Nida Timinskaitė. Gobelenas

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

– Nu, bliacha, kaip tamsu, Valiau, sprandą galima nusisukti. Pašviesk čia, – užkliuvęs už kažkokios dėžės, nusikeikė Kostas.
– Kad čia tik sulūžusios kėdės... – suburbėjo Valius, nukreipdamas elektrinį žibintuvėlį į suverstas aplūžusias kėdes ir sutrūnijusią palėpės sieną, šifruojančią rakandų pavidalus.
– O! Žiūrėk! Senas radijas, – atkeldamas dėmėto kartono lakštą švilptelėjo Kostas...
– A jomajo! – kluptelėjo Valius, kliudydamas varinę senų mušamųjų lėkštę. Skardus garsas nuaidėjo palėpės skliautais ir išsprūdo pro prakiurusį stogą, išbaidydamas ant stogo burkuojančius karvelius, – čia kažkoks vamzdis... Ei, ateik čia, pašviesk, ni chriena nesimato...
Kostas, aplenkdamas kliūtis nuvairavo Valiaus link:
– Čia ne vamzdis. Čia kažkoks ritinys, suvyniotas į klijuotę... ir plomba uždėta. Žiūrėk, ant plombos įspausta „1952". Senas, – apsidžiaugė Valius. Jis išsitraukė trofėjinį šveicarišką kišeninį peilį, senelio dovaną, atlenkė jį ir padarė klijuotėje pjūvį. Pjūvis nebuvo platus, ir atsargiai praskėtęs jį pirštais, Valius užčiuopė gruoblėtą, mažais pumpurėliais nusėtą jo paviršių. Kyštelėjęs pirštus giliau, užčiuopė iš ritinio kyšantį storą siūlą.
– Čia kilimas, – žinovo tonu pareiškė Valius...

Anelė, pasilipusi ant kopėtėlių, kantriai kaišioja pro apmatus siūlus. Dar kelios eilės ir gobelenas bus baigtas. Dirbtuvės kampe prieškarinis radijas ką tik baigė trans­liuoti Rachmaninovo koncertą. Pasigirdo žvalus diktoriaus balsas, skelbiantis naujus penkmečio laimėjimus ir TSKP CK plenumo nutarimus, prasidėjo Aleksandrovo dainų ir šokių ansamblio koncertas. Anelei maudžia rankas, siūlų nutrintus pirštus, o labiausiai – strėnas. Ji norėtų gobeleną pabaigti šiandien. Gal todėl, kad Kūčių vakaras? Aišku, ji šįvakar Kūčių nevalgys. Važiuotų į kaimą pas tėvus, valgytų Kūčias, dalintųsi kalėdaičiais... žinoma, –­ be didelio triukšmo ir kaimynų lankymo. Kad ir tų senųjų kaimynų nebėra – daugumą išbuožino ir išvežė, o tie – naujieji – nepažįstami ir svetimi... Bet kurgi Anelė dabar tokia važiuos – pilvas ant nosies lipa... Neduokdie, dar pakely sugrius...
Prilaikydama pilvą, Anelė nulipa nuo kopėtėlių ir atsitraukia kelis žingsnius. Draugas Stalinas stovi kaip gyvas, meiliai apkabinęs pionierę standžiai supintomis kasomis, o fone – didžiulis saulės diskas, vilnijantis gobeleno kraštų link dailiai išaustais spinduliais... Štai ji – spalvotų taškelių muzika...
