Bulgarų rašytojas Nikolajus Chaitovas (1919–2002) gimė valstiečių šeimoje. Dirbo kamerdineriu, padavėju, geležinkelio darbininku. Eksternu baigė gimnaziją, studijavo Sofijos universitete, buvo kelių laikraščių redaktoriumi. Bene populiariausia jo knyga – novelių rinkinys „Laukinės novelės" (1967). Dauguma N. Chaitovo kūrinių – tai poezija prozoje, prisodrinta bulgarų istorijos, folkloro, papročių vaizdų, atspindinti žmogaus ir gamtos harmoniją. Pagal geriausias N. Chaitovo noveles ir apysakas sukurti meniniai filmai „Margas pasaulis" (1971), „Ožkos ragas" (1972), „Medis be šaknų" (1974), „Slibinai" (1975), „Vyrų laikai" (1977), „Trešnių sodas" (1979).

1975 m. Lietuvos televizijoje buvo suvaidintas spektaklis pagal jo novelę „Valtis miške" (aktoriai I. Leonavičiūtė ir A. Zigmantavičius).

---

Aną dieną sėdžiu sau kieme, kaitinu saulutėje strėnas, tik žiūriu – keliu drožia Jumeras, Rasimo žentas, tas, kur ūkyje aviganiu dirba.
– Sveikas! – sako ir krypteli galvą.
– Sveikas, sveikas! Tik ko tą galvą sukalioji?
– Pati sukasi, nežinom, kur talkininkų rasti, nors imk ir iš molio lipdyk. O tu čia gulinėji, snūduriuoji. Eime su manimi, padėsi, kaip nors atsilyginsime, antra vertus, galėsi savo akimis pamatyti, kaip daromas dirbtinis apsėklinimas.
– Koks apsėklinimas? Rugių ar miežių?
– Kokių tau miežių! Avių!
Avių apsėklinimas! Vėl nauja mada! Šantikleras!
– Bet, Jumerai, – sakau, – nejau tekių nebėra, kad patys avis sėklinat?
– Ir yra, – maivosi, – ir nėra. Eime, pats pamatysi! Kasvakar galėsime kelti vestuves.
Nuo to laiko, kai išsinarinau koją, dar nebuvau nuėjęs miškan, jau lyg pasiilgau jo, o ir oras tądien buvo gražus, šildė rami saulutė, tad ir tariau sau, kodėl gi nenuėjus su Jumeru į avides, neprasiblaškius, nepasižiūrėjus? Paliepiau savo senei:
– Duok šen burką! Ir duonos įdėk krepšin!
Jumero net plačkelnės iš džiaugsmo ėmė tirtėti, kad pagaliau susirado bendražygį. Stvėrė mano burką ir krepšį, dar kiek ir mane patį būtų ant nugaros užsivertęs. Senoji susiraukė, bet, kai pasakiau jau, kad grybų pririnksiu, atsileido.
Vargais negalais pasiekėme Kreivąjį gūbrį, o ten ir avides. Bet kad ir kalvotas tas gūbrys, vingur vinguriuotas, –­ čia tau ir užuovėja, ir saulėkaita, ir matyti aplink – o-o-oho! – kiek akis aprėpia. Tiesiai priešais dunkso Perelija, apaugusi tamsiomis eglėmis, lyg parandža prisidengusi, o kairėje – Karlykas, baltagalvis, šitiek žemėmis apsėdęs, o dar dangaus siekiąs, lyg ten savo tėvo ar močios ieškotų, aplink jį – kalva prie kalvos, žalios, gelsvos, tankiais miškais apžėlusios, vienos smailios kaip šunų dantys, kitos apvalainos, akių nuo tokio kalno atitraukti negali!
Jumeras sako:
– Nežiopsok, dėde Kanjau, reikia pa­dirbėti, kol dar šviesu, nes tuoj sutems.
Nuėjom į baraką. Būstas kaip būstas – lentų grindys, langelis, krosnelė viename kampe, o kitame – pasipūtęs, gauruotas, va šitoks avinas nekastruotas spokso į mane krauju pasruvusiomis akimis, galvą panarinęs, rodos, tuoj šoks ir trenks atsivėdėjęs savo raitytais ragais.
– Jumerai, – šūkteliu, – atsargiai!
