijos –­­ hemorojaus kankinamas filosofas, priimdamas kunigaikštienę Daškovą, negali net žmoniškai prisėsti. Neatlaikęs griežto „Glupovo miesto“ autoriaus žvilgsnio išdidusis Šveicarijos simbolis – Jungfrau kalnas – pakyla iš apsiprastos vietos ir keliauja į tremtį Ufos gubernijon. Mont­rio įgyja kalėdines apybrėžas, Nabokovo pieštukas piešia Materhorno viršukalnės siluetą, o išeina Puškino profilis. Šagalas atgena į Ciurichą Vitebsko karves, ir šios kažką tyli Fraumiunsterio vitražuose.

Vieną šeštadalį sausumos ir padebesių lopelį sieja nematoma pulsuojanti gysla. Šalyje-kurorte dedasi įvykiai, iš išorės nežymūs, bet darantys lemtingą įtaką šalies-imperijos likimui. Čia į galvas šauna idėjos, kurios vėliau materializuojasi už šimtų ir tūkstančių varstų nuo Bazelio ir Lugano: ir knygomis, ir paveikslais, ir įkaitų šaudymu. Ženevos ir Ciuricho bibliotekų tyloje sudarinėjami receptai, pagal kuriuos privirta kruvinos košės ištisoms valgytojų kartoms.

Po Karamzino ši šalis tampa neatskiriama rusų literatūrinio landšafto dalimi. Bazelio asilo riksmas pažadins kunigaikštį Myškiną, Turgenevas privers byloti net Alpių viršūnes, Buninas siųs savo veikėjas mirti prie Ženevos ežero, Chodasevičius 1917 m. parašys eilėraštį „В этом глупом Швейцерхофе...“ („Tam kvailame Šveicerhofe...“) ir garsiojo viešbučio prie Liucerno ežero pavadinimas taps bendriniu žodžiu. Šveicerhofas – pasaulis, kuriame visi –­ nuomininkai.

Diena, kurią rusų atsargos karininkas, trisdešimtmetis Sevastopolio veteranas praleidžia kurortiniame miestelyje prie Firvaldšteto ežero, tampa chaotiškos tiesos ir kankinančio nemirtingumo diena. „Nubudau 9, nuėjau į pensioną ir prie Liūto paminklo. Namie atsiverčiau sąsiuvinį, bet rašyti nesisekė. „Отъезжее поле“ („Tolimas laukas“) – mečiau. Pietūs bukaprotiškai nuobodūs. Apsilankiau privathause. Grįždamas iš ten – naktis apniukusi, mėnuo bando išlįsti, girdėti keli nuostabūs balsai, dvi varpinės plačioje gatvėje, menkutis žmogelis su gitara traukia tiroliečių dainas ir puikiai. Daviau jam pinigų ir paprašiau sudainuoti priešais Šveicerhofą – nieko, jis susigėdęs patraukė šalin kažką niurnėdamas, minia, kvatodama – iš paskos... Pasivijau jį, pakviečiau į Šveicerhofą išgerti. Mus palydėjo į kitą salę. Artistas blevyzgotojas, bet graudina. Gėrėm, liokajus pasišaipė ir šveicaras sutriko. Pasiutau –­ apšaukiau juos ir siaubingai susijaudinau. Stebuklinga naktis. Ko trokšta, ko aistringai geidžia širdis? Nežinau, bet jau tik ne šio pasaulio gėrybių. Ir netikėti sielos nemirtingumu! –­ kai jauti sieloj tokią nepamatuojamą didybę. Pažiūrėjau pro langą. Juoda, perdrėksta ir šviesu. Nors mirk. Dieve mano! Dieve mano! Kas aš? Kur link? Kur?“

