Romietiška novelė

JOSEF WINKLER

Ištrauka

 

Josefas Winkleris – vienas garsiausių šių dienų Austrijos rašytojų, sukūręs pasipriešinimo bet kokiai prievartai (valstybės, bažnyčios, patriarchato, tradicijų) literatūrinę koncepciją, kurios esmė – savita kalba, atskleidžianti represinį šių institucijų pobūdį. Rašytojas gimė 1953 m. mažame Austrijos kaimelyje Kameringe. Kaip ir kiti to meto Austrijos kaimeliai, Kameringas buvo skurdus, katalikiškas ir itin konservatyvus. J. Winklerio kūryba – nuolatinis grįžimas į vaikystės laikus. Reminiscencijos sočiai maitina pirmuosius romanus: „Žmogaus vaikas“ (1979), „Artojas iš Kernteno“ (1980), „Motinos kalba“ (1982), „Baudžiauninkas“ (1987) bei romaną „Kai tai taip toli“ (1998).

Kiti romanai – „Auklėtinio Jeano Genet sąsiuvinis“ (1992), „Karčiųjų apelsinų kapinės“ (1990), „Domra“ (1996) ir „Natura morta“ (2001) –­ parašyti grįžus iš kelionių po Italiją ir Indiją arba inspiruoti Jeano Genet kūrybos.

J. Winklerio įkvėpimo šaltiniai visada buvo drumzlini: mirtis, (homo)seksualumas, sužalota vaikystė ir visuomenės paribiai. Ir nors kai kurie biurgeriai J. Winklerio kūrybą laiko „šlykščia, beskone ir nepakeliama“, J. Winkleris vis dėlto jau seniai buvo įvertintas; teigiama, kad jo kūryba bus prisidėjusi prie vokiškai kalbančių šalių „tėviškės“ romano perversmo.

Tarp daugybės apdovanojimų yra pelnęs Ingeborgos Bachmann (1979), Georgo Büchnerio (2008), André Gide’o (2000) premijas. Už novelę „Natura morta“ 2001 m. buvo įteikta Alfredo Döblino premija.

Pagrindinės romietiškoje novelėje „Natura morta“ gvildenamos temos – religija, homoseksualumas ir mirtis. Rašytojas nuolat galynėjasi su potraukiu rašyti apie mirtį, mirties grožį...

Tai knyga, kurią vargiai galima perskaityti per vieną vakarą ar savaitę. Tai sunkiasvorė, elegantiška, rafinuota, įstabiai ciniška proza, konceptuali pačia tikriausia to žodžio prasme, reikalaujanti susikaupimo ir atidos. Primena geriausius Ispanijos ir Italijos XVI–XVII amžiaus „juodojo manierizmo“ pavyzdžius. Čia nesama ryškaus siužeto, vaizdai, vaizdiniai, kalba plaukia nenutrūkstama srauja. Tokią prozą reikia medituoti.

Knygoje atsiveria rūškanas, ekspresionistinis šiųdienos Romos paveikslas: valkatos, benamiai, luošiai, marginalai, mėsininkai, turgaus prekijai, dvasiškiai, kapinės, gatvė, kitaip tariant, atsiveria išvirkščioji dabarties, miesto pusė.

Novelę ruošiasi išleisti leidykla „Kitos knygos“.

Vertėjas

 

VIKTORO AIKŠTĖS TURGAUS mėsininkas – ant dešinės rankos jis mūvėjo baltą chirurginę pirštinę, ant kairės – du plačius auksinius žiedus, o ant riešo pūpsojo auksinis laikrodis –­ mėsiniu kirviu staiga perskėlė įtrūkusią nudirtą avies galvą, iš kaukolės išėmė smegenis ir abi puseles vieną šalia kitos rūpestingai padėjo ant rausvo, vandenženkliais išvagoto sviestinio popieriaus. Sidabru blizgančioje dešinės akiduobės oloje – išsilukštenęs akies obuolys gulėjo atliekų krūvoje – šmirinėjo violetu žėrinti musė.

