Monika Bertašiūtė. Autobusas (sunkus kaip Vydūno raštai)

Filologėms ir katinams –
„Highlight dangers and send out hidden messages
The way some science fiction does“
Arctic Monkeys. „Science Fiction“

Lauryno Jurevičiaus nuotrauka
Lauryno Jurevičiaus nuotrauka

Važiavau 5.30 autobusu iš Rygos į Vilnių. Šįkart niekur nevėlavau, nors kelias buvo slidokas ir blizgantis. Parodžiau vairuotojui LSP, gavau 50 % nuolaidą ir atsisėdau bet kur. Šiaip džiaugiuosi, kad nuo galvos nuslinko visokios nesąmonės – svečiai, valgymai, lyg gumele įtempti veidai. Atrodo, kad žmonės visada godūs gumelių ir įtampų.

Dabar gerai, nes galiu ramiai paklausyt arktikų, pakontempliuot, kaip mano katė, kuri, atseit, neturi sielos. Šiaip ji tikra egzistencialistė, jeigu tik būtų gimusi žemesnio tembro balsu, riestesniu liežuvėliu ir vilkinti klasikinio stiliaus chalatėliu, galėtų laisvai studijuoti filosofiją kokiam Oksforde. Aš studijuoju literatūrą VU, vadinasi, esu tokia pat idiotė kaip ir mano katė. Iš esmės Filologijos fakultetas toks keistas mergaičių licėjus, kuriame gražių moterų koncentracija žymiai didesnė negu droge. Mes šiaip ne taip sugyvenam, būna tylaus teisiančio nedėbsojimo, nerimastingo kavos gėrimo, pabalusių veidų auditorijos gale bei entuziastingai trykštančio solidarumo. Ir tai yra paprasčiausia teksto dalis, ir tai praeina, kaip žmogus pro benamį. Taip, sakau tai kaip socialiai angažuota grafomanė, išryškindama benamių nesupratimo problemą kasdieniame gyvenime bei žavėjimąsi benamiais ir katėmis literatūroje ir fotografijoje. Taip, sakau tai akcentuodama pietietiškus motyvus lietuvių estradoje ir keistą užsieniečių baimę. Aš vis galvoju, kas būtų, jeigu į žemę nusileistų ateivis –

Važiuodama autobusu turiu perskaityti poną Katiliškį, dar vieną Rytų Europos dirvožemio prustą. Moderniai rašė, bet jeigu ir toliau tai skaitysiu, kaskart gerdama liepžiedžių arbatą nejučia imsiu dėvėti nėriniuotas linines kelnes, išsiuvinėtas rugiagėlėmis, gintarėliais ir serbentais.

Ir išvis kasdien esu priversta galvoti apie tai, KAS YRA KALBA? KAS TAI PER KEISTAS HIBRIDAS?1 Galvojau, galvojau ir sugalvojau, kad intelektualai ir marozai galėtų sudaryti nedalomą ir absoliutų romantinį atomą. Ir vieni, ir kiti tiki, kad gatvės kalba – tai vidinės, nepažabotos, gaivališkos laisvės skambesys... Beje, yra ir tokių, kurie mano, kad kalba – lazanija ir matuoti ją reikia lazanijomis ir eilėdaromis. Taškas.

Žodžiu, važiuoju autobusu, vaizdas – ką žinau: tešlos, nesušalusios žolės, pliki medžiai, sudžiūvę kaip anoreksikai, dangus apokaliptinis, kažkas pervažiavo katę, o ta – prilipus prie asfalto. Geriau jau būtų studijavusi Oksforde.

