Ji nusiperka du skirtingus pyragaičius: vieną su vaisiais ir vaniliniu kremu, kitą – su suflė (biskvitas sulaistytas apelsinų sultimis). Dar neapsisprendė, kurį suvalgys pirmiau. Šiaip ar taip, bus puikus penktadienio vakaras. Įsitaisys ant sofos, suries kojas. Mamos padovanotas naujas šilkinis chalatas su ryškiomis raudonomis rožėmis nepadarytų gėdos net išrankiausiai aukštuomenės panelei. Ne, ji nepretenduoja įsibrauti į jų gretas, nors artimieji ir sako, kad sukurta kitokiam pasauliui. Dar sako, kad kinas ją pražudys.

Filmą išsirinko vakar. Be abejo, apie meilę. Apie tai, kaip reikia įveikti visas kliūtis. Už kančias bus dosniai atlyginta, ašaros išdžius, negandų debesys išsisklaidys ir veidus nutvieks šypsena. Draugėms atrodo, kad ji yra pamišusi dėl filmų, pasiklydusi tarp realybės ir fantazijos. Gyvenimas daug sudėtingesnis, ir neverta laukti princo ant balto žirgo. Jos Vincas į tokį ir nepanašus. Gyvena stoties rajone. Kelnės tepaluotos, megztukas ištįsęs – dažniausiai užsuka po darbo, nespėjęs net persirengti. „Norėjau tave pamatyti, – tyliai sako jai. – Galėtume pasivaikščioti. Oras puikus.“ Jis neprimena filmuose matytų gražuolių, dėl kurių visos alpsta. Urtei truputėlį gėda su juo eiti gatvėmis. Iš paskos tarsi šleifas velkasi apkalbos. Stengiasi jų nesiklausyti – kas jai tos žvilgčiojančios pro langus apkūnios moterys, mojuojančios viralų puodais, laukiančios grįžtančių treninginėmis kelnėmis vyrų, jų paauglės, ne pagal metus subrendusios dukros, su policija vis dažniau reikalų turintys sūneliai?! Ji iš kitokio molio! Ji ir iš savęs reikalauja daugiau. Kažin, ar apkalbų nešiotojos žino nors vieną režisierių (cit, kad pati ne taip seniai įsiminė kelias pavardes). Bet ji tobulėja. Minioje ieško mąslesnio žvilgsnio, iš paviršiaus, kaip jai rodos, neria į gelmes. Tad visos jos kaimynės tegu prikanda liežuvį –­ Vincą ji irgi išmokys kitaip žiūrėti į meną. Arba...

Jų pasivaikščiojimai vis ilgėja. Kad netylėtų (lengvai žodžio iš jo neištrauksi), entuziastingai pasakoja filmų siužetus, prisimena įstrigusius atmintin kadrus, kalba apie puikų operatoriaus darbą, įsimylėjėlių kančias, apie žūstantį nuo kulkos didvyrį, apie šviesą paskutiniuose epizoduose, kai neviltį viltingai perskrodžia gimusio kūdikio verksmas. Vincas pritardamas linguoja galvą. Labiausiai už viską pasaulyje jis norėtų Urtę priglausti prie savo krūtinės, bet nedrįsta – jaučiasi esąs per daug žemiškas, negražus. Urtė čiauškia ir čiauškia – rodos, jai nereikia net oro įkvėpti.

Vieša paslaptis, kad filmai Urtei susuko galvą. Iš pradžių visi krizeno, bet dabar priprato. Kartais pasišaipydami pavadina kritike. Tegu. Kinas ją išmokė svajoti, atsiplėšti nuo rutinos. Tačiau kartais realybė būna bjauresnė, nei įtarei esant. Praėjusiais metais ji skaudžiai nusvilo sparnus, bet kažin, ar pasimokė. Tą saldainiuką susitiko draugės vestuvėse. Taip atrodė Alenas Delonas jaunystėje arba Bredas Pitas, kol dar nebuvo antrą kartą vedęs. Arba koks kitas angeliukas. Žinojo, kad turi žmoną, vaiką, bet aptemo protas, ir tiek. Ištirpo, ištižo nuo gražių frazių, nuo balso tembro, nuo rankų: oda permatoma, pirštai ilgi. Galėtų paklusti bet koks muzikos instrumentas: gitara, smuikas arba fortepijonas. Iš pučiamųjų – fleita, saksofonas. Kas dar?.. Ir galvoj – režisierius su operatoriumi, sukantys juostą apie jos netikėtą laimę. Ji – pagrindinė veikėja, ta, kurios mėlynas akis parodys per visą ekraną. Vyzdžiuose žiūrovai įžvelgs begalinę meilę, dėkingumą likimui, kad amžiams buvo suvesta su mylimuoju.