Iš priekinės krauju išteplioto mėsininko apsiausto kišenėlės žvelgė raudona nosinaitė. Jis suvyniojo avies smegenis ir įbruko į celofaninį maišelį juodaodei pirkėjai. Iš ant mėsininko kablio pritvirtinto ėriuko nukarusia kruvina galva išmėsinėto pilvo kyšojo šviežio rozmarino šakelės, o visai greta prie į auksinį popierių suvyniotos šokoladinės pasagos buvo pririštas raudonas moteriškas keliaraištis. Prie vielos pritvirtinta dirbtinė saulė įstatyta į akių landas avies galvoje, gulinčioje ant geltonų skersai išilgai viena ant kitos sudėtų, rozmarinų šakelėmis papuoštų vištų kojų krūvos.

Jaunasis mėsininko padėjėjas, nunarinęs galvą, – ant kaklo slankstelio pūpsojo didelis įgimtas apgamas – pro kairį burnos kampelį įnirtingai kišdamas liežuvį, į išdarinėto kiškio kūną kaip papuola grūdo širdį, plaučius, blužnį, inkstus ir padėjo atgal į kraujo lašeliais aptaškytą vitriną. Šalia buto rakto, pamauta už apatinio žandikaulio, kybojo krauju pasruvusi juodos ožkos galva riestais juodais ragais.

Jaunos čigonės mažylis prisiglaudė alaus butelį prie burnos ir gurkšnis po gurkšnio gėrė. Rausvos liemenėlės, kurias ji siūlė pirkti, kybojo ant dešinės jaunos motinos rankos. Netrukus ją apspito keliolika moterų – jos matavosi rausvas liemenėles, tikrino tamprumą. Mėsininkai kraujuotomis rankomis priėjo artyn ir, švilpaudami bei komentuodami apatinius, smalsiai kaišiojo galvas per moterų pečius.

Kita jaunutė čigonė – pro zuikio lūpos plyšį švietė du auksiniai viršutiniai dantys –­ kiek kilstelėjo dešinę krūtį ir vaikui, kurio akių vokai buvo visiškai sulipę pūliais, į burną įbruko spenį.

Gestikuliuodami kruvinais peiliais, vaipydamiesi ir taip linksmindamiesi, mėsos prekijai jautienos ir kiaulienos kainas iš prekyviečių pramaišiui šūkalojo kaip litanijas; futbolo aistruolių balsais – ėrienos, avienos ir kalakutienos. Iš plastikinio pirkinių krepšio kyšojo liežuvis ir kruvinas ėriuko žandikaulio smaigas. Norėdama kiek atsipūsti, sunkų nešulį pirkėja padėjo ant žemės, krepšį su kyšančiu ėriuko snukiu vėl pakėlė ir palei prekyvietes nužingsniavo paukštienos prekystalių link.

VUOLE UN CHILO DI TACCHINO per 2500 Lire,¹ – plyšavo jaunas ankštus, krauju suteptus džinsus mūvintis paukš­tienos pardavėjas, – forza, andiamo forza.² Antrąsyk sušukdamas „forza!“ šis žengė žingsnį atatupstas ir mėsininko peilį sviedė į žemę priešais kojas. Ilgai švytruodamas, peilis stirksojo įbestas į medines grindis. Ant nudirtos kalakuto kulšies klijuodamas etiketę, kelis kilogramus kalakutienos užsakinėjančiai juodai apsirengusiai vienuolei, kurios dešinį riešą buvo apsivijęs juodas rožinis, nunarinęs galvą jis sušuko: Prego Madonna!³ Išdėliotas gaidžiukų dalis, papuoštas plačiomis kruvinomis, šviesraudonėmis gaidžių skiauterėmis, jis vis vadino pollo diavolo⁴. Tarp mažų, siauručių ties galiukais tamsiai raudonų vištų skiauterėlių, gulinčių ant beodžių vištų blauzdelių ir krūtinėlių, padėta šviežia žalio rozmarino šakelė puošė mėsos gabalus. Ant sidabrinio padėklo tysojo nudaigota, kalakutų širdimis pagražinta antis – L’anitra muta⁵ –­ kraujuotomis angelėmis snape.