Ir kodėl Maskvos dvarininkas ir sielų valdytojas puola ant kelių prie Reino ties Bazeliu ir sušunka: „Laimingi šveicarai! Ar kiekvieną dieną, ar kiekvieną valandą dėkojate dangui už savo laimę, gyvendami nuostabios gamtos prieglobstyje, globiami palankių broliškos sąjungos įstatymų, tyromis širdimis ir vienam Dievui tarnaudami?“ Tam tikras, šveicarų galvijų augintojui nesuprantamas, rusiškas išmanymas verčia „rusų keliautojų generolą“ – taip Grečius vėliau pakrikštys Karamziną –­ pažymėti šią dėmelę žemėlapyje kaip rojų žemėje. Karamzino „Laiškai“ – ne tik stebėtina vienašalė nieko neįtariančios šalies aneksijos sutartis, savotiškas Šveicarijos įtraukimo į rusų kultūrą aktas, bet ir generalinė dispozicija su nustatytais orientyrais ir tikslais, judėjimo planas, šifruotas priesakas klystžvakei rusų sielai. Būsimas daugiatomės Rusijos istorijos, permirkusios krauju, pralietu siekiant aukštesnių tikslų, autorius smaigsto savo skaitytojams paprastos žemiškos laimės gaireles.

Karamzinas diktuoja totalitarinei sis­temai naują judėjimo vektorių – link privataus gyvenimo prioritetų.

Aldona Gustas. „Palydint“, drobė, aliejus, 40 x 50, 1990

Karamzinas atvyko į Šveicariją su Jeano-Jacques’o Rousseau tomeliu. Vėliau čionai atvyksiantieji rusai su savimi vešis Karamzino tomelį. Kaip ir Karamzinas, gėrėsis Alpių grožybėmis, tačiau jų akys regės palaidą balą namuose. Helvetų peizažą tai šen, tai ten vis perforuos „prakeikti rusų klausimai“. Brička su Čičikovu nuo Vevė šuoliais lėks Klarano pusėn ir toliau –­ per visą pasaulį. Žukovskis įžvelgs kalnų griūtyje kažką „beprasmišką ir negailestingą“. Šveicarijos įspūdžiai kumšnos į pašonę „Filosofinių laiškų“ autoriui. Po didelį rezonansą sukėlusio atsistatydinimo Čiaadajevas svajos apsigyventi Šveicarijoje. Deja, kelionė į bet kurią šalį, pasirodo, tėra kelionė į Rusiją. Berne, per arbatėlę pas Sverbejevą, tulžingas atsistatydinęsis putodamas užsipuola gimtąją imperiją: „...vadino Arakčejevą piktadariu, aukščiausiąją valdžią – karinę ir civilinę – kyšininkais, dvarininkus – niekingais padlaižiais, dvasiškius –­ profanais, visus likusius –­ stagnuojančiais ir šunuodegaujančiais vergais. Kartą, pasipiktinęs, kad taip sutirština spalvas, – prisimena Sverbejevas, –­ priminiau jam šlovingą mūsų Tėvynės karą ir pergalę prieš Napoleoną ir prašiau pasigailėti rusų dvarininkijos ir mūsų kariuomenės bent jau dėl to, kad jis pats tuose žygdarbiuose dalyvavo. „Ir ką čia kalbate! Juk viską lėmė atsitiktinumas, o mūsų herojai tada, kaip ir kur kas anksčiau, išgarsėdavo ir gaudavo apdovanojimus tik pagal kieno nors įgeidį, protekciją.“ Tai sakydamas Čiaadajevas baisiausiai susierzino ir nebetvėrė pykčiu.“