Vilnas gobelenui Anelė susipirko iš aplinkinių kaimų moterėlių, pati dažė siūlus augaliniais dažais, išgaudama įvairiausius atspalvius. Dažyti ją išmokė mama, o kai Anelė mokytojų seminarijoje pirmąkart pasipuošė mamos suruoštais tautiniais rūbais, visi net aiktelėjo, kokia ji buvo graži – storos kasos siekė dailiai tulpių raštais išsiuvinėtą prijuostę... Dabar atsidūsta ir pasižiūri į savo sugrubusias nuo audimo rankas, ties pilvu nesueinantį megztuką, susiglamžiusią, išdužusią ties siūlėmis ir užpakaliu milo suk­nelę, perbraukia ranka ant viršugalvio susuktas kasas. Net plaukai pasidarė šiurkštūs nuo avies vilnų ir dulkių. „Ak, kad turėčiau stakles, – atsidūsta Anelė, – gobelenas būtų išėjęs žymiai dailesnis ir standesnis." Paskui perbraukia ranka grublėtą gobeleno paviršių, kai kur pasidengusį plaukeliais, lyg akuotais rugių lauke vidurvasary. Beliko tik nukirpti apmatų siūlus, nuimti gobeleną nuo rėmo ir sutvirtinti kraštus. Bet tai ji padarys rytoj, Kalėdų rytą... O Naujųjų, 1952-ųjų metų, dieną Vėžaičių kultūros namų scena pasipuoš jos gobelenu „Draugas Stalinas ir pionierė". Atvyks svečias iš rajono partijos komiteto, prie raudonu pliušu uždengto stalo perskaitys „Draugo Stalino sveikinimą tarybinei liaudžiai", draugas direktorius mikčiodamas ir pūkšdamas perskaitys raudonais siūlais ir kirilica ataustą kalbą apie tarybinės kultūros reikšmę socializmo statyboje. Vyks šventinis montažas. Paskui pasirodys Senis Šaltis su Snieguole ir išdalys dovanas – tai kas, kad Kalėdos seniai bus praėjusios, o ant mišku kvepiančios eglutės viršūnės puikuosis raudona penkiakampė žvaigždė. Anelė gaus saldainių dėžutę „Raudonoji aguona", lygiai tokią pačią, kaip ir kiti kultūros darbuotojai. Direktorius kiekvienam asmeniškai paspaus ranką ir palinkės penkmečio planą įvykdyti pirma laiko...
Tiesą sakant, gobelenas, – kaip ir daugelis dalykų šiais laikais, kuriuos verta paslėpti ar apie juos nekalbėti, – skirtas užmaskuoti aptrupėjusią galinę scenos sieną. Vokiečiai besitraukdami apšaudė miestelį ir sprogmuo sienoje pramušė skylę, kuri paskui paskubomis buvo užmūryta ir labai gadino estetinį kultūrnamio vaizdą.
Anelė dar sykį atsitraukusi ir primerkusi akis apžiūri gobeleną, paskui atsidususi grįžta prie jo ir pradeda kamšyti kur ne kur iš audinio kyšančius mazgelius. O kas gi čia? Du siūlai, tarsi nešvankūs raudoni kirminai, kyšo iš pionierės kaklaraiščio. „Kaip tai galėjo nutikti?" – stebisi Anelė nekantriai grūsdama juos vąšeliu į išvirkščiąją gobeleno pusę. Ak, kad ji galėtų taip paslėpti, užmaskuoti, pradanginti Martyną, kaip tą sulopytą sieną ar vilnonį siūlą, išlindusį ne vietoj – kad niekas, ničniekas negalėtų šiame pasaulyje jo surasti. „Dieve, Dieve, – kur jis dabar?" – atsidūsta Anelė. Ji žino, kad tokius, kaip jis, vadina „liaudies priešais". Na, tarybinei liaudžiai gal jis ir priešas, bet koks gi jis priešas Anelei? Anelės širdyje visiška sumaištis, ji jaučia, kaip dalis širdies atplyšta ir pakilusi spaudžia gerk­lę... Ne – Martynas ne priešas. Tikrai ne.
Anelė atsargiai atžagaria ranka, kad neprisitrintų dulkių į akis, nubraukia ištryškusią ašarą...

Dailės institute pasirinko tekstilę. Jai labai padėjo iš motinos paveldėtas kruopštumas ir spalvos pajauta. Ir, aišku, kurso vadovas Birbilas – neeilinė asmenybė. Prieš karą jis studijavo dailę Paryžiuje. Sykį, po Spalio socialistinės revoliucijos 30-ųjų metinių šventinės demonstracijos, pasikvietė savo kurso studentus „cementovkei". Profesorius gyveno Senamiestyje, ir studentai, veikiau studentės, mielai sutiko jį aplankyti. Į kursą kažkaip buvo pakliuvę ir du vaikinai. Šie atsinešė kaimiškos dešros ir netgi vyno. Bute, primenančiame paveikslų galeriją, iš pradžių studentai kiek varžėsi, bet netrukus profesoriaus nuoširdumas ir diskusijos apie meną visus sušildė:
– Tu, Tautvydai, kodėl tekstilę pasirinkai? Tokia nevyriška profesija... Galėtum skulptūrą studijuoti, akmenis tašyti – biustai dabar paklausūs, – ironizavo Birbilas.
– Kad aš, drauge profesoriau, domiuosi monumentaliąja tapyba, be to – mano rankos silpnos...