– Lengvai sukalbama merga, – girdėjo vėliau, kai gražuolėlis, pasiekęs tai, ko norėjo vienam vakarui, sakė jos antros eilės pusbroliui.

Paskui abu ilgai krizeno, prisimindami patirtus nuotykius.

Saldainiukas virto blogio įsikūnijimu, grožis tapo atgrasus – kiek nedaug reikia, kad imtum neapkęsti. Nuo meilės iki neapykantos tik vienas žingsnis, viena frazė, viena kreiva šypsena.

Pažliumbė įlindusi į kampą. O pas­kui susitvardė, pasitempė, pasidažė lūpas ir, nutaikiusi progą, taip, kaip būtų rodoma filmuose, kiek tik įmanoma abejingesniu balsu pašnibždėjo į ausį žado netekusiam giminaičiui:

– Pasakyk savo draugeliui, kad jis šiaip sau, toks vidutiniškas vyriokas. Ti­kėjausi žymiai daugiau. Jokio žaismo. Labai primityvus ir neišradingas.

Šastelėjo šaliu ir demonstratyviai prunkš­telėjo.

Tada reikėjo sustabdyti akimirką. Stop kadras. Ji išdidžiai eina fojė. Ne, niekas nemato, kaip dreba jos kojos. Šilko drabužiai juk plevena net nuo alsavimo. Eina lėtai ir išdidžiai. Iki pat durų. Atsisveikinant siunčiamas koketiškas oro bučinys, tyčia suplazdėję keli tarsi plaštakės sparnai pirštai – ženklas tam pasipūtėliui, kad jis buvo žaisliukas. Žaidėja – ji, o ne jis.

Gal nuo to laiko ir pasklido kalbos, kad Urtė yra ne tik kino kritikė, ji išmano kai ką daugiau.

Ji pasideda ant stalelio vieną skanėstą – vis dėlto pirmiau valgys pyragėlį su vaisiais ir vaniliniu kremu.

Kitas dar tegu pabūna toliau nuo pagundos, kad nesudorotų abiejų iš karto, – atsineš po reklamos, jau įpusėjus filmui. Fotografą vaidina Klintas Istvudas, Frančeską –­ Meril Strip. Tiesa, aktorius jai nelabai patinka, bet jis nors vyriškas, neištižęs. Meril Strip irgi ne gražuolė, bet labai simpatiška. Urtė šią melodramą jau matė, bet negi žiūrėsi kokį šlamštą! Didžiausia gyvenimo meilė atėjo ir paliko širdyje liūdesį. Vaikai skausmingą išsiskyrimo istoriją sužino iš dienoraščio. Vis dėlto filmas, nors ir žiūri antrą kartą, jai virpina širdį. Urtė pašniurkščioja nosimi, tada atsargiai nukelia nuo pyragėlio mandarino skiltelę, iščiulpia sultis, tada ima kivio gabalėlį ir atsikanda biskvito. Kremas prilimpa prie lūpų. Tarsi katė jas stropiai nulaižo. Dieviškas skonis! Gera kepyklėlė atsidarė gatvėje už kampo, nuo namų keli žingsniai – užsimeti ant pečių paltą ir nubėgi. Ne, tas Meril žvilgsnis užmuša. Kad ji taip mokėtų žiūrėti! Jos Vincas... Dieve, bet šiuolaikiniams vyrams kažkas darosi. Pyragėlio paskutinis kąsnis ištirpsta burnoje. Istvudas spragteli fotoaparatą. Urtė pasižada nueiti ant geležinkelio tilto, esančio kvartalo pakraštyje, – kažkada vaikystėje ten su vaikais bėgiodavo. Apačioje klausydavosi, kaip dunda vagonai. Kai traukinys nutoldavo, iš pradžių galvodavo, kad apkurto. Paskui patys pradėdavo rėkauti. Labai gera akustika. Įdomu, ar Vincas ten yra buvęs? Jis jai per lėtas. Kaip mama sako, juokingo veido. Šita scena pati įdomiausia. Jiedu supranta, kad yra vienas kitam skirti. Reklama. Kaip visada, pačioje svarbiausioje vietoje.

