Diena, kuri prasidėjo lietumi, geriau būtų išnykusi tarp kitų dienų, pasislėpusi tarp kalendoriaus lapelių, kuriuos nusineštų laikas. Diena, kuri prasidėjo lietumi, turėjo ištirpti atmintyje be pėdsakų. Taip juk ištirpsta daugybė valandų. Ne, ne tik valandos, bet ir mėnesiai. Metai.

Diena, kuri virto alsia popiete... Geriau būtų ligi vakaro apsiniaukę, pūstų šaltas nuo jūros vėjas. Tačiau vanduo greitai susigėrė į grindinį, net nespėjo nuplauti miesto dulkių. Ir užplūdo iš proto varantis karštis. Tvankuma.

Diena išsitęsė iki begalybės. Ji virto naktimi. Rytu. Vėl diena. Tačiau iš tiesų tai buvo ta pati diena. Ir jau nebus kitokio skaičiavimo. Astrologai bejėgiai.

Nieko tai sielvarto sužlugdytai moteriai negalėtų paaiškinti ir Einsteino sekėjai. Ji mėgino prisiminti, ką buvo skaičiusi apie laiką. Iš kosmoso dar galėtų matyti tos dienos pradžią. Iš kokios nors tolimos planetos, žiūrėdama per galingą teleskopą, regėtų, kaip jie, susėdę prie stalo, pusryčiauja, kalba niekus, žiūri į langą, kuriuo ritasi lietaus lašai. Galėtų sustabdyti mirksnį? Jeigu galėtų...

Skambino brolis. 2 kartus.

Pusseserė. 1 kartą.

Neatpažintas numeris. 2 kartus.

Vyras. Daug kartų.

– Ponia, jūsų telefonas. Gal negirdite? – nedrąsus senos moters balsas.

– Tuoj.

Tada skambino sūnus. Taip buvo parašyta. O kai atsiliepė, išgirdo svetimą balsą. Ne sūnaus. Ir žemė išslydo iš po kojų. Griebėsi už šiaudo. Prašė nejuokauti. Taip juk negalima meluoti! Bet jau tada žinojo, kad nemeluoja. Girdėjo, kaip svetimam žmogui sunku sakyti žodžius, kaip lėtai jis tarė... Nukąsdamas skiemenis, nutildamas.

Ir viltis. Ir siaubas. Ir baisiau už pragarą. Ir vėl viltis. O paskui kažkas atsargiai prasitarė apie tai, kaip sunku kitiems, kurie laukia nesulaukia sveikos širdies...

Koridoriai jau nepriminė labirintų, nors kai kur ir prietema. Eini ir atsiduri didesniame kvadrate, kuriame stovi dar beveik naujas minkštas kampas. Televizorius. Prie jo susispietę vaikai ir viena kita mama. Rodė kažką juokingo, nes visi linksmi.

Šypsena jai – neįmanoma grimasa. Tarsi būtų paralyžuotas veidas.

– Išgersiu kavos ir grįšiu, – įkyri telefono muzika privertė atsiliepti.

– Atvažiuosiu parsivežti.

Ne tiek ir toli. Per pusvalandį parei­tų. Bet tegu. Gal išprašys gydytojos, kad dar įleistų.

– Ar jūs nematote, kad jums įėjus tik blogiau? Visa aparatūra šokinėja.

Ji matė, kaip laksto rodyklės, virpa skaičiai. Kaip alsuoja aparatai, o ne jos vaikas...

– Smegenys mirusios. Jis nieko nejaučia. Ar tikite stebuklais?

– Bet jis reaguoja, kai išgirsta mane. Pati sakote, kad duomenys keičiasi.

– Man labai gaila...

Turbūt gydytojai irgi sunku. Ji negalėtų dirbti tokio darbo. Bejėgiškumo jausmas. Ir nepakeliama kaltė.

Nieko blogiau jos gyvenime jau nebus.

Rytą vyras atsivežė kunigą. Labai jauną. Gal jam tai buvo pirmas prisilietimas prie mirštančiojo... Sakė, kad Dievas pasiima geriausius, šviesiausius. Kai išlydėjo, vyras paklausė, kaip jiems elgtis, nes medikai buvo atėję prašyti sūnaus vidaus organų (dar nemiręs, o jau prašo). „Jums spręsti", – pasakė.

Išimti vaiko dar spurdančią širdį! Jos dunksėjimas girdimas visoje palatoje.

