Narius Kairys. 444

Tekstą parašiau prieš penkerius metus Sikime, Indijos valstijoje, įsispraudusioje tarp Nepalo ir Butano. „444“ reiškia 4 min. 44 sek. – tiek trunka „Pink Floyd“ daina „The Great Gig in the Sky“ iš albumo „Dark Side of the Moon“. Apie 40 sekundę pasigirsta vyro balsas: „I am not frightened of dying. Any time will do, I don’t mind“ („Aš nebijau numirti. Tiks bet kada, man nesvarbu.“). Daina, paprastai kalbant, apie gyvenimą ir mirtį. Tekstas – irgi. Paradoksas: tie, kurie tikrai myli gyvenimą, gali su juo lengvai ir atsisveikinti. Tekstą po penkerių metų nusprendžiau išspausdinti dėl paprasto sutapimo: rugsėjį teko pristatyti Andrejaus Tarkovskio filmą „Veidrodis“ – bene intymiausią ir kartu kompleksiškiausią jo filmą, kuriame, be abejo, neišvengiama ir mirties temos (šiuo atveju galima prisiminti ir Josifą Brodskį: „Mirtis kaip tema visą laiką sukuria autoportretą.“). Tuo pačiu metu VDFF (Vilniaus dokumentinių filmų festivalis) išverčiau – galima sakyti, netyčia, nes galvojau versiąs šveicarų režisierius Peterio Liechti filmą „Mumijos dienoraštis“ – Shimados Masahiko apsakymą „Iki tapsiu mumija“, kurio pagrindu sukurtas ir filmas. S. Masahiko teksto ypatybė ta, kad jis parašytas dienoraščio forma, tačiau kalendorine tvarka fiksuojamas savižudybės badaujant procesas, o ne kasdieniai įvykiai, mintys, emocijos ir pan. Pamaniau, atėjo laikas ir maniškiam tekstui. Jis tarsi irgi apie tai... Regis.