– Nebijok, – nuramina Jumeras. – Jis tik todėl šiaušiasi, kad nuo užvakar nematė nei ėriuko kokio, nei avies, bet dabar va, kai duosim jam avį, tai iškart atsileis ir nebesišiauš. Atvesk iš lauko vieną avį, tik žiūrėk, kad balta būtų, prie juodų nelabai puola... Mat rusų merinosas, ten jie, matyt, labiau prie šviesių pratę...
Atvedžiau iš lauko avį, o avinas, mane pamatęs, staiga ištempė kaklą, žengė žingsnį, prunkštelėjo ir sustingo kaip įkaltas.
– Paleisk avį! – paliepė Jumeras. – Ir eik prie durų.
Paleidau avį ir sustojau prie durų, tačiau avinas ne į ją žiūrėjo, bet į mane.
– Gėdijasi, – tarė Jumeras, – bet tuoj apsipras! Apsėklinimą turėtų technikas daryti, bet tas technikas, užuot čia sėklinęs, pats iškūrė į Liaskovą pas savo mokytojuką ir visą darbą man suvertė –­ matai, turiu pats vienas sugebėti ir avį laikyti, ir iš avino dirbtinę sėklą surinkti!
Jumeras kalba, o man akys vis į aviną krypsta. Bet ir avinas, kad žinotumėt! Išties gali lazda pasiramsčiuodamas atšlubčioti, kad gautum tokį pamatyti. Tai, brolyčiai mielieji, ne avinas, o tikras dviejų šimtų litrų katilas, jei galite tokį įsivaizduoti, visas vieni gaurai ir kucų kucai, ligi pat žemės nukarę, vos tik krusteli – ir šast nuo jo šiltas dvokas! Mūsiškiai avinai palyginti it angelai žiūri, o šito akys ligi pusės baltu valkčiu aptrauktos, o kad dėbtelės į tave ta antrąja puse iš apačios į viršų, tai kaip peiliu rėžtelės! Apie ragus jau nė nešneku – susukti virš galvos nelyginant kokios dvi čalmos... „Tikras umaras, –­ tariau pats sau, – kai pripuls prie avelės, tai iš jos tik šlapia vieta liks. O jei, neduokdie, dar bakstelės ją ragais, tai avies kaip nebūta!"
Kol aš taip samprotavau, avinas įveikė gėdą ir žengė prie avies. Priėjo prie jos, sustojo, tįstelėjo kaklą ir o va šitaip! –­ snukį prie snukio prikišo. Pabučiavo ją! Avelė nė krust, o avinas apėjo ją iš užpakalio, patikrino, ar vietoje tešmuo, sugrįžo atgal ir ėmė ją laižyti nuo snukelio ligi ausų. Lyžtelėjęs prie pat ausies suprunkštė, avis išsigandusi atšoko.
Neištvėręs šūktelėjau Jumerui:
– Laikyk avį, pabėgs!
O Jumeras sako:
– Nebijok, jis pats ją prisijaukins. Moteriška turi pasibranginti. Nagi, uždek cigaretę! Dar yra laiko – Kaukazo merinosai labai įnoringi. Tik vieno tavęs prašau – kai jau įkais ir šoks ant avies, stverk ją už ausų ir laikyk, kad nejudėtų, o aš užpakaly jo pakišiu lovelį, už techniką padirbėsiu. Dar turime laiko, dar šokis neprasidėjo, bet kai įsidūks, būk pasiruošęs!
Vos tik jis pasakė „šokis", avinas ėmė trepsėti kanopomis, lyg duobę norėdamas išmušti... Išrietė sprandą, trypė žemę viena koja, kita retkarčiais paantrindamas, paskui pamadaravo galvą, supūtavo, apėjo aplink avį tris ar keturis kartus, plevendamas savo maskatuojančiais karuliais, sustingo, vėl trinktelėjo kanopomis, vėl ėmė šokti...

Gal toks buvo jo žaidimas, o gal savo jėgą aviai norėjo parodyti, apstulbinti ją, sužavėti, – nežinau, bet vis tiek gražu buvo žiūrėti, kaip tas umaras sklando, caksi kanopomis į grindis, kaista, vis kaista, pučiasi, kol iš nasrų baltos putos ima dribti. Tuomet, kvapo neatgaudamas, vėl pritrepens prie avies, lyžteli jai snukį, ir jinai jį lyžteli... Tuomet, greitosiomis paglamonėjęs nuo ausų ligi uodegos, avinas ją visą paslepia po savimi.
– Laikyk už ausų! – rikteli Jumeras.
– Pats, – sakau, – laikyk! Aš geriau pakišiu.
