1.

Iš pradžių viskas rodės taip pat: daug sniego, tos pačios pušys ir tie patys inkilai, kuriuos reikėjo suskaičiuoti. Pėdinau mažais žingsneliais greta jo, trypėm sniegą ir skaičiavom. Kai pametėm skaičių, apsisukom ir patraukėm namų link. Pakeliui sutikome kažkokį vyrą kailine kepure. Diedukas paspaudė jam ranką ir persimetė ne pora, o kokiais penkiais žodžiais, dabar jau nepamenu. „Kas jis?" – paskui paklausiau. „Mieželaitis", –­ sako. Pamatęs mano pakeltą antakį, suskubo paaiškinti: „Tas, kuris „Zuikį Puikį" parašė." „Aaaa", –­ išsyk identifikavau didįjį klasiką.

2.

Inkilų parke buvo labai daug, kartais net po keturis ant vieno medžio. Tada jie visi buvo mediniai ir tamsiai rudos spalvos. Nors niekada nematydavau, kas jo viduje, bet visada maniau, kad tuo metu, kai į jį žiūriu, ten šildosi paukščiukas, mažytė spurdanti gyvybė. Teko girdėti, kad dabar yra inkilų su „Wi-fi".

3.

Diedukas turi labai daug knygų, kuriomis kvepia namai. Tik tada, kai grįžus iš parko mums iškepa blynų, jų kvapas pranoksta popieriaus. Visada galvojau, kad jis, o ne Brazauskas turėtų būti prezidentas, nes mano diedukas yra gražesnis ir protingesnis. Šitaip piešiau jo ateitį, o dėl savosios buvau užtikrinta: žinojau, kad užaugusi būsiu FTB agentė, o kai pasensiu, pradėsiu gražiai rengtis ir tapsiu direktore.

4.

Jis išmokė keturių dalykų, kurie ateityje pravertė: naudotis peiliu ir šakute, važiuoti dviračiu, plaukti ir atpažinti laiką. Dviračiu važiuoti mokė ryžtingai ir kantriai, ne taip kaip kiti diedukai ar tėčiai, kurie paleidžia vaikus pavėjui nuo kalno ir liepia minti pedalus: diedukas laikydavo dviračio rankeną ir pats dumdavo iš paskos per žvyrkelius, kai aš dar nelabai suprasdavau, ką reikia daryti. Peiliu ir šakute išmokau naudotis paprastai: jis pasakė, kad dešinė ranka stipresnė, todėl ji pjauna. Vėliau susidūriau su nedideliais keblumais – žinojau, kad dešinė pjauna, tačiau buvau užmiršusi, kuri iš mano turimų rankų yra dešinė, o kuri – kairė. Dėl šios priežasties ant dešiniosios pradėjau nešioti žiedą.

5.

Kartą virtuvėje taip dvokė, kad pagalvojom, jog kažkur nustipo žiurkė. Besidairant lavonėlio, paaiškėjo, kad ten būta ne žiurkės, o kažkokio prasto ūkinio muilo, kurį nupirko diedukas. Jis taupus, bet šeimos nariams pinigų negaili: nors diedukas parduotuvėje pusvalandį pramedituodavo prie pieno, svarstydamas, kurį geriau pirkti, kai užsimanydavau tikros guminės Barbės, jis gailiai atsidusdavo ir nupirkdavo, nors plastikinės lėlės būdavo pigesnės už gumines. Turėjau daug barbių, bet šuo amputuodavo jų galūnes, todėl visos buvo su negalia: be kojos, be rankos arba, pats blogiausias variantas, be galvos. Kartą sugalvojau, jog iš visų padrikų kūno dalių, kurių per metus prisikaupė, reikia sukonstruoti sveiką žmogų. Rezultatas buvo įspūdingas: mano kūrinys priminė branduolinės avarijos auką – naujoji Barbė neturėjo kaklo, o kiekviena ranka ir koja buvo skirtingų odos atspalvių.

6.