Šampūnu prekiaujanti čigonė, pasipuošusi ant dilbio ištatuiruota mėlyna širdimi, tupėjo ant žemės šalia kitų jaunų su savo vaikais poilsiaujančių čigonaičių. Vienas vaikas gulėjo čigonės, kuri iškėlusi siūlė pirkti geltoną kiaušininį šampūną, sterblėje, o vaiko galva kybojo persisvėrus per šlaunį. Priešais kioską stypsojo kažin kokia moteris su maža visiškai plika kalyte –­ takso ir pinčerio mišrūnu. Po kuokštą plaukų kalė turėjo tik ant ausų ir ant uodegos, o speniai buvo glotniai nuskusti. Jaunas paukštienos pardavėjas raktikauliu ir aukštai pakeltu petimi telefoną spaudė prie skruosto ir ausies, o kalbėdamas nukirto dar gyvai, priešais spoksančiai vištai galvą su itin atsikišusiu snapu. Šis kraujuojančią galvą nusviedė prie kitų ant žemės besivoliojančių vištų galvų ir kojų. Norėdamas pralinksminti kitus mėsos pardavėjus, vaipydamasis sugrūdo pilną saują vyšnių į išdarinėtos vištos pilvą.

Karklo vytelių pintinės, pilnos šviežių kiaušinių, kraštas buvo padabintas violetinėmis našlaitėmis. Prekiautoja baltais kiaušiniais ir gyvomis vištomis įskilusius ir suknežintus kiaušinius daužė į didelio stiklinio indo kraštą ir kliukino trynius į lig pusės trynių ratilais ir baltymais užpildytą stiklą. Dvi gyvas rudas vištas ji aukštielninkas paguldė ant svarstyklių – keturios geltonos surizgusios vištų kojos ilgais purvinais nagais stiebėsi aukštyn, – pačiupusi už sparnų, jas bruko į dėžę ir įdavė jaunam indui. Jauna čigoniukė, kuri turėjo nusipirkusi gyvą viščiuką, pamėgdžiodama jo balsą, geltonu gyvio snapu vis kasė skruostą krūtį bežindančiam juodų akių bei rūškanai žvelgiančiam mažyliui.

Šalia narkomano pardavėjo, prekiaujančio gyvais gyvūnais, prekystalio priešais už grotų įkalintus baltus balandžius ir jūros kiaulytes sėdėjo sena, bedantė ir pusaklė gražgarstes pardavinėjanti moteris, ant kurios dešinės rankos buvo tik nykštys ir didysis pirštas, o ta luoša ranka ji laikė iškėlusi ryšelį ir vis šaukė: Signora, vuole rughetta?⁶ Ant kairės jos plaštakos ištatuiruotas juodas kryžius su Nukryžiuotuoju.

Du mėlyni rojaus paukščiai narve nepaliaudami striksėjo nuo vieno medinio virbo prie kito, o pasiligojusi papūga amazonė spoksojo į jau beveik beplunksnes grūdus lesiojančias tame pačiame narve įkalintas bantamų veislės vištas. Jaunutės, irgi įkalintos, dervos juodumo antys lesė raudoną perpjauto meliono mėsą. Penkiametis berniūkštis ir dešimties mergaitė, kurių mama pirko vištieną, turėjo didelį, raudoną vandeniu švirkščiantį šautuvą. Prieš jiems išvažiuojant berniukas motinai šūktelėjo Aspetti!⁷, spaudaliodamas gaiduką, pistoleto vamzdį keletą kartų nukreipė į atvirą burną, o iš burnos vandeniui bėgant per smakrą, užšoko ant dviračio.

