Olesia Mamčič

Irinos Briazgun nuotrauka

Olesia Mamčič (g. 1981) – jaunosios kartos ukrainiečių poetė, trijų poezijos rinkinių – „Перекотиболе“ (2005), „Обкладинка“ (2014), „Сонце пішло у декрет“ (2014) – ir knygos vaikams „А на нас упав ананас“ (2013) autorė. Gimė ir gyvena Kijeve. Baigė literatūros studijas Kijevo nacionaliniame T. Ševčenkos universitete. Poetė yra kūrybinės komunos narė, dirba pedagoginį darbą mokyklinio amžiaus vaikų alternatyvaus švietimo projekte.

O. Mamčič šeima nukentėjo nuo Ukrainos valdžios, vadovaujamos prezidento V. Janukovičiaus, represinių struktūrų veiksmų, nukreiptų prieš pasipriešinimo dalyvius Maidane. Per automobilininkų protesto žygį į šipulius buvo sudaužytas šeimos automobilis. Vadinamajame Automaidane, arba automobilininkų judėjime, dalyvavęs O. Mamčič sutuoktinis kurį laiką buvo kalinamas tardymo izoliatoriuje. Visai neseniai teisėjas ir tyrėjas buvo nušalinti nuo sufabrikuoto šio įvykio bylos tyrimo. Poetės teigimu, šios aplinkybės ją, kaip kūrybišką, emocionalią asmenybę, psichologiškai traumavo ir sparčiai subrandino – pasendino bene dešimtmečiu, be to, privertė nusivilti daugeliu jai svarbių dalykų.
O. Mamčič yra įvairių literatūros festivalių dalyvė, jos kūryba publikuota daugelyje literatūros antologijų. Kūryba versta į anglų, lenkų, latvių, vokiečių, baltarusių ir hebrajų kalbas.

 

 

Idealūs namai

idealūs namai turi būti iš stiklo
juose turi būti daugiau šviesos
nei šilumos

idealiuose namuose
reikia lovos ir stalo
daugiau džiugesio nei liūdnumo
erdvės nei kūnų

šiuose namuose greičiau vaikšto
greičiau alsuoja
juose auga netgi seni
idealūs namai įprastai
įkurdinti aukštumose

o sykiais –
pasitaiko tai –
visi sutaria
kad laikas kraustytis
metas skirtis
idealių namų jungtys išardomos
ir juos padega

tačiau namai nesudega

 

* * *

geri vyrai
pasėjo karą
rūpinosi juo, pureno žemę
atnešdavo lietaus delnuose, kad neišdžiūtų

bet karas augo gležnutis
silpnutis
nei saulė, nei vanduo, nei ugnis negelbėjo

negeras karas
pamanė vyrai

kitąmet čia pasodinsim ne karą
o kriaušę

 

* * *

miškas
su medžiais nukapotomis viršūnėmis
miškas
su žolėmis nukirstomis
viršūnėmis
miškas
kuriuo vaikšto begalviai žmonės
begalviai žvėrys
begalviai vabzdžiai

miškas
su nupjauta saulės puse
nuplėšto dangaus puse

miškas su puse oro
erdve dubenyje
ir nė trupučio daugiau

štai čia ir gyvename

 

Saulė išėjo motinystės atostogų

Saulė
išėjo motinystės atostogų

dabar šviesa sruvena
tik iš jos ikonėlės

ir šiluma ateina
prie laiškų prisegtuose
failuose

sako, po gimdymo bus lengviau
(meluoja)

sako, artėja pasaulinis atšilimas

mat tenai,
saulės įsčiose –
dvyniai

 

pasitaiko

tavo katinas palakė
          vandens iš čiaupo
ir virto čiaupu

tai niekis
pasitaiko
štai kaimyno šuo
suėdė riestainį
ir virto riestainiu

o kito riestainis
suėdė šunį
ir virto šunimi

o mūsų gatve
pravažiavo automobilis
ir gatvė virto automobiliu
ir nuvažiavo
ir negrįžo

tai bėda!

 

* * *

blogis – banalus, kaip išgerta pusryčių arbata
vyrai palieka
                 vienodai gręžiodamiesi
                 sakydami vienodus žodžius

moterys stovi prislėgtos
            vienišos
tarsi vėjiniai malūnai buities muziejuje

mano suknele
kraujo raudonumo
                                                auksu siuvinėta
plauk
pasroviui

mano vaikai mano vaikai
ant rankų širdyje ant pečių plaukuose

o vienas vaikelis –
                          dar nepradėtas –
              pamestame žiede dreba
              rankytėmis veidelį užsidengęs

 

* * *

mus atgabeno nematomi laivai
mus pastatė: štai jums erdvė ir įėjimas

nieko šioje žemėje nepažįstu!

nesu tikra, gal tai ne mano pasaulis

mes buvome maži ir nematomi
mes buvome takūs kaip vanduo
apie šią žemę nežinau nieko vien tai
kad paviršius kietas

vien juodą duoną ant stalų:
sustingusią, išdžiūvusią mano saulę!

mes tokie nematomi šiuose kūnuose

kas čia įsikūnijęs?
?ar yra čia kas nors

 

Nieko tokio

Nieko tokio
tiesiog šis pasaulis apskaičiuotas
stipresniems nei tu

jo konstrukcija tobula
iš metų į metus požeminė
perėja
iš širdies į širdį greitkelis

nieko tokio
pasaulis tobulas
jo tikslas aiškus
žmonės gyvena laimingi
ir laimingi miršta

 

* * *

kai pataikai
akmeniu į langą
stiklas išsiskirsto dalimis

kad mudu
išsiskirtume
nereikia netgi akmens

 

Verbų sekmadienis

mūsų miestu asiliuku jau prajojo
Kristus

miesto gatves puošia vėliavos

kur krito Jo šešėlis – išsilygino asfalto
duobės

morge prisikėlė du numirėliai

           pagijo vėžininkas

Kristui jojant asiliuku
           automobiliai sustodavo
vairuotojai klojo kelią striukėmis
          mojavo rankomis
          fotkijo mobiliakais

keletas kietuolių aikštėje surengė fejerverką

Juda stabtelėjo ilgiau nei derėtų
priešais Sinedriono reklamą

 

Vertė Sara Poisson

Versta Lietuvos rašytojų sąjungos projekto „Daugiabalsė Lvove“ vertimų dirbtuvėse

 

Arturas Aliukas. „Mozaikos anatomija“, drobė, aliejus, 180 x 150, 2016 (fragmentas)

Draugai