Jis stvėrė avį už ausų, o aš, užuot pakišęs lovelį, nuspyriau jį šalin. Ir avinas sutvarkė avį taip, kaip yra Dievo liepta.
Kažkaip ranka nekilo po šitokių glamonių ir mylavimų viską į medinį lovį supilti!
Tik Jumeras kad sušuks:
– Gal kvailas esi, ar ką! Su tokiu užėjimu mes būtume galėję ne vieną, o penkiasdešimt avių apsėklinti!
– Niekis, – sakau, – vėl užšoks.
– Užšoks, bet kiek reikės laukti, kol vėl užkais! Va, jau ir saulė leidžiasi.
– Užkais. Gal tu ir neužkaistum, o jis tai užkais.
Dabar Jumeras pasišiaušė:
– Kokios čia užuominos? Klok aiškiai!
– Sėsk, – sakau, – ir nesprogink akių! Duok man cigaretę, užsirūkykim, ir aš tau pasakysiu... Tik akių nuo avino nenuleisk!
– Ko čia į jį žiūrėti, kai šaukštai po pietų.
– Kaip tik dabar ir reikia žiūrėti, kai šaukštai po pietų. Nagi, sakyk man, ką dabar daro avinas?
– Eina prie avies.
– Matai! Jei tu būtumei jo vietoje, seniai jau knarktumei, o va jis, kavalierius, eina jai padėkoti.
Nusijuokė.
– Mat ką sugalvojo!
– Ar tu, kasdien į tuos dalykus, į avių vestuves žiūrėdamas, niekad nieko nesi pagalvojęs?
– Esu, – atsakė, – kaipgi!
– O apie ką tu galvojai? Gal apie medinį lovį? Taigi mat... Na, kelkis, sėklą reikia organizuoti, tuojau visai sutems. Ir ne į bambą sau spoksok, o į aviną žiūrėk ir mokykis!
Išsivedėme tą avį, atvedėme kitą. Pagalvojau sau: „Tai jau antros avies vestuvės šiandien, šį kartą jis greičiau apsisuks." Ogi ne, brolyčiai, vėl tas pats žaidimas, vėl bučiavimas ir žavėjimas, linkčiojimas ligi žemės ir šokis!
Atitrepsėjom ir trečias vestuves, ir ketvirtas, lovy tiek prisirinko, kad būtumėm galėję apsėklinti ne penkiasdešimt, o visus penkis šimtus avių. Tuomet ir sakau Jumerui:
– Duok avinui paėsti ir eime miegoti.
– Tai nevakarieniausime?
– Nevakarieniausim! Eisim gult!
Apsitvarkėme ir sugulėme. Viduje man buvo pernelyg tvanku, tad sugulėme lauke, kaip sakoma, po atviru dangumi... O dangus tą naktį buvo – oho-ho! Spingsėjo išverstaakės žvaigždės, lyg rasoje ką tik išsimaudžiusios, vienos nedrąsiai mirksėjo, kitos – tokios rimtos – švietė nejudėdamos, smigo tiesiai akysna ir klausė:
– Na, kaip, dėde Kanjau, kaip?
– Ogi gerai...
– Gerai tai gerai, bet galėtų būti dar geriau! Pamąstyk!
– Gana tų mąstymų! Miegosiu!
– Norėtumei užmigti, bet nieko iš to neišeis! – rėžė tiesiai į akis aukščiausiai iškilusi, pati ryškiausia žvaigždė, – sąžinė tave užgrauš! Esi jau keturiasdešimt metų vedęs, o nors kartą, sakyk, ar sušokai tokį šokį savo žmonai? Ar sušokai? Ar nors kartą ją šitaip išglostei? Ar šnibždėjai jai tokius meilius žodelius, kaip avinas avelei?
– Jumerai!.. Duok degtukų, – paprašiau. – Užsirūkysiu. Neima miegas!
– Keista, – atsako Jumeras. – Ir man nesinori miego.
– O kas tau?
– Kažko kieta, – atsako, – gal reikėjo daugiau šieno pasidėti!
– Pasidėk, – pasiūliau, – pasidėk! Kad ir visą glėbį pasimestum, – kaip buvo kieta, taip ir bus, tau ne šonus spaudžia, o širdį! Supratai, ar ne?
Nieko Jumeras neatsakė, tik pakilo. Užsikūrėm ugnį, spragsėdamos ėmė spraigyti žiežirbos, žvaigždės dingo, likome tik mudu du akis į akį.
