Esu Kaligulos žirgas. Ne Turino arklys, ir aišku, ne Trojos arklys. Kilęs esu iš grynakraujų Ispanijos žirgų ir mano plaukas širmas, beveik baltas. Primena marmurą, kuriame būsiu įamžintas. Drauge su Kaligula, žinoma. Esu gražus ir mano vardas Incitatus, tai reiškia „veržlusis“ – visai ne Druzila, kaip nusprendė Salvadoras Dali ir kai kurie istorikai. Druzila – imperatoriaus sesers vardas. Tai ne muselė, ir ne peteliškė, tai –­ Imperatoriaus sesuo. Imperatorius myli savo seseris, o ypač mylėjo Druzilą, kuriai, kaip teigiama, puoselėjo visai ne broliškus jausmus. Bet jos į savo lovą nesiguldydavo. Bent aš to nemačiau. Guldosi mane.
Druzila mirė nuo karštinės. Tai buvo baisus praradimas Kaligulai. Jis ir dabar elgiasi kaip nepaguodžiamas našlys. Diva Drussila. Tai didinga.
Aš tai nesu našlys. Esu dar net nevedęs. Kaligula parinko man nuotaką. Gražią kumelę, vardu Penelopė. Buvau ją porą kartų sutikęs lenktynėse. Kaligula ruošiasi iškelti mums vestuves, nors, aišku, mieliau susituoktų su manimi pats. Kartą Imperatorius prasitarė, kad jis norįs tapti Kentauru. Jo valia. Aš tai Kentauru būti nenoriu. Kam man tas išsigimęs Kaligulos kūnas su netašyto kaimiečio veidu.
Štai jis, Kaligula, ilsisi šalia. Miega. Didinga, iškili jo kakta, drumsčiama košmariškų sapnų, išsišovusi išraiškinga nosis ir skruostikauliai, neproporcingai didelis pakaušis, apžėlęs retais plaukais, išsidraikiusiais ant riebaluotos prakaito dėmės, pasklidusios ant šilkinių siuvinėtų pagalvių. Ilgas plonas jo rankas ir kojas slepia plonytė šilkinė antklodė. Dvi vergės, iš abiejų lovos šonų didžiulėmis plunksnų vėduoklėmis vėduoja Imperatoriaus kūną. Karšta ir man, žirgui, nors mane dengia tik lengvas purpurinis apklotas, ir aš ne lenktynėse. Kaligulos kvėpavimas nelygus, trūkčiojantis. Jis karščiuoja. O kai karščiuoja Kaligula, karščiuoju ir aš. Todėl aš čia, jo lovoje. Gydytojai sako, kad jam kartojasi vaikystėje persirgta smegenų liga. Karščiuojantis Dievas. Tai didinga.
O aš greitai tapsiu Konsulu. Dabar jau greitai. Juk ne veltui Kaligula apsiskelbė Dievu. O dievams įmanoma viskas. Net padaryti mane Konsulu. Tiesa, iš pradžių tapau Romos piliečiu. Paskui Kaligula įvedė mane į Senatą ir paskyrė spręsti ypatingos svarbos karinius klausimus. Sumauti tie jo kariniai reikalai, aš jums pasakysiu. Ypač kai juos tvarko Kaligula. Tas, kuris bijo perkūnijos ir nemoka plaukti, ryžosi kariauti su barbarais Galijoje, kur jau seniai visi nugalėti ir pamokyti, ir net Kaligulos artimieji, giminės ir senatoriai nebeturi jokio noro jam prieštarauti, nes iš senatoriaus greitai tampi gladiatorium. O koks gladiatorių likimas, visiems žinoma. Ir kai jau net trofėjinių graikų dievų galvos pakeistos savųjų dievų galvomis. Pakeistos Galvos. Tai didinga.
Aš turiu viską. Valerijui Katului toli iki manęs, nors jis laikomas  favoritu. Kaligula  pastatė man iš marmuro arklidę su ėdžiomis iš dramblio kaulo, puošto auksu. Mane dengia purpuriniai apklotai, ir mano kamanos bei balnas puošti perlais. Jis davė man rūmus ir aštuoniolika tarnų, neskaitant  vergų, kasdien rūpinasi, kad man nestigtų sultingos žolės ir avižų, jie valo ir mankština mano kūną, šukuoja šilkinius karčius. Kaligula rūmuose mano vardu dažnai rengia puotas, ten aš gaunu avižų ir vyno iš auksinių indų. Pati Druzila yra man puotoje šokusi, jau nekalbant apie visokias ten heteras ir verges. Už savo pareigas Senate turiu sumokėti aštuonis milijonus sestercijų. Kad galėčiau susimokėti, Kaligula mano vardu visus Italijos arklius apdėjo metiniais mokesčiais. O tuos, kurie nesusimoka, siunčia į skerdyklą. Bet juk jie – tik arkliai!
Duodami valstybinę priesaiką, Romos piliečiai visuomet priduria: „Incitato laimės ir sėkmės labui.“
Žirgų lenktynėse man sekasi gerai. Visada atstovauju „žaliųjų“ partijai. „Circo Massimo“ hipodrome už mane stato Imperatorius, todėl beveik visuomet laimiu. Prieš lenktynes draudžiama  mano arklidėje triukšmauti, dėl to net gresia mirties bausmė. Nuo tada, kai Kaligula pasistatė savo  „Circo Vaticano“ hipodromą, mano reikalai klostosi pavydėtinai sėkmingai. Imperatorius paskelbė mane visų dievų įsikūnijimu ir įsakė garbinti. Visų Dievų Įsikūnijimas. Tai aš.
Kai prasidės vasario žaidynės, Kaligula susiruoš į teatrą mokyti prityrusių ir jaunų mimų bei poetų, o tada...
Ir nesvarbu, kad aš būsiu išvarytas iš Senato, sumažinus man algą. Aš pergyvensiu Kaligulą ir ramiai leisiu senatvę savo arklidėse. O vienas iš mano vaikaičių su Nerono legionieriais patrauks Britanijos link, bet susidurs su nenumatytomis kliūtimis ir jiems nepavyks persikelti per sąsiaurį. Tuomet jie pasuks rytų kryptimi, nusigaus iki Baltijos jūros krantų, ten aptiks pelkėtos upės žiotis, patrauks prieš srovę, upe aukštyn, kol pasieks dviejų upių santaką ir ten apsistos. Jiems vadovaus kunigaikštis Palemonas, sėdėdamas balne ant širmo gražaus žirgo. Ir to žirgo vardas bus Incitatus...