VIENUOLĖ JUODAIS APDARAIS vienoje rankoje laikė keletą celofaninių maišelių su agurkais, abrikosais ir svogūnais, o kita prie krūtinės spaudė dvi dideles plastikinėse pakuotėse kiūtančias šviesiaplaukes barbes; ji stabtelėjo prie pomidorų prekeivio, kurio daržovinis peilis kadaravo ant virvelės po kaklu, lėles susodino ant medinės dėžės ir paprašė kelių kilogramų pomidorų su šakelėmis.

Pagyvenusios, juodai apsitaisiusios ir ant žemės tupinčios čigonės siūlomi drabužiai draikėsi išskleistame juodame lietsargyje. Kai šešiolikmetė čigoniukė iš kaži kokio skudurų ryšulio ištraukė kelias šeimynines trumpikes su raudonomis rožėmis, mažasis jos brolis susiraukė, mat berniukui įbruko į ranką ir stumtelėjo petin – šis turėjo vaikščioti nuo kiosko prie kiosko ir siūlyti pirkti. Moteris iš praviro džiuto maišelio nuraškė levandų stiebelius ir stipriai kvepiančius džiovintus žiedus supakavo į mėlyną grakščiai korytą sintetinės medžiagos maišelį.

Vėjas ratais ginė sausus baltus ir raudonuojančius svogūnų lukštus. Ant baltų ir šviesiai rudų svogūnų lukštų stovinti ir pinigus skaičiuojanti čigonė garsiai suriko, mat žaidžiantis čigoniukas suknežintą ir briaunotą kolos skardinę jai spyrė į dešinę kulkšnį.

Žieminį paltą ir skrybėlę dėvintis senas arabas – o buvo gerokai daugiau nei trisdešimt laipsnių Celsijaus – su penkiomis į celofaną suvyniotomis rožėmis vaikščiojo palei prekystalius ir piršo turgaus lankytojams bei prekijams.

Kai šventųjų paveikslėliais prekiaujantis barzdotas vienuolis su ilgu rudu abitu ėjo pro prekystalį, raudonuosius burokėlius bei žiemines bulves pardavinėjanti moteriškė, mūvinti oranžines celofanines pirštines, persižegnojo.

Susenusi, juodai apsirengusi čigonė neapoliečiui turgaus muzikantui, kuris, dainuodamas ir prašinėdamas išmaldos, ėjo per turgų su alaus buteliu rankoje, dovanai įdavė marškinius – mat ši ketinusi parduoti, bet vis negalėjusi iškišti.

Vešliais plaukais apėję neapoliečio dilbiai buvo ištatuiruoti gyvačių ir strėlių motyvais, o barzdotas veidas atrodė raudonas it virtas vėžys. Tarp daržovių kioskų išmėtytų padoriai atrodančių drabužių šis užtiko striukę ir ją matavosi, apsižiūrėdamas priešais automobilio lango stiklą. Savo seną mėlyną treningą paliko gulėti šalia drabužių krūvos ir, gurkšnodamas alų, palei paviljonus nukėblino tolyn.

ŽUVIES PAVILJONO šefas Luidžis, ankstyvą rytmetį Fiumičine iš vieno stambaus prekijo nupirkęs šviežios žuvies ir jūros gyvių, savo bendradarbių buvo vadinamas Bosu. Ant jo marškinėlių pavaizduoto vėžio mėlynos raidės skelbė: Damino Rosci. Pesce fresco. Piazza Vittorio⁸.