Ir staiga! Vos už kelių sėdynių kažkoks vaikigalis ėmė garsiai čepsėti ir traškinti savo laysus. Aš paprašiau jo nustoti tai daryti, nes bandau įsijausti į šitą ELEGIŠKĄ, MISTIŠKĄ, MEDITACINĮ vaizdą, bet jis tik žvygteli ir ima dar garsiau čepsėti ir muistytis. Mielai būčiau atėmusi iš to vaiko čipsų pakelį ir liepusi jam skaityti Vydūno raštus pas močiutę sode (kas iš esmės nėra taip blogai), kuriame nėra teliko ir tūliko, kur vaikšto teta Šermukšnienė tokiu įsijautusiu ajurvedišku veidu ir postringauja kaip medetkų-ramunėlių nuoviras, o galvos masažuoklis, panašus į marsiečio ranką, palaiko jos jaunystę ir seksualinę energiją –

Taip piktdžiugiškai kvatodama netyčia pamačiau savo veidą autobuso lange. Būgtelėjau. Sekundės tikslumu nurimau. Pagalvojau, kad beždžionių akių obuoliai iš tikrųjų yra juodi. Laimei, vaikigaliui pasibaigė čipsai, tada aš net nesigėdindama pažvelgiau į jį pro tą kėdžių tarpą ir nusišypsojusi išsitraukiau savo čežantį, traškantį, šiugždantį kozinaką...

Gražus mano gyvenimas, galvojau, knygos, kelionės, mada, perspektyvos, investicijos, milijoninės kompanijos, vakarėliai, narkotikai, lietuvių literatūra, o svarbiausia socialinis pasisekimas, nes žmogus yra socialinis gyvūnas. Kartą per vakarėlį Vilniuje sutikau du malonius vaikinus, studijuojančius viename iš tų ekonomikos universitetų Šiaurės Europoje. Pokalbis truko maždaug minutę. Man net nespėjus gurkštelėti savo džino su toniku jie iškart pasakė, kad yra iš biznis skūl ir dirba su prOjektais. Vau, sakau, aš tai studijuoju lietuvių filologiją Vilniaus universitete. O tai tipo skaitai knygas ir žadi būt mokytoja?..

*Naktinių svirplių garsas*

Dievas mane matė ir Vydūno su Katiliškiu nesuprastos projekcijos trynė rankutėmis, gėrė krupniką ir šoko linksmą džiaivą. Jie galėjo pamatyti, kaip sudvasėjo mano veidas ir aš buvau įsitikinusi 120 %, kad Jonas ir Tomas niekada nebūtų prašnekinę mano katino. Tarp mūsų atsirado įtampa ir pokalbis buvo baigtas. Nors iš tiesų tai turėjo vykti visiškai kitaip nuo to momento, kada jie ištarė, kad yra iš biznis skūl ir dirba su prOjektais. Pirmiausia reikėjo atsakyti taip: kūl, žiauriai kietai, o tada išraityti: aš stadijoju literature and linguistics in Vilnius University, pes mus deug international projektų ir šeip dirbam su language2 –

Laibas autobuso stiuardas, bandydamas atpeikėti mane nuo gilaus susimąstymo, paklausė, ar viskas gerai, nes atrodau kažkuo nepatenkinta.

Ėmiau truputį mikčioti, bet tada šiaip ne taip užsisakiau kavos su pienu, nes prisiminiau, kad savo medžiaginiame maišelyje kažkur tarp Katiliškio, Maironio, kilogramo riešinių, 3 DLKŽ3 turiu dar vieną kozinaką ir jau tada mintyse ėmiau niekšiškai smagūriauti, nepamiršusi pamerkti akies ir tam lays berniūkščiui, kuris, atsisėdęs netoli savo mamos, tikrai neatrodė itin pasitikįs kaimynais. Staiga jo mama atsisuko į mane ir paklausė, ko aš taip spoksanti į jos vaiką, aš pasakiau, kad nespoksau, tada ji pasakė, kad taip, spoksau, tada aš pasakiau, ne, aš nespoksau į jūsų angelėlį, nes, deja, turiu ką veikti ir taip, nes studijuoju li-te-ra-tū-rą ir šiaip esu pasaulinio svarbumo asmuo, dėl kurio nebūties žmonės prikurs atominių bombų, ir jūs, ponia, net nespėsit atsipeikėti, kai vieną rytą atsibusite šito susvetimėjusio, demoralizuoto, ateivių užkariauto pasaulio griūvėsių kataklizme!!! Gaila, kad nespėjau jai to pasakyti, nes laibuolis atnešė kavos ir aš kaip įmanoma raiškiau ir artikuliuočiau ištariau:

– LA-BAI DĖ4-KO-JU! I study literature and linguistics in Vilnius University.

