*

Meilė Amerikai įsižiebė dar tada, kai vasaras leidau kaime. Ten, vidury laukų, buvo tokia pelkė, kurią čiabuviai vadino plyne. Aplink ją augo daugybė medžių, o viename jų kažkas iš lentų surentė visai padorų namelį, kuriame įsirengiau FTB štabą. Turėjau visko, ko reikia specialiajai agentei: antrankius, žiūronus, ginklą, pažymėjimą ir įtariamųjų bei aukų nuotraukomis išmargintą bylų aplanką, kuriame kartkartėmis ką nors protingo pasižymėdavau. Pavyzdžiui, tai, jog žiauriai nužudytos šio kaimo gyventojos kūnas buvo išmargintas keistais simboliais, kuriuos vėliau iššifruodavau, aptikdama kokios nors satanistinės sektos pėdsakus. Ant specialiosios agentės pažymėjimo buvo užrašyti trys vardai: vienas iš jų – mano, o kiti du – mėgstamiausių agenčių, apie kurias sužinojau iš amerikietiškų filmų.

Plynėje įvykdžiau ne vieną slaptąją operaciją, per kurias, rizikuodama savo gyvybe, pričiupau daugybę pavojingų serijinių žudikų. Buvo ten ir susišaudymų, ir muštynių, ir nuožmių kovų, galėjusių baigtis mirtimi, tačiau pademonstruota drąsa, gudrumas ir ištvermė padėdavo išnešti sveiką kailį. Nei žliaugiantys lietūs ir stiprūs vėjai, prinešdavę į mano štabą žolių ir purvo, o kartais net nuplėšdavę nuo namelio sienų kramtomąja guma prilipdytus bylų žemėlapius, nei vėsūs, rožiniai ir šlapi vasaros rytai nė karto nesutrukdė atlikti tarnybinės misijos – saugoti žmoniją nuo Blogio. Turėjau ir partnerį, kuris įrengė mano štabą ir noriai padėdavo po miškus vaikytis visokius iškrypėlius. Jis, tiesa, nebuvo toks pareigingas agentas kaip aš ir, kaip įtariau, neretai talkindavo tik iš solidarumo: nebuvo linkęs rinkti įkalčių, apklausinėti įtariamųjų, kruopščiai ir su didžiausiu užsidegimu nagrinėti bylos peripetijų ir gilintis į serijinių žudikų psichologiją. Net neturėjo bylų aplanko ir agento pažymėjimo, o tiems, kas šį reikalą išmano, tai jau daug ką pasako. Vis dėlto, tokia kompanija buvo geriau nei nieko. Nes tada dar nepažinojau Akungos.

*

Kartą ji atsinešė Afrikos saulėlydžiais ir tamsiais žirafų siluetais išmargintą sąsiuvinį, ant kurio viršelio puikavosi užrašas „Akunga". Per kitą pamoką ir aš turėjau panašų, tik maniškis skelbėsi esąs „Kukumo". Tikybos mokytojos akys buvo neeilinės – jos vienu metu žiūrėjo ir į kairę, ir į dešinę, todėl, esant tokiam plačiam akiračiui, būdavo sunku nusirašinėti. Su jumis, veidmainiai, viename tvarte kiaulių neganiau, sakydavo ji penktokams ir vartydavo tas kraupias akis. Tokios frazės pralinksmindavo ne mane vieną – taip su Akunga supratome, kad esame bendramintės.

Akunga taip pat mylėjo Ameriką. Nors slaptąja agente ji niekada nedirbo, tačiau abi dievinome ne švieslenčių išmargintas didmiesčių gatves ir ne dangoraižių peiliais subadytą Niujorko dangų, o tą laukinę, pavojingą, milžinišką ir nepažintą Ameriką, į kurią taip beprotiškai traukė. Ją atradome kine: Teksaso dykumos, širdį virpinanti Luiziana, Tenesio fermos ir laukai, vilioję labiau nei toji kaimo plynė.

Vėliau supratau, kad FTB agente nebūsiu, nes visos bylos be vargo ir be didelių protinių resursų išeikvojimo čia išsprendžiamos per vieną ar kelias dienas, o didžiausia kriminalinė mįslė, su kuria susidurčiau gimtajame krašte, tėra tai, jog eilinis baltosios karštinės kankinamas medkirtys neiškentęs sukapojo savo sugyventinę. Arba pasportavęs ir keturias klases kadaise šiaip ne taip įveikęs džentelmenas išprievartavo gimnazistę ir dar tą pačią dieną nusipenėjusių pareigūnų buvo suimtas savo paties namuose. Jokių psichologinių akistatų su paslaptingais serijiniais žudikais, jokių intelektualių galvosūkių ir jokių azartiškų susišaudymų dykumose ar gaudynių miškuose. Tai mane nuvylė, tačiau meilės Amerikai neatbaidė.