Niekada negirdėjau jo kalbant pakeltu balsu ir niekada negirdėjau šnekant apie mirtį.

7.

Kai Niujorke, JFK oro uoste, prieš mus eilėje stovėjusiai moteriškei ant žemės nukrito pasas, diedukas pasielgė džentelmeniškai: pabaksnojo jai į petį ir, netaręs nė žodžio, pirštu paro­dė į ant grindų gulintį asmens dokumentą.

8.

Jis dievina technologijas ir su sparčia jų plėtra žengia koja kojon. Iš pradžių kolekcionavo radijus, vėliau juos pakeitė obuoliukai ir 3D televizoriai. Planšetė, kaip šaltasis ginklas, visada yra jo pašonėje. Diedukas – interneto bitinas, todėl visas naujienas sužino pirmas. Dabar aš turiu jo planšetę.

9.

Per šeimos pobūvius jis stveria fotoaparatą su milžinišku objektyvu ir pleškina vieną nuotrauką po kitos. Visi kalėdiniai įsiamžinimai yra tokie patys: mes sustatyti prie eglutės, kuri metai po metų nesikeičia, ir šypsomės. Visada pykstam, jei jis įjungia blykstę, nes ši net gražiausio žmogaus veidą transformuoja į baltą skudurą. Pats pozuoti jis nemėgsta: tik tada, kai kas nors pasako: „O dabar su dieduku!", ateina ir jo eilė. Dabar aš turiu jo fotoaparatą.

10.

Jis turi labai daug lėkščių, kurias parsivežė iš įvairių šalių ir iškabino ant sienų. Kita aistra – paveikslai – jų namuose turbūt daugiau nei galerijoje. Paveikslams tuščių vietų ant sienų dabar jau nėra, todėl kabina juos aplink rozetę.

11.

Kai diedukas susirgo, tikėjomės, kad viskas bus gerai ir vaistai, į kuriuos buvo investuota solidi suma, padės. Aišku, jie padėjo: Kalėdas šventėme linksmai, fotografavomės prie eglutės ir kėlėm taures už pagerėjusią sveikatą. Per Naujuosius jis paskambino ir palinkėjo gerų metų.

12.

Vėliau pastebėjome, kad diedukas pradėjo nebevaldyti rankos ir kalbėti kaip Brežnevas. Paaiškėjo tai, ko visi labiausiai bijojome.

13.

Į pirmąjį ir antrąjį švitinimo seansą jis nuvažiavo pats, vėliau vairuoti jau nebegalėjo: pradėjo lėtai slinkti dvi savaitės, per kurias mano diedukas tirpo kaip tabletė stiklinėje. Beje, jis vienintelis visoje šeimoje skaitė kultūrinę spaudą, šio įpročio neatsisakė ir tada, kai negalėjo atsikelti iš lovos. Tik tą savaitę, kai pats nebeišlaikė šakutės, nieko nebeskaitė – klausėsi žinių per radiją.

14.

Dalį vaikystės ir visą paauglystę praleidau kino teatre ir kartais peržiūrėdavau net po tris filmus per dieną. Visa mano šeima turi gausią marškinėlių, partįstų iš Holivudo, kolekciją. Dažniausiai su kiekvienu nauju filmu pasirodo ir savita atributika: laikrodžiai, pieštukai, rankšluosčiai ar marškinėliai su užrašu „Coming soon".

15.

Ketvirtadienį jis jautėsi geriau ir net paprašė, kad savaitgalį nuvažiuočiau į ūkininkų turgelį ir nupirkčiau rūkytų dešrų. Nors buvo labai silpnas ir negalėjo atsikelti iš lovos, protas išliko šviesus: jis neprarado nuovokos ir suprato viską, kas vyksta. Kai seselė dairėsi, kur geriau kabinti lašinę, jam buvo sunku šnekėti, todėl pirštu paro­dė į viršų – buvo galima tvirtinti ant spintos.

16.