– O jeigu – atvirai? – tamsios profesoriaus akys įdėmiai žvelgė į Tautvydą pro storus akinių stiklus.
– Jeigu atvirai, drauge profesoriau, tai aš visai nenoriu į tarybinę armiją... Aš jau geriau tuos kelis metus kur nors rajone atidirbsiu... – išlemeno Tautvydas.
Profesorienė, pagyvenusi daili blondinė, patiekė kavą dailiuose porceliano puodeliuose. Anelė tokių niekada nebuvo mačiusi, kaip ir meno knygų, kurių buvo pilnos lentynos profesoriaus bibliotekoje. Studentai vartė meno albumus, profesorius, įraudęs nuo vyno ir ryškiai gestikuliuodamas, kalbėjo:
– Menus reikia studijuoti Paryžiuje, o ne Maskvoje... Socrealizmas jūsų nieko neišmokys – būsite tik amatininkai, o ne menininkai... Aš visada žavėjausi impresionizmu, o ypač – puantilizmu, ir kol numirsiu – liksiu jam ištikimas...
– O kas tai yra puantilizmas? – paklausė Tautvydas.
– O-o-o! – nušvito profesorius. – Tai tokia spalvotų taškelių muzika!
Jis pakilo nuo fotelio, nuėjo į bibliotekos kampą ir ištraukė iš ten kelias kompozicijas, nutapytas tempera.
– Štai! Pažiūrėkite! Saulėlydžio nuotaika, perteikta nemaišytomis spalvomis, skamba lyg muzika – štai, kas kelia žiūrovui emocijas! Tik reikia į tuos taškelius žiūrėti iš atstumo arba be akinių, – pajuokavo. – O, žinote, prieš karą Paryžiuje, kinematografe, mačiau tokį televizijos aparatą: švytintys taškeliai, greitai judėdami atkuria judantį vaizdą... Va, čia tai išradimas!
Anelė susimąstė: „Kad aš net Maskvoje nesu buvusi, kur jau ten Paryžius... O čia dar kažkokie švytintys taškeliai..." Bet aišku nutylėjo ir susikaupusi vartė flamandų ir belgų gobelenų albumą su prancūziškais komentarais. Jos žvilgsnis užkliuvo už reprodukcijos, vaizduojančios gotikinę damą ir keistą baltą žirgą su ilgu ragu ant kaktos.
– Ak, kad aš taip galėčiau, – išsprūdo Anelei.
– O norėtum? – paklausė profesorius.
– Žinoma, norėčiau, tamsta profesoriau, – atsakė Anelė ir droviai šyptelėjo.
– Vien milfleras ko vertas, nekalbant jau apie kompozicijas... Pažiūrėkite, kiek čia įvairiausių formų gėlių! O ar žinote, kad šituos šešis gobelenus – „Damą su vienaragiu" – vienas didikas užsakė flamandų meistrams, kaip meilės išraišką savo širdies damai. Gobelenai vaizduoja pagrindinius žmogaus pojūčius, – profesorius atsikėlė nuo fotelio ir skubiai pasišalino į kitą kambarį, bet netrukus grįžo, laikydamas rankose kelias, kiek prastesnės kokybės, gobelenų reprodukcijas.
– Štai, šitas reprodukcijas norėčiau jums padovanoti, –­ tarė profesorius.
Anelė gavo „Regą", nors, aišku, vylėsi to šeštojo, nenuspėjamo, žmogaus pojūčio... Vienaragis linksmai rėmėsi į damos skreitą. Ši rankoje laikė veidrodį, o vienaragis žvelgė į savo atvaizdą, atspindintį šelmišką jo natūrą... Kitoje reprodukcijos pusėje Birbilas užrašė: „Anelei –­ su geriausiais linkėjimais ir ateities perspektyvomis."
Perspektyvos, deja, nebuvo džiuginančios. Netrukus Birbilą atleido iš dėstytojo pareigų Dailės institute už buržuazinio dekadentiško meno propagavimą, ir jis su šeima emigravo į Lenkiją. Anelė gavo paskyrimą į Vėžaičių kultūros namus: buvo atsakinga už propagandą, agitaciją ir meninį apipavidalinimą. Ji greitai perprato savo darbo niuansus: išmoko dailiai pjaustyti trafaretus, kūjus, pjautuvus, penkiakampes žvaigždes, naujai perdažyti panaudotus stendus. Darbo buvo daug, bet Anelė nesiskundė – ji kūrė šviesų komunizmo rytojų...