Laimei, šalia buvo Akunga, kuri gelbėjo situaciją ir neleido pasiduoti nuoboduliui. Kukumo, sakydavo, eime kinan – rodo filmą apie kruvinąsias skerdynes. Bilietų kontrolierius didelėmis, nuostabos ir išgąsčio kupinomis akimis tąsyk mus trečią kartą įleido į salę žiūrėti „Skerdynių". Kine šlamšdavome spragėsius ir guminukus, o kartais, jeigu filmą žiūrėdavome antrą ar trečią kartą, kulminacinėje scenoje, kai kas nors sprogsta, miršta ar pasibučiuoja, į orą išmesdavome savo batus, paskui pagaudavome ir laukdavome kitos tokios scenos. Tiesa, vieną kartą bato pagauti nepavyko –­ nuskridęs jis atsitrenkė į priešais eilėje sėdėjusios moters pakaušį.

Kai pradėjome versti kino filmus, Ameriką pamėgome dar labiau. Sekėsi visai neblogai, o mums vadovavo pagyvenusi ir geranoriška moteriškė. Iš pradžių dirbome dviese, paskui likau tik aš. Tik po kurio laiko sužinojau, kodėl Akungos paslaugų buvo atsisakyta: kai manęs nebuvo šalia, ji pamėgino tą moteriškę įtikinti, kad mano anglų kalba nėra tokia puiki kaip jos, todėl vienai dirbti jai sektųsi geriau. Akunga visada buvo praktiška.

*

Pamiškėje traukiame cigaretes ir ragaujame pigų sidrą. Plepame apie filmus, muziką ir knygas, įsivaizduojame savo šviesią ateitį ir neįtariame, kad po kelerių metų, kai baigsime mokyklą ir įstosime į universitetus, atsiras kiti, su kuriais leisti laiką bus dar smagiau, o visa tai, kas liks čia, greitai pasimirš ir neatrodys taip svarbu ir ypatinga, kaip atrodo dabar, kai sėdime tamsoje ant žolės prie jos namų, žiūrime į juodą miško sieną ir galvojame, koks nuostabus ir nepriekaištingas yra mūsų gyvenimas. Dažniausiai tokios mintys užklupdavo paryčiais, kai skaudėdavo skrandį, o aplink būdavo tylu ir ramu, nes miestas dar miegodavo, o šlavėjai savo darbo dar nebūdavo pradėję. Tokiomis šventomis akimirkomis norėjosi verkti ir tikėti, kad arbata yra daug gardesnė nei per naktį išgertas sidras, į kurio tuščias skardines barstydavome pelenus.

Paskutinėje klasėje Akunga susirado draugą, kuris buvo keistas. Ne todėl, kad neturėjo dantų ir vaikščiojo įtartinai pasišokčiodamas, bet dėl to, kad buvo neįtikėtinai, netgi šlykščiai geras ir nesavanaudiškas. Tai stebino. Akunga šį geraširdiškumą išnaudojo praktiškai: nors bedantis mylimasis dirbo teatre ir neturėjo pinigų, jis buvo pasiryžęs net močiutę apiplėšti tam, kad galėtų sumokėti už Akungos Kijevo kotletą ir barščius. Nežinau kodėl, bet ji pradėjo meluoti: sakydavo, kad tėtį paguldė į ligoninę, o iš tikrųjų su bedančiu keliaudavo valgyti barščių. Pamėginau ir aš įsilieti į jų kompaniją ir sielų giminystę atradau su bedančio bičiuliu, kuris taip pat neturėjo dantų. Tiesa, tik krūminių. Aišku, bedančiai iš mūsų gyvenimų greitai pasitraukė, tačiau situacijos tai nepakeitė. Vieną vakarą virtuvėje, prie gartaukio, pabučiavau Akungą. Paskui bendravome dar mažiau, o vėliau ji išvyko į Ameriką.

*

Paskambino jos mama. Buvo išsigandusi, balsas virpėjo. Pasirodo, nežinojo, kad ji metė studijas ir Amerikoje ištekėjo už smurtaujančio mėsainių kepėjo. Taip pat nežinojo ir to, kad Akunga geria daugiau nei mano kaime gyvenęs gaidžių galvų kapotojas, kurį kartais sutikdavau keistai siūbuojantį prie plynės. Tiesą sakant, negalėjau šių faktų nei patvirtinti, nei paneigti, nes apie ją liudijo tik kitų žmonių kalbos. Patikėti, jog Akunga, kurią taip gerai pažinojau, galėtų būti ta, kurią muša mėsainių kepėjas, buvo sunku. Tačiau ilgainiui buvau įtikinta. Mintyse ėmiau ją smerkti, galvoti, kad pasirinko klaidingą, neatsakingą kelią. Vargšai tėvai, kalbėjo žmonės. Šitaip nusivažiuoti, nieko nebaigti, aikčiodavo ją pažinoję. Viskas aišku, kaip ji ten uždarbiauja, gudriai prisimerkę konstatuodavo faktą kiti. Ilgainiui iš mano atminties Akungos portretas išsitrynė, nepalikdamas jokių pėdsakų. Turėjau baisybę įvairiausių reikalų, todėl galvoti apie ją tiesiog nebūdavo laiko. Romantiškus barščius ir Akungą prisiminė tik bedantis, kuris su viltimi laukė jos sugrįžtant. Greičiausiai laukia iki šiol.