Kai namuose buvome vieni, skaičiau knygą, o diedukas gulėjo lovoje. Fone radijas tyliai transliavo žinias. Kartais diedukas prabusdavo, susiimdavo už galvos, kurioje buvo daug auglių, ir vėl bandydavo užmigti. Atėjau pasižiūrėti, ar jam nieko netrūksta. Jis užsimanė į tualetą, šiaip ne taip jį ten nuvedžiau. Buvo keista.

17.

Penktadienį pablogėjo: jis nebegalėjo kalbėti. Kai naktį bandėme sugirdyti tabletę, pastebėjome, kad jam sunku ją nuryti. Paskui jis apsivertė ant šono. Diedukas vilkėjo baltus marškinėlius, ant kurių buvo užrašyta „Soon".

18.

Paryčiais jį ištiko koma. Visada maniau, kad komos ištikti žmonės guli nebylia išraiška tarsi saldžiai miegodami, bet ši koma buvo kitokia: sparčiai kilnojosi jo krūtinė, jis garsiai knarkė. Iškvietėme greitąją ir vykome į ligoninę. Susirinkę neurochirurgai paskelbė verdiktą ir nuėmė jam nuo piršto vestuvinį žiedą.

19.

Be dieduko palatoje buvo ir kitų ligonių: įnirtingai, bet nesėkmingai iš lovos išlipti bandęs senukas su sauskelnėmis, lenkas ir jokių garsų neskleidžiantis senolis, kurio lova buvo aptraukta baltomis užuolaidėlėmis, o pro jas buvo matyti tik tyliai kyšanti nosis. Lenko aplankyti atėjusios moteriškės pusę dienos klegėjo ir šėrė jį mandarinais. Kai mano diedukui darė paskutinį patepimą, lenkas, kurio lova stovėjo greta, ėmė tampyti kunigui už sutanos. „Prze­praszam", – pasakė ir ėmė reikalauti išpažinties.

20.

„Viskas bus gerai, neverk", – guodė seselė. Gerai nebuvo, nes, nepraleidęs net paros ligoninėje, tą naktį jis mirė. Kitąryt pasiėmėm dieduką iš šaldytuvo.

21.

Inkilų parke buvo labai daug, kartais net po keturis ant vieno medžio. Tada jie visi buvo mediniai ir tamsiai rudos spalvos. Nors niekada nematydavau, kas jo viduje, bet visada maniau, kad tuo metu, kai į jį žiūriu, ten šildosi paukščiukas, mažytė spurdanti gyvybė.

22.

Lygus laukas, pušys, aplink gražu, tvarkinga ir ramu. Baiminomės, kad gausime prastą vietą – nenorėjome atsidurti pakraštyje, prie tvoros arba prie pat tako. Bandėme tartis dėl geresnės vietos, bet sekėsi sunkiai: kapinių prižiūrėtojos akys blizgėjo, nuo jos trenkė kaip nuo tris paras knaipėje prakiurksojusio turgaus prekeivio ir nežinia, vasario šalnos ar degtinė, paliko raudonus pėdsakus ant jos putlių skruostų. „Jūs eikit į lauką, aš tuoj ateisiu", – pasakė linksmai. Stovim už durų, trypčiojam, o kapinių sargės nesimato. Visi nujautėm, kodėl ji užtruko ir ką veikė savo mažam namely, kol šalom lauke. Kai ji pagaliau apsireiškė, stebėjome, kaip sunkiai jai sekasi užrakinti duris: raktai du kartus nukrito ant žemės.

23.

Radau didelę dėžę brangių saldainių. „Iš kur", – klausiu. Pasirodo, diedukas nupirko prieš mėnesį. Gaila buvo juos valgyti.

24.

Sapnavau, kad vorele lipame laiptais į viršų: pirmas lipo diedukas, po jo – šuo, o paskui – visi likę.

25.

Žiūrėjau pro langą. Kieme ant medžio šakos kabėjo lesyklėlė iš permatomo stiklo. Žiūriu į ją ir matau, kad viduje nieko nėra.