Apkūnų, vis apie transvestitus svaigstantį žuvies pardavėją, užsiauginusį trijų dienų barzdikę, kuris dabar vilkėjo pilkus marškinėlius su užrašu Hawaii ir banglentininku iškeltomis rankomis, visi šaukė Žydriuko pravarde. Jis išdidžiai vis aiškino, kad Činkvečento ir Respublikos aikštėse susižvejojąs transvestitų, įsisodinąs į automobilį ir patraukiąs į Borgezių vilos parką.

Visai pliką jauną žuvies pardavėją, kuris ilgesniam laikui nusėdo prie žuvies prekystalio tik tada, kai vos nepateko į Romos kalėjimą, visi vadino Naciu. Galiausiai Damino žuvies paviljone dirbo ir tas šešiolikmetis figų pardavėjos, kuri sekmadieniais prie Vatikano vartų turistams ir piligrimams siūlė šviežias žalias figas iš savo sodo, sūnus. Jaunuolis, jo kolegų vadinamas Pikoletu, buvo ilgomis, kone skruostus siekiančiomis blakstienomis ir ant kaklo, ant auksinės grandinėlės, nešiojo Nukryžiuotąjį. Jo skruostai buvo nusėti nesuskaičiuojama galybe strazdanų. Ant dešiniojo riešo švytravo keli spalvoti maži sintetiniai žindukai.

Signori, buon giorno! – šaukė Pikoletas, – un chilo di salmone originale, soltanto dieci mila Lire!⁹ ir kramtė gleivėmis ir žuvų krauju atsiduodančius, pakraščiuos nuo kalmarų pajuodusius pirštų nagus. Berniukas, avintis kelius siekiančius žvejo batus ir vilkintis baltus marškinėlius su Rollingstonais, už tamsiai raudonos spalvos žiaunų čiupo sunkią kelių kilogramų atlantinę lašišą ir patiesė ant senų svarstyklių. Jo nuoga dešinioji šlaunis buvo aptekusi rūdžių spalvos žuvies tulžimi.

Prasižiojęs, įtemptai pro lūpas kyščiodamas liežuvio galiuką, jis mažu aštriu ir kiek lenktu peiliuku perpjovė žuvies pilvą, vikriu rankos judesiu išvertė vidurius ir išskrostą žuvį suvyniojo į baltą sviestinį popierių su vandenženkliais. Ant medžio trinkos iš kibiro šliūkštelėjo vandens ir ant žemės nuplovė vidurių likučius.

Pikoletas romietišku akcentu pasakojo, kad vakar, laisvą dieną, su savo vespa buvo nulėkęs prie jūros į Lapislazolį ir ant jūros kranto matęs juodai apsirengusią vienuolę, kuri prižiūrėjusi plikus dauniukus. Vienas dauniukas čiupęs barbę už šviesių plaukų kuokšto ir, ja nešinas, nuėjęs į bangas. Vaikščioti neįgalinti moteris, kurios kojos atrodžiusios itin liaunos, o pati – galingo stoto, iš jūros keliais ropojusi didelio, ant karšto smėlio patiesto rankšluosčio link. Josios krūtys lytėjo jūros bangų purslus, karštas baltuojančias smėlio smiltis.

Bangladešiečiai ir šrilankiečiai žingsniavo palei žuvies prekystalius, siūlė Bic žiebtuvėlius, česnakų kasas ir šios vasaros talismanus – įvairiausių dydžių spalvotus sintetinius žindukus. Bosnių karo pabėgėliai pardavinėjo naudotus fotoaparatus, matrioškas, žalius žaislinius tankus, seną muilą ir netikras ikonas. Jaunas serbiškai-kroatiškai kalbantis vyriškis žuvies kainas šūkčiojančiam berniukui ilgomis juodomis blakstienomis ir strazdanomis nusėtais skruostais siūlė pirkti keletą chirurginių pirštinių. Sena, lazda pasirėmusi, juodai vilkinti čigonė, auksiniais dantimis ir tarpais tarp jų, stovėjo tarp kioskų ir, kol atidaryto alaus butelio kakliuko ertmę nutaikė į burną, pirmą gurkšnį išlaistė ant žemės. Prie lazdos ji prisuko rankeną – paauksuotą arklio galvą – ir siūlė ją pardavinėjantiesiems žuvį. Viena čigonė, kažkodėl siūlydama pirkti ne dešimt ar penkiolika naudotų akinių, o mažą savo mergaitę, vienam iš išsigandusių ir išsisukinėjančių vyriškių pakuždėjo: Quanto mi dai?¹⁰.