Lozana Žukovskiui duoda pretekstą prisiminti tėvynę, kur „provincijoje šiurkštus gyvuliškumas, dideliuose miestuose – netašyta prašmatnybė“. Žiūrint į kalno nuogriuvą, palaidojusią Goldau kaimelį, būsimojo imperatoriaus-išvaduotojo mokytojo galvoje gimsta „kalnų filosofija“: „Važiuodamas čionai per Švico kantoną, puikiame slėnyje tarp Ciuricho ir Lozanos ežerų pamačiau kalno, per dvidešimtį metų palaidojusio kelis kaimus ir pavertusio rojaus salelę dykuma, nuogriuvas. Ši vieta tada buvo vadinama Goldau (Aukso pieva). Prieš dvylika metų jau buvau ją matęs: nuo to laiko niekas nepasikeitė: tie patys pliki, krūvomis suvirtę akmenys, tik nedaugelis iš jų apžėlė samanomis; kai kur prasimuša skurdūs krūmokšniai, bet dar beveik nėra gyvybės ženklų: laikas nepastebimai dirba savo darbą, tačiau kol kas visur triumfuoja griovimas. Šalia šito akmenų chaoso driekiasi kalvota lyguma, priaugusi vešlios žolės, kur tarpsta medžiai, marguoja kaimai, trobelės, sodai; tačiau gūbriuotas jos paviršius, kaip byloja padavimas, liudija, kad senovėje ir ji buvusi sugriauta: prieš kelis šimtmečius ir šioje vietoje įvyko griūtis, užvertė kelis kaimelius, ir turėjo praeiti šimtai metų, kad griuvėsius padengtų derlingos dirvos sluoksnis, ant kurio įsikūrė nauja karta, visiškai svetima žuvusiajai. Štai visų revoliucijų, visų prievartinių perversmų, kad ir kas juos būtų įvykdęs – ar nesuvaldoma minios dauguma, ar įžūlus vienvaldis –­ istorija! Sugriauti tai, kas yra, aukojant teisingumą, aukojant dabartį vardan įsivaizduojamos laimės ateityje –­ tai užversti kalną ant žmonių būstų apimtam beprotiškos minties, kad bevaisę žemę, ant kurios jie stovi, įmanoma staiga pakeisti kita, derlingesne. Ir tai tiesa, žemė vėl duos vaisių, bet kam ir kada? Laikas atsiims savo, ir ant griuvėsių prasidės naujas gyvenimas: tačiau tatai jo valioje, o ne mūsų: mes sukėlėme tik žūtį, o tai, ką laikas sutvers iš mūsų sukurtų griuvėsių, nė kiek neatitiks to, ko siekėme iš pradžių. Laikas –­ tikrasis kūrėjas, o mes tam tikru laiku tebuvome tik nusikaltėliai žudikai, ir tolimi teigiami padariniai, užglaistę žūties pėdsakus, nepateisina žudytojų. Ant šių Goldau griuvėsių aiškiai parašyta tiesa: „Tikslas nepateisina priemonių: tai, kas neša pražūtį dabartyje, ir yra tikrasis blogis, nors ateityje ir galėtų turėti teigiamų padarinių; niekas neturi teisės aukoti dabarties vardan ateities ir pažeisti akivaizdaus teisingumo vardan abejotinos galimos gerovės.“

Kelionių aprašymai, dienoraščiai ir laiškai pampsta nuo susižavėjimo gamtos grožiu, gatvių švarumu ir helvetų padorumu.

Bet ša! Didelės Alpių Edeno dozės rusų keliautojams sukelia vėmimo refleksą. „Ką tau papasakot apie Šveicariją? Vien dailūs vaizdų vaizdai, taip, kad man galop nuo jų darosi šleikštu, ir jeigu dabar pasitaikytų kur nors mūsiškė niekinga ir plokščia vietovė su rąstine troba ir pilkutėliu dangumi, galėčiau jais žavėtis lyg tai būtų naujas peizažas.“ Gogolis!

„Reinas – natūrali riba, niekuo neskirianti, bet dalijanti Bazelį į dvi dalis, nors tatai nė kiek nesumažina neapsakomo abiejų pusių nuobodumo. Ant visko čia nugulė trigubas nuobodulys: vokiškas, pirkliškas ir šveicariškas. Nieko stebėtina, kad vienintelis Bazelyje prasimanytas meno kūrinys vaizduoja mirštančiųjų šokį su mirtimi: čia niekas nesilinksmina, išskyrus mirusius...“ Gercenas.