Marijos Dūdienės darbas iš parodos „Absoliuti tekstilė“

Pavasaris buvo neįprastai ankstyvas. Upėje prasidėjo ledonešis, keliai buvo neišbrendami, sunkūs debesys plaukė dangumi, čaižydami lietaus rykštėmis ir taip jau pažliugusią dirvą. Vieną vakarą netikėtai pasirodė Martynas – tas pats Martynas, su kuriuo Anelė kažkada mokėsi mokykloje. Kaip sužinojo adresą, jis nepasakė, o Anelė jo ir neklausė. Martynas buvo suvargęs, apiplyšusiomis drapanomis, ataugusiais plaukais ir barzda. Tik akys karštligiškai degė.
– Ar galiu pas tave pasilikti vienai nakčiai? – paklausė.
– Tik vienai? – nuraudo Anelė.
– Taip. Tik nieko neklausinėk, – sušnibždėjo Martynas, remdamasis į durų staktą.
– O turėčiau? – paklausė Anelė. – Užeik.
Ji skubiai uždangstė aprasojusius langus, prisuko žibalinės lempos liepsnelę. Šeimininkai gyveno kitame trobos gale, – Anelė vylėsi, kad niekas neišgirs. Abu tylomis gėrė arbatą, Anelė prišildė vandens nusiprausti, – kaip tik buvo susiruošusi skalbti. Nors ir sulysęs, Martyno kūnas buvo puikus. Pūpsojo anatomiškai dailūs raumenys, kurie jam prausiantis, judėjo plaušinės ritmu, ir Anelė, sėdėdama ant lovos už užuolaidėlės, neatsispyrė pagundai – slapta spoksojo. Matė dailių vyriškų kūnų, studijuodama Dailės institute, bet ten gipsas arba atsitiktiniai pozuotojai. Martyno kūnas buvo ne toks – jis skleidė kažkokią paslaptingą šilumą ir jėgą... Ji net pati nepajuto, kaip išlindo iš už užuolaidėlės ir prigludo jam prie nugaros visa savo esybe...
Auštant Martynas iškeliavo. Atsisveikindamas švelniai pabučiavo Anelę ir pasakė:
– Aš sugrįšiu. Būtinai sugrįšiu.
Virš lovos dailiuose uosiniuose rėmeliuose kabantis vienaragis, žvelgdamas į savo veidrodį, šypsojosi ir merkė Anelei akį...

– Tai ką, drauge Daugirdaite, darysim? – paklausė direktorius, spoksodamas į beviltiškai ties juosmeniu ankštą Anelės suknelę, dangstomą ant pečių užmesta aštuonnyte skara. – Planas tik įpusėtas, Spalio šventės čia pat, o pati, matau, krikštynom ruošiesi? Gal galime kuo nors padėti?
„Peršasi jis čia man, ar ką?" – pamanė Anelė ir vieną akimirką jai pagailo to žmogėno – tokiu jaunu veidu ir pražilusiais plaukais. Direktoriaus galva beveik be kaklo, užrista ant nedidelio stuomens, – švarko su paplatintais pečiais ir išleista ant jo atlapų balta apykakle, – atrodė groteskiškai.
– Sėskis, – ir abu tylomis prisėdo: direktorius už rašomojo stalo, minkydamas nurudusiais nuo tabako pirštais trintuką, Anelė ant kėdės priešais. – Tai gal galime kokį kolektyvo susirinkimą suorganizuoti ar draugišką teismą? Kas tėvas?
– Nėra... Nėra tėvo, – atsakė Anelė kimiu balsu.
– Kaip tai – nėra? – išraudo direktorius, – tai gal tu kaip ta Panelė Švenčiausia – iš šventos dvasios? Tu man čia baik...
– Nežinau... – tyliai pasakė Anelė. – Gal miške, o gal kur prie bažnyčios guli...
– Ša, tylėk! – direktorius staiga pašoko. – Išpažinties buvai?
– Ne, nebuvau. Nebuvo kada – stendai, plakatai, rajkomo konferencija...
– Ir neik. Jokiu būdu neik – girdi? Ir niekam nieko nepasakok. Supratai? – direktorius išlindo iš už stalo, apkabino per pečius Anelę ir tvirtai spustelėjo. – Oi, sunku bus vienai vaikelį auginti... – atsidusęs paleido Anelę iš glėbio ir grįžo prie rašomojo stalo. – Padėsim... Tarybų valdžia padės... Tu ten, Dailės institute, tekstilę baigei?