Vieną dieną ir aš apsilankiau Amerikoje, tačiau ne tokioje, apie kurią visada svajojau. Kai Manhetane pamačiau FTB automobilį, stabtelėjau. Žiūrėjau, kaip jis nuvažiuoja. Paskui dar kelis kartus mačiau jį sušmėžuojantį sapne, blizgantį ir greitai išnykstantį kaip neišsipildžiusi svajonė. Kartais dar pagalvodavau apie tai, kaip grįšiu į Ameriką, lėksiu apleistais greitkeliais, prieš akis drieksis beribės lygumos. Kada nors, kai turėsiu laiko.

*

Kartą eidama iš darbo sutikau Akungą, kuri pliurpė telefonu. Mane ji pažino iš dar nepražilusių plaukų, o aš ją –­ iš dantų (jie visada buvo dideli, net šiek tiek arkliški, todėl plati, neretai dirbtinė šypsena švietė iš tolo). Kukumo, sako ir dar plačiau išsišiepė, šimtas metų. Nuėjome į kavinę, užsisakėme vyno. Akunga dabar – Amerikos pilietė, o į tėvynę grįžo tik trumpam, aplankyti pasiligojusių tėvų. Ištekėjusi, tačiau ne už mėsainių kepėjo. Mokslų ir rafinuotos literatūros nesugadinta, vaikų neturi. Atrodė susitvarkiusi, tačiau priminė amerikietišką variklį – daug ryjantį ir daug traukiantį. Vyras turtingas, turi visus dantis. Ji visada mėgo techniką, todėl pasidalijo įspūdžiais, kokių kokybiškų ir gerų ausinių Amerikoje galima nusipirkti. Išsitraukė vienas iš lietpalčio kišenės, įjungė kažkokią dainą ir davė paklausyti. Sakė, kad gerai plešia. Kai vynas įpusėjo, pasikeitė ir pokalbio temos. Akunga pradėjo pasakoti apie savo nuotykius Amerikoje. Ji sakė, kad lankėsi Teksaso baruose, o ten blausiame, švelniai rožiniame apšvietime dainavo juodas, aksomines sukneles vilkinčios moterys ryškiai raudonomis lūpomis. Grojo prikimęs saksofonas, tingiai ore rangėsi cigarečių dūmai. Akunga ne kartą nakvojo pustuščiuose ir kraupiuose pakelės hosteliuose, kurių pavadinimų iškabose viena raidė būna perdegusi. Pasakojo, kad ant Malholando kalvų kadaise buvo senelių namai, kuriuose paskutines dienas leido pirmąjį Tarzaną suvaidinęs aktorius. Vaizdas nuo kalvų lygiai toks pat, kokį rodo filmuose. Pasirodo, klydau mėgindama save guosti, kad tikroji Amerika nėra tokia nuostabi, o tai supratusi, ji dar labiau išsišiepė. Kai ji kalbėjo, retsykiais atrodė, kad grimztu į kažkokią tirštą miglą, o jos balsą girdžiu lyg per aidą. Jaučiausi kaip tada, kai pamačiau FTB automobilį.

*

Mieste laikas tirpsta kaip tabletė stiklinėje, o kaime jis stovi vietoje. Ir plynė stovėjo – vieniša, vidury laukų, apsupta tų pačių medžių, nepaliesta technologijų. Nusikalstamumas dabar čia jau ne toks didelis kaip anais laikais, todėl specialieji agentai emigravo į Airiją, o FTB štabą nugriovė. Žiūrėjau į medį, kuriame kadaise kaip riešutėlius gliaudžiau sudėtingiausias bylas. Pamėginau ir vėl užuosti nuo seno šiose apylinkėse įsigėrusį kraujo ir pavojaus kvapą. Nepavyko – jaučiau tik šlapią žolę.

Tada, kai ji pasakojo apie mano Ameriką, pasakiau, kad nebeturiu nė vienos mūsų nuotraukos. Ji taip pat neturi. Pasijuokėm iš bedančių, iš bandymų kurti muzikos grupę, apžvelgėm ir tuos laikus, kai norėjome dirbti bibliotekininkėmis ir rėkti ant knygas vėluojančių grąžinti vaikų. Norėjosi prisiminti daugiau, bet nė viena neįstengėme to padaryti. Prieš atsisveikindama ji pasakė, kad dar reikės kada susitikti. Ji seniau dažnai taip sakydavo kitiems iš mandagumo. Aš linktelėjau žinodama, kad tai buvo paskutinis kartas, kai mačiau savo draugę.