Nina Pauer. Namelis pavargusiai moteriai

Nina Pauer – 1982 m. gimusi vokiečių žurnalistė ir rašytoja, savaitraščio „Zeit“ feljetonų autorė. Knygose ir straipsniuose autorė analizuoja savo kartos savivokos, bendravimo, lyčių santykių problemas.

She-shed. Scotto Lewiso nuotrauka

Pagaliau atsirado atitikmuo rūsiui, pa­mėgtai vyrų atsitraukimo vietai, –­ she-shed.

Iš Amerikos mus pasiekia pavasarinis mados klyksmas – moterims skirti nameliai. She-shed – taip vadinasi mediniai sodo namukai, dažniausiai perkami statybinių reikmenų prekybcentriuose, nors galima tiesiog susiremontuoti seną pamirštą sandėliuką. Juose moterys įsirengia vietą, kur gali pabėgti nuo vyro ir vaikų.

Instagrame, kur paprastai merginos demonstruoja tvirtą pilvo, kojų, užpakalio įrangą, dabar atrandame... sodo kėdes, lauko žvakides, vakaro prietemoje plevenančias užuolaidas. Yra netgi teminių namelių: rytietiškų, kuklių skandinaviškų, prašmatnių amerikietiškų.

Keli atrodo netgi ganėtinai jaukūs. Gal tai ir yra problema? Nes garsas, lydintis tuos namelius reklamoje ir moteriškuose žurnaluose, yra paleng­vėjimą išreiškiantis atodūsis, krentant ant minkštos sofos. Pagaliau, skelbia jis, moteris irgi turi savo erdvę. Irgi – tai turėtų reikšti, kad pasivytas vyras, tas senas gauruotas rūsio monstras, pirmas prasidėjęs su karalystės karalystėje koncepcija, pirmas emigravęs iš bendrų namų. Tik retai tepasitraukdavęs į gamtą, dažniau – į priplėkusį pogrindį.

Man caves – visi tie rūsiai, garažai ar kitos tamsios namų pakampės, kur vyrai meistrauja ar netrukdomi gurkšnoja alų, dabar turi moterišką atitikmenį – she-shed. Tačiau jei rimčiau paanalizuotume lyčių klišių žaidimą, atrastume, kad moterys savo laisvalaikio nenori praturtinti jokiu nauju pomėgiu, o tetrokšta vieno – prigulti. Vyro aplinkoje dominuoja tepaluotas varstotas, apie aktyvią remontavimo, restauravimo, meistravimo energiją byloja sunkūs įrankiai ir visa plejada veržliarakčių. O she-shed namelyje į akis krinta lova. Tarsi tai tebūtų atskiras miegamasis su arbatos virtuvėle. Čia propaguojamas pasyvas, o dvasiškai susikaupti kviečia paslaptingai besišypsantis Buda.

Spiritualumas vietoj spirito – stačiokišką vyriškumo ir moteriškumo gretinimą galėtume tęsti be galo. Arba galėtume tiesiog paklausti: kodėl tos nameliai tapo paklausūs būtent dabar? Ar tai logiškas žingsnis visuomenės, kurioje dirbanti moteris tapo savaime suprantamu dalyku? Ar tipišką trobelės gyventoją turėtume įsivaizduoti kaip antrininkę vyro, kuris po ilgos darbo dienos surūgęs pasisveikina, pasiima iš šaldytuvo alaus ir tučtuojau pasišalina į savo teritoriją?

Rožinio jaukumo oazės instagrame byloja ką kita. Jos siejasi ne su emancipuota moterimi, o su pervargusia namų šeimininke, kuriai nebeužtenka sukrimsti vafliuko per maratono „skalbiniai, vaikai, buitis“ pertraukėlę prisėdus ant sofos kampo, kad vėl galėtų šokti ant kojų. Dabar – tai skelbia ši nauja mada – jau ir priešpiet, kol vaikai dar mokykloje, galima pabėgti nuo varginančios kasdienybės. O vakare, kai vyras užknarkia prie televizoriaus, jau savaime suprantama. Tada namų ponia išsliūkina į sodą ir žvakių šviesoje gurkšnodama karamelinę siauralapių raibsteglių arbatą slapčia skaito „pilkus atspalvius“.

O gal klystame dėl she-shed? Gal tai pabrėžia naują santuokinės tolerancijos formą? Jau Raineris Maria Rilke žavėjosi pažangia santykių forma, kai vyrui ir moteriai paliekama daugiau erdvės. Tokia meilė, rašė jis 1904 m., gyvuos tyliai ir kupina pagarbos. Jos esmė – dvi vienatvės susilies, viena kitą globos ir pasveikins.
Pasisveikinti – tam reikia erdvės. Pavyzdžiui, kad ir tos tarp namelio ir garažo. Šioks toks atstumas gali išgelbėti santuoką, dvidešimties žingsnių užtenka.

Iš vokiečių kalbos vertė Vilma Mosteikienė