Tolstojus apie helvetus: „Šveicarai –­ nepoetiška tauta.“

Aldona Gustas. „Susitikimai“, drobė, aliejus, 40 x 50, 1977

Dostojevskis: „O, kad jūs žinotumėte, kokia kvaila, buka, niekinga ir laukinė ši padermė! Negana pravažiuoti šalį keliaujant. Ne, jūs pabandykit pagyvent! Tačiau dabar jums net ir trumpai negaliu išdėstyti savo įspūdžių: pernelyg daug jų susikaupė. Buržuazinis gyvenimas šioje niekšingoje respublikoje pasiekė nec plus ultra. Valdžios struktūrose ir visoje Šveicarijoje – partijos ir nesiliaujančios rietenos, pauperizmas, visur baisi vidutinybė; čionykštis darbuotojas nevertas nė mažojo pirštelio mūsiškio: juokinga net žiūrėt ir klausyt. Papročiai absurdiški: o, kad jūs žinotumėt, ką jie laiko gėriu ir ką blogiu...“

Išvirkščioji rojaus pusė. Ar kitoks supratimas apie sielos išganymą?

Su bagažu į Ciurichą ar Ženevą rusų keliautojas atsiveža ir pėrusiųjų, ir pertų rykštėmis, tačiau per amžius solidariai traukusių tėvynės jungą, protėvių patyrimą. Šimtmečius trukusi tarnystė carui karta po kartos atimdavo ir kūną, ir valią, ir mintis, bet mainais suteikdavo sielos pilnatvę ir šventuolišką prasmę egzistencijai. Tai, kas pasiuntiniams nuo Reino krantų Rusijoje atrodė despotija ir vergovė, prie Maskvos upės buvo suvokiama kaip pasiaukojamas dalyvavimas bendroje kovoje, kur caras –­ generolas, o visi kiti – jo vaikai ir kareiviai. Privataus gyvenimo nebuvo –­ jį kompensavo saldi galimybė mirti už tėvynę. Tėvynės tęstinumas erdvėje ir laike buvo išsigelbėjimo garantas. Visuotinė neįsisąmoninta vergija pragaištinga kūnui, bet išganinga dvasiai.

Bet laimingai su visu pasauliu kariaujančios nacijos vaikystei ateina galas: vokiečiai rusų soste paskelbia „laisvę“ –­ pirmiausia dvarponiams, o dar po šimto metų – visuotinę. Prasideda išmėginimas dykai gauta laisve. Įpratusi prie Tarnystės siela priversta spręsti naują klausimą: dėl ko gyventi? Akivaizdus Alpių fone atsakymas: dėl savęs, dėl vaikų, anaiptol nėra toks akivaizdus prie Volgos ir Nevos. Po rusų romanų puslapius kirilicos genami pakrinka „nereikalingi žmonės“. Rusijoje abejojama privataus gyvenimo vertybėmis, kurių simboliu rusų sąmonėje Karamzinas padarė Šveicariją. Tuštuma, staiga atsivėrusi į atsargą išleistos liaudies paširdžiuose, šaukte šaukia, kad Tarnystė būtų pakeista kuo nors ne mažiau prakilniu. Gyvenimas kaip toks –­ jo „šveicariškasis“ pavidalas – ruso vyzdyje išvirsta vimdančiu biurgeriškumu, neturinčia sudvasinančios prasmės niekinga miesčioniška egzistencija.

Rusijos ir Šveicarijos ribas nelyginant Vasnecovo karžygiai sergsti didžios literatūros įdiegta panieka „gandralizdžiui ant stogo“, akivaizdi darbadienių beprasmybė bet kokio režimo sąlygomis ir genetinis polinkis į aukštus idealus, kurių šveicarai, pasak Šveicarijos piliečio Gerceno – „juodadarbio valstiečio iš Šatelio kaimelio, kur prie Murteno“, – neturi: „Bet paklausk jų, kur jų idealai, kur jų aukštesni interesai? Jų nėra...“