– Taip, – patvirtino Anelė, tyrinėdama kilimo dėmes.
– Žinai ką, drauge Daugirdaite... Aš vis norėjau tau pasakyti... Mūsų scenos galinė siena bjauriai atrodo... Vis dangstome, maskuojame, bet tai – ne išeitis... Padarytum tu kokį kilimą – juk mokė tave ten Dailės institute?
– Aš tai padaryčiau, – Anelė pakėlė akis ir vos vos šyptelėjo.
– Apiformintume kaip valstybinį užsakymą. Gautum šiek tiek pinigų – pradžiai... O tau su acetoniniais dažais dirbti – pati supranti?
– Aš su respiratoriumi dirbu...
– Tu apie vaikelį dabar galvok! – nukirto direktorius. –­ Na, eik, Anele, eik. Viską sutvarkysim. Tik atmink – niekam nė žodžio...

Pavargusi Anelė prisėda už ilgo stalo. Dažų dėmės, kur ne kur įsigėrusios į medieną, primena makabrišką pasaulio žemėlapį. Kūdikis suspurda įsčiose, dunksteli mažytėmis kojytėmis į jį gaubiantį luobą ir nurimsta. „Greitai jis išvys šį pasaulį, – mąsto Anelė. – Užaugs didelis, gražus, sulauks komunizmo. Įdomu, kaip tuomet bus, kai komunizmas ateis? Tikriausiai, visus darbus nudirbs technika – didžiulių stendų ir transparantų dažyti nereikės. Suaugęs sūnus tik spaudys mygtukus ir didžiuliai drobių plotai išsyk pasidengs įvairiausių spalvų ir atspalvių dažais. Spalvoti šūkiai ir plakatai puoš gražių, šviesių miestų gatves, apstatytas dangoraižiais, gatvėmis važinės dailūs automobiliai ir plūs žmonių minios, džiaugsmingai besišypsančiais veidais... Visi bendrai dalysis darbus, turtą ir pasiekimus. Penkmečio planai bus lengvai įvykdomi ir visi rūpesčiai dings. Visi gyvens Rojuje... Bet, jeigu Dievo nėra, tai gal ir Rojaus –­ nėra? Tai kaipgi tada tas Rojus Žemėje atsiras? Šitai nežinia... Ir jeigu Rojaus danguje nėra, tai kur tada dėsis visi angelai, ir kaip tuomet, komunizme, susitiksiu su Martynu? Juk kur nors turi būti tokia vieta, – Žemėje ar Danguje, – kur susitinka dvi viena kitą mylinčios sielos..."
Anelė užsisvajoja, atsirėmusi į stalą, ir nejučiom užsnūsta... Sapnuoja, kad ji didelėje aikštėje, apšviestoje ryškios saulės. Turbūt tai – Maskva. Stovi ji, Anelė, prie Liaudies pasiekimų parodos pastato, apsupta būrio laimingų tarybinių piliečių. Priekyje – didžiulis fontanas, iš jo nepaliaujamai trykšta galinga srovė. Spindinčiuose pursluose žiba ryški Laumės juosta... Štai – iš pastato pasirodo draugas Stalinas, visi susirinkusieji džiaugsmingai ploja ir šaukia „Ura!". Draugas Stalinas prieina prie tautiniais rūbais pasipuošusios Anelės, paglosto jai galvą ir įteikia dovaną – televizijos aparatą. Iš aparato sklinda nežemiška šviesa: jis transliuoja TSKP suvažiavimą... Anelė apglėbia aparatą ir žengia tiesiai į fontaną – ji neskęsta, –­ kojos švelniai slysta vandens paviršiumi. Visi ploja, o draugas Stalinas šypsosi ir moja jai ranka... Bet staiga Anelė panyra į tirštą ir klampią kaip sirupas vandens masę, ši užsiveria virš jos, prislėgdama didžiuliu svoriu ir apgaubdama tamsa, tik televizijos aparatas, pamažu grimzdamas į dugną ir švytėdamas, tebetransliuoja partijos suvažiavimą... Anelė prasižioja ir šaukia, bet nesigirdi nė mažiausio garso, o jos kūnas nuo galvos ligi kojų prisipildo vandens...