Glostė ir šnekino sūnų. Juk kūnas nesužalotas. Kelkis, eik. Šviesūs plaukai užkritę ant kaktos. Mėgdavo atgalia ranka nusibraukti, kad nelįstų į akis. Žadėjo vasaros pabaigoje nusikirpti. Prieš mokyklą.

Jai atrodė, kad vaikas per tas dienas ūgtelėjo. Kojos ir rankos ilgos, plonos. „Bus aukštas vyras", – mėgdavo sakyti jos mama.

Kava tokia karšta, kad net nusitvilkė lūpas.

Ligoninės kavinukė apytuštė. Vienas kitas lankytojas. Šokolado ir sulčių atbėgęs nusipirkti vaikas. Slaugytoja.

Tėvas su paaugle dukra.

Galėjo ta moteris, susisupusi į gėlėtą chalatą, susirasti ir kitą vietą. Bet atsisėdo prie jos.

Nenorėjo kalbėti. Suko šalin akis. Ir vis tiek užšnekino.

– O jūs iš kokio skyriaus? Anksčiau nemačiau. O aš su dukryte dažnai būnu. Ligoninė – antri namai. Atsisako inkstai. Kitą savaitę jau važiuosime į klinikas. Laukiame donoro. Vienintelė viltis.

Ji neturėjo vilties. Jos vaikui rytojaus nebus.

– Iš kokio, sakėte, skyriaus? Kartais būnu tokia išsiblaškiusi...

– Jam plaučių uždegimas. Bet jau gerai. Alsuoja lygiai. Ramiai. Pavojus praėjo, – melavo, nenorėjo sakyti tiesos.

– Atiduočiau savo inkstą, bet netinka. Retos grupės kraujas.

Kažkodėl apsidžiaugė. Jos vaiko kraujo grupė tokia pat, kaip ir jos, labai dažna. Nesijaus be kaltės kalta dėl tos mergaitės, kurios net akyse nematė.

– O jūs taip nesijaudinkite. Sakėte, kad pavojus praėjo. Išsimiegokite, nes atrodote pavargusi. Mums, mamoms, reikia būti stiprioms. Mes neturime palūžti. Anksčiau daug verkdavau. Dabar išmokau tvardytis.

Girdėjau, reanimacinėj guli berniukas. Skendo. Visai prie kranto. Ir jūra buvo rami, ir žmonių buvo daug. Baisi nelaimė.

– Aš jau eisiu. Manęs laukia.

– Gal dar rytoj susitiksime?

– Gal.

Vyras stovėjo prie mašinos ir rūkė. Buvo metęs rūkyti, bet dabar vėl pradėjo. Cigaretę po cigaretės.

– Buvai viduj?

– Buvau.

– Tavęs nebeįleis. Sakė, kad reikia pailsėti.

– Visi tarsi susitarę šneka tą patį. Prasėdžiu naktį atmerktomis akimis.

– Atvažiuosime rytoj anksčiau.

– Rytoj viskas.

– Viskas.

– Aš nepasirašysiu sutikimo. Kunigas liepė patiems nuspręsti. Aš jau nusprendžiau.

– Kaip pasielgsi, taip ir bus teisinga.

– Negaliu... Dabar mes stovime gatvėje, ir man atrodo, kad pro langą į mus žiūri vaikas.

– Važiuojame...

Diena, kuri prasidėjo lietumi, geriau būtų išnykusi tarp kitų dienų. Bet ji vis pasibelsdavo lietaus lašais į langus. Ji ateidavo su vėjo gūsiu nuo jūros. Ją primindavo kiekviena atriedėjusi į krantą banga. Arba karštis, kuris viliojo prie vandens. Arba poilsiautojų balsai. Arba... Moteris ėmė nekęsti vasaros. Ji galvojo, kad žiemą bus lengviau. Bet lengviau nebuvo. Geriau nebuvo ir pavasarį. Ir dar kitą vasarą. Ir rudenį. Kalbėdavosi su sūnumi. Net girdėdavo jo atsakymus. Kalbėdavo abu be žodžių. Tyla. Svetimi net neįtardavo, kad ji su kuo nors šnekasi.
Ji dažnai prisimindavo mergaitę, kurios kraujo grupė buvo reta, kuriai prieš keletą metų buvo vilties išgyventi. O kaip dabar? Nežinojo nei vardo, nei pavardės. Gal ir ją pašaukė Dievas –­ juk renkasi šviesiausius, gražiausius, geriausius. O ta nematyta mergaitė juk tokia ir yra, nes mažam vaikui buvo skirta tiek iškęsti.

Iš pradžių gydytoja jos nesuprato:

– Ko jūs klausėte?

– Kaip reikia tapti donoru?