Pirmąja rusų „pertvarka“ – Aleksand­ro I reformomis – baigiasi šimtmečius trukusi izoliacija. Užsienio paso, valdant Nikolajui kainavusio 500 rublių, už penkis rublius neįsitaiso nebent didžiausias tinginys. Caro demokratizuojamos imperijos gyventojams suteikta puiki proga savo rankomis pačiupinėti „šveicariškosios“ civilizacijos vertybes. Daugybė rusų pirmą kartą istorijoje išvyksta į užsienį civiliais drabužiais – ne kaip armija. Rusai užsienyje: vienas kitą iš pusės žvilgsnio atpažįstančių įšven­tintųjų kohorta, Alpių nenuoramos su opričnina praeityje ir Bašlagu ateityje, dėl sielos išganymo pamišusių turistų grupė.

Daugiakalbė Šveicarija laikoma didžiųjų Europos kultūrų provincija ir pedagogikos sostine. Ženevos ir Lozanos pensionai nesutalpina rusų prieauglio. Gydytojos diplomas, įteiktas Nadeždai Suslovai, sukelia sprogusios bombos efektą. Ciurichas ir kiti universitetiniai miestai patiria „kazokų kumelaičių“, kaip čia vėliau pavadins rusų studentes, invaziją. Aukštojo mokslo įstaigas užplūsta miestelių ir raznočincų jaunimas iš niekam nežinomų neaprėpiamos imperijos skylių.

Tačiau kažkas ne taip toje šveicarų švietimo sistemoje: „kumelaitės“ mokosi gydytojų amato, doroja helvetų lavonus anatomijos kabinetuose, kad galėtų padėti artimui savo, palengvinti kančias kenčiančiajam, o tampa bombistėmis. Gercenas „Цветы Минервы“ („Minervos gėlės“): „Ši falanga pati revoliucingiausia, rūsčiausia, kai jai septyniolika... Akių ugnį sušvelnina akiniai, kad duotų valią vienintelei – proto –­ šviesai... Sans crinolines, pakeičiantys sans-culotte. Mergina studentė, panelė buršas neturi nieko bendra su poniutėmis traviatomis... Panelės studentės laisvamanės –­ Louis Antoine’as de Saint-Justas su amazone – viskas griežta, švaru, negailestinga. Beveik visos nebaigusios studijų meta niekingus moks­lus ir važiuoja namo – „veikti“. Taip ir baigia savo universitetus pagal tėvynės tradicijas: kalėjimuose ir tremtyje.

Viską persmelkiančią Tarnystę gali pakeisti tik beribis Atsidavimas. Atsvarą Karamzino rojui nuo šiol sudaro rusų Utopija. Efektinga Proudhono formulė: „nuosavybė yra vagystė“, skirta skaitančios publikos epatažui sužadinti, išvertus į rusų kalbą staiga apauga nauja prasme ir visai kitaip suprantama šalyje, kur liaudies išmintis, apibendrindama šimtmečių patirtį, byloja, kad sąžiningai dirbdamas turto neužgyvensi.

Ir prie Šveicarijos ežerų prasideda didysis smegenų plovimas. Čia, kambarėlyje su langu į baltuojančias taikias Alpes, ant popieriaus gula iš širdies plaukiantys Nečiajevo žodžiai: „Moralu yra viskas, kas priartina revoliucijos triumfą. Amoralu ir nusikalstama viskas, kas jam trukdo.“

Senutėlis poetas, Vorobjovo kalnuose prisiekęs skirti savo gyvenimą kovai už liaudies laimę, Ženevos proklamacijose rašo: „Brolyčiai! Ilgiau nebeapsikęsime!.. Gyvenimas Rusijoje vis blogyn ir blogyn! Apgavo mus su laisve, tik kraštelį jos parodė!.. (...) Reikia mums pagaliau juos visus sunaikinti, kad ir kvapo neliktų ir kad vėl užsiveisti jie niekaip negalėtų. O tam tikslui, brolyčiai, turėsim mes jų miestus sudeginti. Ir iki pamatų. (...) Reikės visus popierius plėnimis paleisti, kad nebūtų anei įsakų, anei įsakymų, kad būtų valia valužė. Taip, o laukti mums nėra ko, ko mums žiopsot? O jei kam pasitaikė ir koksai iš mūsų priešų po ranka pasisuko, tai ir pribaik jį.“