Urtė pakyla nuo sofos, eina į virtuvę atsinešti antrojo pyragėlio. Kavos nebegers. Yra dar gurkšnelis šaltos. Užteks. Prisikiša nosį prie lėkštutės, ne, ji neapsiriko, kad šį pyragėlį pasiliko filmo pabaigai – bus skanesnis už pirmąjį. Kaip jos senelis sakydavo, net mirdamas gali valgyti.

Reklama vis nesibaigia. Laimingi žmonės, nes jų telefonai nauji ir patys geriausi. Pirkite ir jūs. Kaina nedidelė.... Tik.... Cha! Jai visą vakarą niekas neskambina... Anksčiau Vincas parašydavo žinutę. Bet šiandien jis turi daug darbo. Na, va, rodo tą sceną. Kaip gaila Frančeskos – Meril. Kažin, ar ji taip dėl šeimos galėtų aukotis? Kai jos dabar klaus, koks filmas labiausiai patinka, paminės „Medisono grafystės tiltus“.

Ne taip seniai ji vėl buvo pakliuvusi į nepavydėtiną situaciją. Pirkėjų buvo nedaug. Ji su bendradarbe aptarinėjo matytą filmą. Įėjęs parduotuvėn senyvo amžiaus, bet puikiai išsilaikęs elegantiškas vyras ir ilgai nesidairęs pasimatavo išsirinktus batus, šie jam pasirodė ankštoki, tad paprašė atnešti didesnius. Batai buvo brangūs. Jos abi nuščiuvo – pardavus vis šioks toks pelnas būtų, nors iki dienos normos dar toli. Jos draugė nusliūkino į sandėlį ieškoti batų. Ji liko salėje. Vyriškis sėdėjo ant specialaus suoliuko vienomis kojinėmis – jos buvo šviesios spalvos, su dviem tamsiai mėlynais rombais prie pat čiurnos (kaip dabar prisimena tuos rombus). Dar prisimena kvepalus. Dieve, ji taip skaniai nesikvėpina. Prancūziška parfumerija. Brangi parfumerija.

– Domitės kinu? – paklausė su šiokia tokia ironija, pakėlęs akis į Urtę.

– O pardavėjoms negalima kalbėti apie kiną? – atrėžė gal per grubiai (o juk buvo primokyta su klientais elgtis ir bendrauti mandagiai).

– Nesupykite. Girdėjau, ką šnekate.

– Domiuosi. Net labai.

– Aš irgi. O kokie filmai jums patinka?

– Prancūzų, – pati nežinojo, kodėl taip pasakė. Gal dėl kvepalų aromato? Juk būna visokių asociacijų.

– Prancūzų? – vyras kažkodėl nustebo, matyt, tikėjosi kitokio atsakymo.

– Bet ne komedijos. Ne tas dičkis, kurį vos ne kasdien rodo. Patinka klasika.

– O režisierius? – neatlyžo pašnekovas.

Ir čia ji įkliuvo. Sekundę nuščiuvusi žiūrėjo į šviesios spalvos kojines su dviem tamsiai mėlynais rombais. Ką dabar pasakyti, kaip neapsikvailinti? Tuoj iš sandėlio grįš nešina batais bendradarbė.

Apsijuoks ir prieš ją. Ir tada ji prisiminė neseniai vartytą kino žurnalą. Po viena nuotrauka buvo parašyta: režisierius V. Rožė.