– P-p-rašau, – atsakė vaikinas ir susinepatoginęs išėjo.

Ech, klausytojau, klausytojau, tu net neįsivaizduoji, ką reiškia neturėti nė lašelyčio fantazijos ir matyti pasaulį BŪTENT tokį, koks jis yra – paprastą ir durną5.

– Panele, ar galėtumėte neskleisti erezijų? – pasakysite, – juk moterys yra išmintingos, o vyrai protingi, – pasakysite.

– Išeik iš XIX a., tu naivi Džeine Eir, – pasakysite.

Pasakysite, kad nereikia pernelyg gilintis ir mąstyti, pasakysite, tai tik kenkia tavo jaunYYstei. Va, geriau eik, pabūk su draugais, išsimaudyk ežere, susirask NORMALŲ darbą, pasidaryk gelinį manikiūrą, pasakysite, kad skaitymas yra keturiasdešimtmečių namų šeimininkių ir paauglių reikalas, iš tikrųjų pasaulis suplanuotas ir mus valdo 6 turtingi žydai! Pasakysite, kad psichologai – tai apgailėtini, niekur neįstoję šarlatanai. Valgyk avokadus, lašišą, migdolus, kelk visa tai į instagramą ir būk laiminga! BŪK LAIMINGA!

Turbūt tas vaikas jau priprato matyti mane kalbančią su savimi ir keičiančią veido mimiką. Bent 5 min. bandžiau būti LAI-MIN-GA.

Bandžiau ir kliudžiau, ir bandžiau nebemąstyt, bet per pirmąsias nemąstymo sekundes nusipirkau tešlos minkymo ir šerbeto gaminimo aparatą iš top shop.

– 5 minut i my budem v Vilniuse. 5 minutes and we will be in Vilnius.

Iš autobuso galo pasigirdo keistas balsas, jog mes ne ruuusaaai. Po kelių sekundžių tą balsą ištiko lengvos formos aparpalis.

Jo niekas negalėjo atgaivinti, iki kol prie nosies neprikišau Katiliškio novelių, o lays berniūkščiui daviau Maironio „Pavasario balsus“ ir mirktelėjau akį. Lipau iš autobuso kaip didinga didaktė, vos nepaslydau ant paskutinio laiptelio, bet likau ori.

Pažadėjau sau, kad padėsiu katinui įstoti į universitetą, atidarysiu labdaros fondą benamiams, kuriame jie skaitys Kunčiną pusryčiams, pietums ir vakarienei, vatnikams ir nacionalistams surengsiu vakarėlį baseine be jokio yandexo, na, o laibuolis vos neperlūžo perpus bandydamas pakelti mano lagaminą:

– Panele, gal jūs ten plytas vežiojatės? HOHOHO.

Aš pasakiau, kad taip, tik plytas, ir išvažiavau namo.

Pabaiga, laukite tęsinio

1 Skaitykite pasmailinę ir paironinę savo vidinį didaktą vardu Aloyzas.
2 Skaitykit kaip tikri kosmopolitai.
3 Dabartinės lietuvių kalbos žodynas.
4 Tardami „ė“ stenkitės vengti „ie, e“ garsų.
5 Svajingas nuvinguriavimas į tolį.


Tekstas skaitytas šią vasarą vykusiame tradiciniame literatūrą tyrinėjančių mokslininkų ir filologijos studentų sambūryje „Literatūros salos“


Iš 3665 žurnalo (2018-10-10 04:26:08)
Draugai