Rusų jaunimo numylėtinis, Tesino kantono pilietis „Mikelė Bakeninis“ per Taikos kongresą Ženevoje, kitaip –­­ „pizę“*, kaip jį niekinamai vadina Gercenas, –­ paskelbia: „Nesukdamas sau galvos dėl to, ką pagalvos ar pasakys žmonės, sprendžiantys iš siauro ir pasipūtėliško patriotizmo pozicijų, aš, rusas, atvirai ir ryžtingai protestavau ir protestuoju prieš patį Rusijos imperijos egzistavimo faktą. Šitai imperijai aš linkiu patirti visus įmanomus pažeminimus, visus įmanomus pralaimėjimus, nes esu įsitikinęs, kad jos laimėjimai, jos šlovė buvo ir visada bus atvirkščiai proporcingi rusų ir nerusų tautų – jos dabartinių aukų ir vergų – laimei ir laisvei.“ Ir toliau: „Pripažįstu, kad rusų armija sudaro imperatoriškosios valdžios pagrindą, todėl atvirai pareiškiu, jog trokštu, kad visuose karuose, kuriuose dalyvaus imperija, ji patirtų tik pralaimėjimus.“

„Per tuos metus, – rašo revoliucinės organizacijos „Narod i volia“ kovotoja Vera Figner atsiminimuose apie moks­lus Ciuriche, – mano mintyse įvyko toks pat perversmas, kaip ir kitų: tai, kas anksčiau buvo tikslas, žingsnis po žingsnio virto priemone; mediko, agronomo, techniko veikla mūsų akyse neteko prasmės; anksčiau mes svajojom palengvinti liaudies kančias, bet ne jas išgydyti. Tokia veikla tebuvo filantropija, paliatyvas, skurdus lopas ant drabužio, kurį reikia ne lopyti, o išmesti ir įsigyti naują; mes siūlėme gydyti ligos simptomus, o ne šalinti jos priežastis. Kad ir kiek gydytum liaudį, – mąstėme mes, – kiek beduotum jai mikstūrų ir miltelių, sulauksi tik laikino pagerėjimo... Tikslas, kuris anksčiau atrodė kilnus ir didis, mūsų akyse dabar sumenko iki beveik visiškai beprasmiško amato lygio.“ Padariusi tokią išvadą, Figner kartu su kitomis studentėmis nusprendžia „visiškai atsiduoti socializmo idėjų propagandos reikalui ir organizuoti liaudį aktyviai kovai už šias idėjas. Tokie tad buvo gyvenimo Ciuriche rezultatai... 1875 m. gruodį aš išvykau iš Šveicarijos visiems laikams išsiveždama šviesius prisiminus apie metus, kurie dovanojo man mokslo žinių, draugų ir tikslą, tokį kilnų, kad visos aukos prieš jį atrodė menkos.“

Nesirealizavę gydytojai, inžinieriai, mokslininkai išvyksta į Rusiją – ant ešafoto – triumfuodami. Argi gali biurgeriška, „šveicariška“, niekinga ir išjuokta egzistencija prilygti saldžiam pasiaukojimui, garantuojančiam nemirtingumą revoliucijos šventųjų sąrašuose?

Šveicarų kalbos pamoka. Na, ne kalbos, suprantama, – pasaulio ir savo vietos jame. „Schaffe, schaffe, Husli baue!“ Vienuoliktas Dievo įsakymas, taip ir neišverstas į slavų: „Triūski triūski, ręsk namelį!“ Ne, oi ne, triūsu Rusijoje laikoma kažkas kita.

Iš rusų kalbos vertė Irena Potašenko

magazines.russ.ru/inostran/1998/9/shishkin.html

* Gerceno perdirbinys iš angl. „peace“.