– Čia, – sako, – krūtinėje man skauda.
– Tai gal avinas įspyrė?
– Įspyrė! Tik ne avinas, o tu! Tavo žodžiai! Taip įspyrei, kad vis niekaip negaliu atsitokėti.
Matyt, smagus buvo spyris, kad tylenis Jumeras šitiek žodžių vienu kartu pasakė.
– Tai gal ir tu, – sakau, – girdėjai, ką man žvaigždės šnekėjo?
– Ką žvaigždės šnekėjo – negirdėjau, tik žiogas paausy vis čerškė: „Šturr, šturr, šturrr!.."* Klausiau, klausiau ir pamaniau sau: „Žiogas. Ir tas suprato. Bet kaip?"
– Kad ir žvaigždės, – sakau jam, –­ viską suprato, tokių dalykų man prisakė!
Ir žodis po žodžio viską jam atkartojau. O Jumeras išvertė akis.
– Mat juos galas, ne žodžiai svarbu!
– Tai kas, kad ne žodžiai! Sakyk, palengvės tau! Čia niekas mūsų negirdi. Va, ir žvaigždės pasislėpė, ir žiogas nutilo, niekas mums netrukdys.
– Aš, – pradėjo savo išpažintį Jumeras, – aš, dėde Kanjau, tiek esu, taip sakant, purvuose paskendęs, kad visas avis gali lajumi paversti, o lajų muilu – vis tiek visos bjaurumos nenusiplaučiau! Aš, – sako, – kai pasigeriu, o žmona nenori su manim gultis, pririšu – girdi? –­ ją vadžiomis prie lovos!
– Nedūsauk, ir aš taip darydavau, tik tiek, kad be vadžių apsieidavau.
– Engiau ją. Geriau nutilkim, dar koks laukinis gyvis išgirs, paskui pagarsins po visą mišką!
Šildėmės prie ugnies, tylėjome, po kiek laiko Jumeras vėl neištvėrė:
– Šnekėk, netylėk!
– Aš savo jau atgyvenau, ką čia bekalbėsi? Dabar galiu tik atgailauti, bet tau, girdi, dar tik trisdešimt ir trys! Žiūrėk į aviną, daryk, kaip jis daro, ir pamatysi, kaip gerai bus!
– Gerai, – sako Jumeras, – tai ir šokti turėsiu? Nors esame ir vieno kraujo, bet aš musulmonas, jei imsiu šokti, brolija mane pirštais užbadys!
– Na, kaimyne, ar tu kvailas, ar tik toks dediesi? Pirmiausiai tu šoktumei ne smuklėje ir ne brolijai, o namuose. Šok! Žinoma, netrepsėk ir ne delnais plok. Užsuk gramofoną, stverk žmoną į glėbį ir... duok garo! Ar bučiuoji kada žmoną?
– Aš, – prisipažįsta, – tiesą pasakius, tik dantimis sugriežiu, daugiau nėra laiko.
– Nėra laiko! Paėmęs lazdą, kad tvosiu tau per nugarą, kad šniosiu ir nesakysiu už ką... Tokią ramią moterį turi, o dantimis grieži! Ir dantys tavo kaip vilko! O ką ji daro, kai tu grieži?
– Užsidengia veidą, dreba kaip lapelis ir tyli.
– Užengei tu ją, – sakau. – Liaukis!
Nutilome. Įbedė Jumeras lazdą į žarijas, akių nepakelia. Ir tik dūsauja! Kartkartėmis, kai atsidūsėja, pelenai sukyla it nuo dumplių. Pagailo man jo, vėl ėmiau šnekinti:
– Kad taip aš būčiau tavo vietoje ir tavo metų, matytum, kaip būtų! Grįžęs dabar kaiman, užsukčiau į smuklę, užsikiščiau už juostos dvi gamzos pūslikes ir vakarienei pareičiau namo. „Sėskim, žmonele, – pasakyčiau jai, –­ pavalgykim abudu ir išlenkim po taurelę už tavo gražumą ir į tavo sveikatą!" Paskui padėčiau jai padengti stalą. O po to: „Eik, miela žmonele, prigulk, tegu pailsi, atsileidžia tavo širdelė!" Moters širdis greit atsileidžia, greitai sušyla. Nereikia nei ugnies, nei liepsnos, anei žiburio, viskas klostytųsi kuo puikiausiai, tik švelnų žodį reiktų sušnibždėti jai į ausį, kaip kad avinas avelei. Aš avių kalbos nesuprantu, bet žinau, ką jis jai pasakė: „Širdele mano, sakė. Gražuole, brangioji mano, kaip aš tave myliu!" Plaukus jai paglostyk – matei, kaip avinas laižė avelę? Paglostyk ją ranka – avinas rankų neturi, o tu turi! Supratai?