Penki maži baltame polistirolo dėžės karste gulintys jauni pilki rykliukai nuo dešimties iki dvidešimt centimetrų ilgio, o jų oda – šiurkšti it trintuvė, nebuvo pridengti nei paparčiais, nei jūros dumbliais. Bitė buvo įnikusi į baltuojančius, gleivėtus kalmarų žiedus, o žaliai/mėlynai žibanti įmitusi musė šmirinėjo saulėj sidabru tviskančioje kardžuvės akiduobėje. Kuprota moteris, norėdama pasižiūrėti, ar žuvis šviežia, ilgu žaliai lakuotu smiliaus nagu gerokai kilstelėjo žuvies žiauną.

Apsunkęs žvirblis su baltu žuvies gabalu, sveriančiu greičiausiai trečdalį jo paties kūno, nuskrido ant skardinio moliuskais prekiaujančio paviljono stogo, o prieš skrisdamas dar vieno gabalo, nutūpė Viktoro aikštės parke ant pinijos šakos ir kibo doroti laimikį.

Kai vienuolė – jos veidas buvo nusėtas karpomis – išsirinko mažučių moliuskų ir jaunajam Pikoletui padavė banknotus, josios baltos virvės, kuria ši buvo persirišusi klubus, galas gleivėtai sepijai įlindo į gerklę. Kad nepastebėtų jaunasis žuvies pardavėjas, ši skrupulingu judesiu ištraukė virvę iš baltos sepijų pilnos polistirolo dėžės.

PRIE TURGAUS kavinės, veikiančios visai netoli žuvies prekystalių, baro stovėjo aukštas, lieknas, ilga balta/ruda liemene vilkintis juodaodis, ant kaklo nešiojantis Afrikos žemyno formos pakabutį, padalytą į italų trispalvės spalvas, ir maišė espresso. Kavinėje už barmeno galvos ant lentynos gulėjo trys širdies formos saldainių dėžutės, apmuštos raudonu aksomu. Šalia vienos iš dėžučių stovėjo raudonas žaislinis automobilis, feraris, apvytas popieriniu kaspinu su dirbtinėmis našlaitėmis. Dirbtinės našlaitės buvo apipurkštos našlaičių kvapo aerozoliu, o ferario vairuotojo vietoj gulėjo sugrūstas iš raudono popieriaus besi­sunkiantis širdies formos šokoladinis saldainis. Saldainių dėželei iš kairės ant Dievo Motinos ir jos kūdikėlio Jėzaus paveikslo karojo kekė mėlynųjų vynuogių.

Po paveikslu ant kalendoriaus su įmontuotu garsiakalbiu galėjai išvysti mulatę, kuri be paliovos tai tyliau, tai garsiau šnabždėjo: Café do Brasil, o šmaikštusis barmenas, spustelėdamas mygtuką krizenantiems ir besilinksminantiems svečiams –­ kraujais išsiterliojusiems mėsininkams ir žuvies pardavėjams, kurie laisvą nuo darbo minutę troškulį malšino kapučinu, vynu ar grapa, demonstravo savo žaisliuką.

Kitoje kalendoriaus lapo su garsiakalbiu pusėje, melsdamasi priešais Nukryžiuotąjį, klūpojo dviejų sparnuotų angelų galvų sergima vienuolė. Saldainių dėžutei iš dešinės, pačioje lentynoje, stovėjo auksais padabinta žydra/rožinė porcelianinė Skaisčiausiosios Mergelės Marijos statula: nuolankiai palenkta galva, per suglaustų delnų pirštus svajingu žvilgsniu ji žvelgė į Mon Cheri saldainių dėžutę.