Narius Kairys
Narius Kairys

Do you mind if I pay for everything tonight because by the morning I will be dead already and, you know, I don’t want to have any debts in this life1, sakau angliškai jaunam viešbučio administratoriui, stengdamasis kuo aiškiau, nors ir ne visai taisyklingai, tarti žodžius. Kančendžongos jau nesimato – ją prieš mažiau nei pusvalandį apgobė tamsa. O dar visai neseniai jos šviesa traukė tokius kaip aš. Kažkas yra sakęs, kad kalnuose žmonės ieško išminties. Galbūt. Jei išminties ir nerandi, bent jau tikrai randi vienatvę. Mudu vieni valgomajame. Kur staiga visi pradingo? Švarios plastmasinės staltiesės. Ant oranžinės sienos kabo įrėminta nuotrauka. Joje šypsosi skirtingų kartų žmonės: nuo maitinamų krūtimi iki į kuprą susimetusių žilių. Tai tikriausiai šeima, kuriai priklauso vienas seniausių šio miesto viešbučių. Bet man istorija nerūpi. Tik jų veidai, nuo kurių pusryčiaudamas sunkiai atitraukdavau akis. Visą pirmąjį aukštą užpildo iš registratūros atsklindantis „The Great Gig in the Sky“. Muziką užleido virėjas plačia kakta ir nosimi. Jau ne pirmą sykį. Vienas iš viešbučio svečių padovanojo jam kompaktą. Tą dieną, kai mirė Richardas Wrightas, sunkiai, bet labai trumpam, susirgau. Matyt, išsigandau nežinomybės, kurią pro storą studentų bendrabučio lango stiklą, merkiamą pilko rugsėjo lietaus, savo gimtadienio dieną mačiau Zalcburgo traukinių stotyje. Administratoriui – taip per tas dienas ir neįsiminiau jo vardo, – rodos, „Pink Floyd“ nieko nereiškia – jis traukia falcetu naują indišką popdainą, skambančią kiekviename restorane, kiekvienoje galvoje. Neištempęs natos atsikrenkščia ir, tarsi tik dabar pamatęs mane, išsižioja: I beg your pardon?2 Aišku kaip dieną – amerikietiškas akcentas. Matyt, iš televizoriaus išmoko. Šįryt sakė man, kad niekada nesituoks, nes nenori vėliau, kai reiks skirtis, dūlėti teismuose, užsiimti dalybomis, rietis. Jam – dvidešimt, ne daugiau. Jei prieičiau arčiau, užuosčiau jo kruopščiai prižiūrimus, pigiu laku išpurkštus plaukus. If you can hear this whispering, you are dying3, sušnabždėčiau jam į ausį ir atsitraukčiau per žingsnį stebėdamas jo reakciją. Vaikis nejudėtų ir lyg stuporo ištiktas nemirksėdamas žiūrėtų į mane. Jo žvilgsnis, leidžiu sau įsivaizduoti, klaustų: ko iš manęs nori šitas žmogus? Visada norėjau sužinoti šiek tiek daugiau, nei galėjau, nei man buvo leista. Kartais man atrodydavo – dažniausiai, kai per ilgai būdavau vienas, – kad priartėjau prie paslapties, prie širdies, kurią slepia snieguotos viršūnės, tačiau greitai suvokdavau apsigavęs. Bet aš mokėjau viltis, ar ne? Dar visai neseniai toje apgriuvusioje šventykloje, į kurią įsliuogiau paskui giedamas mantras ir daužomą būgną, sėdėjau užmerktomis akimis šešėlyje, ant kalkėmis apibyrėjusių grindų, ir regėjau kažkur visai netoli, ryškioje dienos šviesoje, skriejantį kamuoliuką, kurį lazda tuoj atmuš būsimas vienuolis. Štai jis linksmai sukrykščia ir šaukia savo draugams: dar, dar, dar! Beveik gailu žiūrėti į jo suspaustas ir taip siauras lūpas. Jis nesupranta manęs. Viso labo nesupranta. Ir tiek daug baimės. O čia dirbanti kresna mergina, kuri tikriausiai dar penkiasdešimt metų atrodys taip pat, labai rimtu veidu šveičia grindis, neša man pietus. Toks kvailas, toks naivus tas jos rimtumas. Jau nebespėsiu sužinoti, kas galėjo ją taip negailestingai apgauti. So may I?4 Vėl klausiu jo, tik šįsyk švelniai tarsi vaiko, kuris niekada negirdėjo motinos širdies plakimo prieš užmiegant. Jis atsitraukia atatupstas ir varganu balsu išspaudžia: Do you want more ginger tea?5 Gomury vis dar jaučiu šiek tiek salstelėjusį, šiek tiek aštrų, tačiau pamažu beišblėstantį imbierinės arbatos poskonį. No, no, no.6 Bet no lygiai taip pat gali būti ir yes, yes, yes7. Jis tai jaučia, matau, kaip keičiasi jo dvasia. Drąsėja. Priima mane. Girdi mane. Židinyje spragsi malkos. Kvepia ugnis. Dieve, kaip gražu ir liūd­na tavo pasaulyje. Kada supratau, kad nieko prasmingiau tu man neatversi? Tai ir yra visa, ką galėjau išmokti apie gyvybę, apie judėjimų sampynas, apie laiko spūdį. Stovėti šalia židinio, o gal šalia šito jauno žmogaus, darosi karšta. Bet mano kambary šalta, šalčiau nei bet kur kitur. Noriu atidėti tą akimirką, kai privalėsiu į jį grįžti. Bet juk aš nesu vienas. Kai atsiranda kitas, tavo trajektorija pakinta. Kūnai veikia kitus kūnus. Jei dabar užsimerkčiau, jei galėčiau dabar užsimerkti, regėčiau jos tykų, nieko nereikalaujantį šventumą. Šventumą, kai nebijai, bet tiki. Tu žinai, apie ką aš kalbu. I tell you what, let’s do it tomorrow8, nekaltai šypsosi man. As you wish9, atsakau jam irgi šypsena ir nueinu mirti. Nes juk niekam niekada nesakiau, kad bijau.

A. Tarkovskio filmo „Veidrodis“ kadras
A. Tarkovskio filmo „Veidrodis“ kadras


1 Neprieštarausi, jei užmokėsiu už viską šį vakarą, nes ryte jau būsiu miręs, nes, žinai, nenoriu šiame gyvenime turėti skolų.
2 Atleiskit?
3 Jei girdi šį šnabždėjimą, miršti.
4 Taigi?
5 Ar norėtumėte dar imbierinės arbatos?
6 Ne, ne, ne.
7 Taip, taip, taip.
8 Žinot ką, sutvarkykim tai rytoj.
9 Kaip nori.


Iš 3669 žurnalo (2018-12-02 21:31:00)
Draugai