– Užengiau ją! – pasimuistė Jumeras. – Liaukis! Puikiai viską supratau.
– O kad supratai, tai kelkis ir eik namo, aš avis pasaugosiu, palauksiu, kol rytoj rytą ateisi.
...Kitą rytą Jumeras atėjo paryčiais. Užsikišęs už ausies gėlių puokštę. Klausiu:
– Tai kaip?
– O! – išsišiepė Jumeras. – Merinosas dabar man tik vyžas galėtų pinti! Bet aš jam esu dėkingas, prižiūrėsiu jį kaip tikrą brolį ir ant ragų jam dvi didžiules žvakes uždegsiu – vieną nuo savęs, kitą nuo Nezifės...
Tris dienas išbuvome su Jumeru kalnuose, paskui parinkau kiek raudonikių bei kitokių grybų ir grįžau į kaimą. Paprašiau savosios, kad surištų mazgelin kokių lauktuvių, ir – tiesiai pas seniūną.
– Seniūne, ar tu riši žmoną prie lovos?
– Kam ją rišti? Tik pasižiūriu, ir pati atsigula! Bet kas čia tau šovė į galvą? Šitiek metų sulaukus?
– Ogi todėl klausiu, kad šitame kaime visi vyrai žmonas arba riša, arba prieš jas dantimis griežia, arba žvilgsniu jas guldo. Tai ko pistoletų vyrams neišduodi? Išsitrauktų dar pistoletą, ir viskas eitų kaip iš pypkės!
Pakilo seniūnas iš užstalės ir priėjo prie manęs:
– Papūsk! – sako.
Papūčiau.
– Negėręs. Tai ko kliedi nuo ankstyvo ryto?
– Tuoj tau pasakysiu, – sakau, – ko.
Ir išklojau jam viską apie tekį. Trissyk pasikeitė jam veido spalva, iškart matyt, kad ir pats ne šventas. Išklausė manęs, paskui pasiteiravo:
– Tai ką siūlai daryti?
– Siūlau organizuoti vyrų kvalifikacijos kursus kaimo skaitykloje... Atvesime aviną, kad pamatytų, kaip reikia elgtis, o aš galėsiu kalbą pasakyti!
– Bet, pala! – rikteli seniūnas. – Ar pats girdi, kokius niekus tauški? Tekis skaitykloje, kur vieta tik kultūringiems renginiams! Ir dar – su avimi!
Tada aš ėmiau šaukti seniūnui:
– Ar čia ne kultūra – mokyti žmones meilės? Žiūrėk, kiek porų skiriasi!
Ėmė seniūnas kasytis – galvą, sprandą, paskui kojas.
– Tik vieno, – sako, – nesuprantu: ko tu nusistvėrei tos avių istorijos? Na, sakyk!
– Graudu man, seniūne, kad mūsų žmonės apie glamones mažiau negu gyvuliai išmano! Štai kodėl! Čia istorija ne apie avis, o apie žmones!
Susimąstė seniūnas. Galvojo, galvojo ir pagaliau nusprendė:
– Gerai, organizuokime kursus, bet vis dėlto – tik ne skaitykloje! Kalnuose, ganykloje. Rasim būdą sušaukti ten vyrus, tik reikės tą renginį kaip nors pavadinti, gal, tarkim: „Avių prigimties rekonstrukcija" ar dar kaip panašiai. O gal tiesiog „Rekonstrukcija". Tik žiūrėk, kad niekas nieko nesuuostų, antraip, jei kas, – nei aš ką girdėjau, nei tave mačiau! Aišku?
– Aišku, – atsakiau.
– Veik!

* * *

...Dabar veikiu.
Noriu sulaukti tos dienos, kai pro mane praeis visi kaimo vyrai ir visi bus užsikišę už ausų gėlių puokšteles. Kaip Jumeras!
Tuomet ir savo nuodėmes būsiu išpirkęs, ir širdis bus rami!

* Štur (bulg.) – puskvailis, neišmanėlis.

Iš bulgarų vertė Birutė Želvytė-Daulenskienė