Anelė staiga pabunda. Jos suknelės apačia ir kojos šlapios: nutekėjo vaisiaus vandenys... Anelė stojasi, skausmas lyg peilis perveria jos kūną, ji vos gali įkvėpti oro. Sąrėmiui praėjus, Anelė paskubomis užsimeta paltą, įsispiria į veltinius. Reikia eiti pas akušerę; ji gyvena netoliese, –­ gal kaip nors prisibels... Praeidama koridoriumi pro buhalteriją, pastebi ten degančią šviesą ir kiek pravertas duris. „Tokiu metu buhalterė kultūrnamy. Ką ji čia veikia?" –­­ spėja pagalvoti Anelė, ir ją vėl suremia stiprus skausmas. Ji ranka įsitveria bjauriai žaliai dažytos sienos ir pro praviras buhalterijos duris mato dalį stalo, nukrauto tuščiais buteliais ir valgių likučiais, stambią buhalterės ranką, nusvirusią nuo to stalo, o per staltiesę grindų link driekiasi įvairiaspalvė vėmalų šliūžė... Anelė, atgavusi kvapą, atsitraukia nuo sienos ir apgraibomis susiranda laiptus...

– Draugai kultūros darbuotojai! Susirinkome aptarti vieno labai svarbaus klausimo, – direktoriaus balsas skamba kiek neužtikrintai: jis skubiai stveria grafiną, stovintį ant stalo, ir prisipila stiklinę vandens. – Drauge Silvija, prašytume surašyti protokolą.
– Ir vėl man? – ilgakojė šokių ratelio vadovė, juodai padidintomis akimis ir šukuosena, panašia į gandralizdį, atsistoja iš vietos stalo gale, timpteli žemyn prigludusį sijonėlį ir, papūtusi storai lūpų dažais nuteptas lūpas, įsitaiso direktoriui iš dešinės.
– Taigi, – tęsia direktorius, – kaip žinote, draugai, Vėžaičių kultūros namuose greit prasidės rajono Komunistų partijos konferencija. Mes visi, taip sakant, intensyviai jai ruošiamės, bet... Draugai, kultūros darbuotojai, – direktorius vienu mauku ištuština vandens stiklinę, – mes turime vieną labai didelę, neatidėliotiną problemą... Kaip žinote, mūsų kultūros namų scenoje kabo dailininkės draugės Daugirdaitės sukurtas gobelenas, kuris, švelniai sakant, neatitinka laikmečio... O mes jau seniai gavome instrukcijas su paties draugo Sniečkaus parašu, pašalinti iš apyvartos visus ideologiškai ydingus ir asmenybės kultą propaguojančius simbolius... Aišku, mes gobeleną nuimsime, bet kur jį, taip sakant, padėti? Juk tai – šiaip ar taip – meno kūrinys?
– O gal galime Stalino galvą pakeisti kokia kita, pavyzdžiui, Vladimiro Iljyčiaus ar draugo Sniečkaus? – pasiūlo Kostas, šachmatų sekcijos pirmininkas.
– Mintis gal ir nebloga, bet šiuo atveju, draugas Kostai, mums netinka, – išrausta direktorius, – gobelenas – meno kūrinys, ir tokiu būdu jį tik sugadintume...
– Tai nukabinkime, ir tegul draugė Daugirdaitė jį pasiima, – pareiškia choro vadovė Miškinytė.
– Draugė Daugirdaitė jau seniai išsikraustė į sostinę, o mums šis reikalas dega, – paaiškina direktorius.
– Tuomet suvyniokime jį ir padėkime užkulisiuose. Ten jis niekam neužklius...
– Na, taip – niekam neužklius... O ar žinote, drauge Miškinyte, kad jūsų choristai stovinčiam užkulisiuose Lenino biustui apgadino ausis ir nosį, atidarinėdami į jį „Žigulinį"?
– O iš kur man žinoti? – įsižeidžia Miškinytė. – Aš po užkulisius nesitrinu...
– Ak, niekas ir nesako, kad jūs trinatės, – rausta direktorius...
Nebevarginsiu jūsų, gerbiamas skaitytojau, pasakodama, kuo baigėsi kultūros darbuotojų susirinkimas Vėžaičiuose, tik pasakysiu, kad ši istorija nutiko seniai, dvidešimtajame amžiuje, mažame Lietuvos miestelyje. Ir jeigu jūs žinote panašią istoriją, nutikusią kitame mažame miestelyje, galite ją mums papasakoti...

2014