Žemiau porcelianinės madonos barmenas vis didėjančiomis, iš akiduobių kone virstančiomis akimis atsikando sumuštinio su tunu, iš šaltadėžės žnyplėmis išėmė ledo kubelį, palaikė po tekančiu vandeniu ir įmetė į paruoštą kolą. Kai paspausdavo aparato mygtuką ir rusvas skystis imdavo lašėti į vaškinio popieriaus indelį, vis blykstelėdavo kolos dozatoriaus lempelė.

Visiškai purvinam, dvokiančiam, juodus marškinėlius su užrašu Team Skul vilkinčiam benamiui, kuris į turgaus barą įeiti negalėjo ir buvo priverstas lūkuriuoti prie durų, barmenas padavė mažą plastikinį puodelį su dar garuojančia espresso. Ant juodų marškinėlių tarp žodžių Team ir Skul baltavo kaukolė. Mažą juodaodį berniuką barmenas iš pradžių norėjo rankos judesiu tik nuvyti, bet kai šis ir toliau rankytėmis tapšnojo stiklinę kavinės vitriną, išėjo iš už baro ir rėkiantį vaikį už ausies nutempė nuo kavinės prie priešakiais stovinčio mėsos prekystalio.

Siūlydama dirbtinės odos rankinę, jauna čigonė atsisukantiems espresso, kapučiną, grapą ar vyną geriantiems mėsininkams ir žuvies prekijams baro vidun šaukė: Questa borsa per mare! Quanto mi dai!¹¹. Café do Brasil, – vėl sušnabždėjo mulatė.

APTVARKYTOS mėsos prekyvietės, kurioje šviesos jau buvo išjungtos, vitrinoje dar gulėjo dvi milžiniškos galvijų širdys, ir, kol šių dar nenužiūrėjo apie prekystalius šliaužiojančios katės, jaunasis mėsininkas įvyniojo į mėlyną sviestinį popierių ir padėjo šalia savo motociklininko šalmo su užklijuota mėlyna sparnuota kaukole. Iš vidurių, gaidžių kojų ir galvų atliekų krūvos kažkoks vyras į plastiko dėžutę rankiojo išmestas vištų širdeles, gražiai dėliojo eilėmis it saldainius, o jei per apsirikimą širdį į dėželę buvo įdėjęs neteisingai, pasukdavo –­ platesnes širdelių puses į viršų, o laibąsias –­ į apačią. Pjuvenomis aplipusias širdeles apspjaudavo, o skiedreles nuvalydavo nosine. Bosnis karo pabėgėlis nudaigotų vištų mėsos atliekas iš juodo plastikinio kibiro supylė į plastikinį maišelį, persižegnojo ir pabučiavo pirštų galiukus. Tarp avių galvų, vištų kojų ir galvų, kolos ir alaus skardinių dideliame juodame atliekų kubile gulėjo dvi pjuvenomis apskretusios kiaulių galvos kruvinomis ausimis.

Čigonė, viena ranka laikydama žemės riešutus triauškiantį vaikį, kita iš atmatų rankiojo vištų galvas, kojas ir naminių paukš­čių vidurius ir grūdo į plastikinį maišelį. Kai mėlyną maišelį pripildė lig pusės ir, paėmusi rankon, ilgai apžiūrinėjo varganai atrodančią juodą, kruviną ožkos galvą lenktais juodais ragais, šrilankietis mėsos pardavėjas puolė šaukti: Basta! Basta!¹² ir privertė ją kelis vištų kaklelius ir kojas, kurios pilant ir besikuičiant buvo nukritusios ant žemės, sumesti atgal į atmatų dėžę.