Ji ištarė pavardę taip, tarsi būtų kalbama apie gėlę. Suakmenėjusi laukė pašaipios reakcijos.

– Reikėtų tarti kitaip. Sukirčiuoti pas­kutinį skiemenį. Rožė, – jis ištarė taip lyg būtų prancūzas, atklydęs iš Eliziejaus laukų. – Maloniai mane nustebinote. Yra protingų jaunų žmonių, o aš galvojau...

– Pone, jūsų batai, – pasakė grįžusi iš sandėlio bendradarbė, kuri Urtei buvo tikras išsigelbėjimas, nes jeigu dar ko nors jos paklaustų apie Rožė filmus, ji pajėgtų tik mykti.

– Ačiū. O mes užsišnekėjome apie klasiką.

– Batai jums labai tinka, – pareiškė bendradarbė. – Labai patogūs. Madingi.

– Paimsiu.

Kai vyriškis atsisveikino ir išėjo, jos abi lengviau atsipūtė – viena dėl to, kad buvo nupirkti batai, kita dėl to, kad viskas lamingai baigėsi, jos, kaip kino kritikės, reputacija darbe nenukentėjo. Grįžusi namo, tą patį vakarą puolė ieškoti informacijos apie Vadimą Rožė. Vadim Roger... Viešpatie, pavardžių nebeįmanoma perskaityti! Greitai parašys arabų kalba arba hieroglifais.

Taip buvo atrastas prancūzų kinas. Ir ji dar kartą įsitikino, kad visi režisieriai yra moterų širdžių ėdikai.

Bet šį vakarą ji išsirinko amerikiečių filmą. Pyragėlio paskutiniai trupinėliai burnoje tirpte ištirpsta.

Tuščias jau ir kavos puodukas. Meril Stript vėl taip graudžiai žiūri. Urtė pradeda traukyti nosį.

Gyvenimas sudėtingas. Ne, filmas pelnytai nominuotas Oskarui, dar kažkam. Tiksliai neprisimena.

Netikėtas durų skambutis priverčia grįžti į realybę. Turbūt Vincas sumanė užsukti po darbo. Tyčia neskubėdama nušlepsi į koridorių.

– Labas, – sako jai tyliai Vincas. – Aš be tavęs negaliu gyventi.

Rankoje laiko nuleipusią gėlę. Atrodo šiek tiek išgėręs. Kelnės vėl tepaluotos, prisitraukusios mazuto kvapo, rodos, visi Urtės pasakojimai apie grožį jam kaip žąsiai vanduo, estetinis skonis nebus suformuotas net per tūkstantį metų.

Urtė suraukia nosį. Ir kaip dabar jai pasielgti? Mintyse perkrato matytų filmų finalines scenas. Kurią dabar išsirinkti? Išdidžiai užtrenkti duris – toks jaunikis jai per prastas?! Leisti apsikabinti, priglusti – ir šis vargšelis nusimes kiautą ir taps princu, o ji princese? Susitaikyti su mintimis, kad geresnio neras? Turbūt apkalbos vėl pasklistų po visą kvartalą – aukštai šoko, žemai krito. Vaidino nežinia ką, apsikraus vaikais, paskęs buityje ir išgaruos iš galvos visi aktoriai ir režisieriai... Apsidžiaugti, kad nors vienam pasaulyje žmogui yra reikalingiausia ir mylimiausia? Kinas lieka kinu, gyvenimas yra ne toks išdailintas, bet jis yra tavo.

– Aš tik truputį išgėriau. Garbės žodis. Kad būtų drąsiau, – žvilgsnis lyg prasikaltusio šunelio. – Gėlė nuvyto, kol atnešiau. O išrinkau pačią gražiausią, pačią brangiausią. Pamelavo pardavėja, kad ir be vandens ilgai išsilaikys... Matau, nelaukei...

Kaip dabar jai pasielgti? Kaip nesuklysti? Ak, ji pamiršo – reikia klausytis širdies! Ir ką jai sako širdis? Šitaip stuksena, daužosi, rodos, išlėks lauk.