Maždaug penkiasdešimties vyras, užsitraukęs mėlyną moterišką nailoninę kojinę ant galvos, kuriam tarpukojy buvo išaugęs didelis auglys – jo veidą pusiau dengė žilstelėjusi barzda – į du celofaninius maišelius po kilogramą rūšiavo mėsos atliekas. Nei nusispyręs batų, nei nusimovęs kojinių, žvelgdamas į savo mikimauzinį laikrodį – trūkčiodamas it sekundinė rodyklė ciferblatu sukosi Plutas – jis atsistojo prie fontano taip, jog vanduo gurgėjo virš kulkšnių.

Stora apsileidusi moteris sename, suklypusiame vaiko vežimėlyje, išklotame kraujais aptekusiu celofaniniu brezentu, vežė vištų galvas ir kojas, baltuojančias veršiuko kanopėles, plaučius, inkstus, žarnas. Barškindamas automobilio rakteliais, prisegtais prie medžiaginio banano ir žastu prie krūtinės spausdamas rožinės spalvos Gazzetta dello Sport laikraštį, vienas mėsininkas, vis tardamas Ciao ragazzi¹³, atsisveikino su kitais savo prekystalius dar valančiais ir nurinkinėjančiais mėsos pardavėjais.

Kai tvarkos darbai buvo baigti, prie žuvies prekystalių staiga pasirodė Pikoletas su vespa ir – prie mopedo raktelio kadaravo mažas, geltonas plastikinis žindukas – su savo ratais nulėkė pro paviljonus per apipuvusius vaisius ir daržoves, per sugedusius šiltųjų kraštų vaisius, vištų kaklelius ir širdeles, geltonuojančius gaidžių nagus, sukežusius, pašliužusius plaučius, juokdamasis nardė tarp besivoliojančių nudirtų avių galvų, išsisuko nuo juoduojančių raguotų kruvinų ožkų galvų ir, kvatodamas visa gerkle, numovė per avių uodegas, ant kurių dar dryksojo mėšlu aplipę plaukų kuokšteliai.

Mėsos prekijai, drėgnom skepetom valantys vitrinų stiklus, pakėlė galvas ir žvelgė pavymui į besijuokiantį, su vespa tarp prekystalių nardantį jaunąjį savo kolegą. Kai ėrienos pardavėjas priešais savo paviljoną šluota šonan braukė pasidriekusius vidurius ir norėjo nuvyti trimitą pučiantį čigoniuką, viena čigonė sušuko: Ci sono tutti bambini!¹⁴, tvirtai čiupo berniuką už smakro, skėlė antausį savo dukrai, kuri irgi pūtė trimitą, iki abu vaikai, toliau pūsdami trimitus, Viktoro aikštės metro laiptais nurūko žemyn.

____________________________________
¹ Man reikia kilogramo kalakutienos už 2500 lirų (it.).
² Nagi, einam, nagi! (it.)
³ Madona, prašau! (it.)
⁴ Velniška vištiena. Taip vadinama ir tam tikru būdu paruošta vištiena (it.).
⁵ Muskusinė antis (it.).
⁶ Ponia, gal norėtumėte gražgarsčių? (it.)
⁷ Palaukite! (it.)
⁸ Daminas Rošis. Šviežia žuvis. Viktoro aikštė (it.).
⁹ „Laba diena, ponai! (...), kilogramas tikros lašišos –­ tik dešimt tūkstančių lirų!“ (it.)
¹⁰ Kiek duosi? (it.)
¹¹ Paplūdimio krepšys! Kiek duosi? (it.)
¹² Baik! Baik! (it.)
¹³ Likit sveiki, vaikinai! (it.)
¹⁴ Mes visi vaikai! (it.)

Iš vokiečių kalbos vertė GYTIS NORVILAS
Versta iš: Winkler Josef. NATURA MORTA. Eine römische Novelle. – Suhrkamp Verlag Frankfurt am Main, 2001.