Olga Tokarczuk. Spinta

Pasaulyje vis didesnio pripažinimo sulaukiančios Olgos Tokarczuk kūrinių vertimų kol kas turime tris: „Praamžiai ir kiti laikai“ (2000), „Dienos namai, nakties namai“ (2007) ir 2018 m. prestižinę „Man Booker“ premiją laimėjęs romanas „Bėgūnai“ (2019). O. Tokarczuk būtų galima lyginti su Gabrieliu García Márquezu, tačiau jos pasaulio matymas kiek kitoks, kupinas moteriškos ramybės ir išminties, autorė pasižymi gebėjimu paprasčiausiuose, net buitiniuose dalykuose įžvelgti ir atverti nesibaigiančius prasmių klodus. Vienas tokių pavyzdžių – ankstyvasis O. Tokarczuk apsakymas „Spinta“ („Szafa“), paimtas iš to paties pavadinimo rinkinio. Šiame tekste autorė, pasitelkdama, atrodo, minimalias priemones, sukuria magišką atmosferą.

           Ugnė Ražinskaitė

 

Ugnės Žilytės piešinys
Ugnės Žilytės piešinys

 

Kai čionai atsikraustėme, nusipirkome Spintą. Ji buvo tamsi, sena ir kainavo pigiau, nei baldo pervežimas iš komiso į namus. Spinta turėjo dvejas duris, puoštas augaliniu ornamentu, o trečiosios buvo įstiklintos (kai gabenome ją išnuomotos mašinos bagažinėje, veidrodyje atsispindėjo visas miestas). Reikėjo Spintą surišti virvele, kad vežant neatsidarytų. Tuomet, stovėdama prie jos su ta virvine kilpa, pirmąsyk supratau savo poelgio absurdiškumą. „Derės prie mūsų baldų“, – pasakė R. ir švelniai paglostė medinį Spintos korpusą, visai kaip įkurtuvėms perkamą karvę.

Pirmiausia Spintą pastatėme koridoriuje (karantinui), prieš perkeldami ją į mūsų miegamojo pasaulį. Įšvirkščiau į vos regimas skylutes terpentino, to nepamainomo jaunystės eliksyro. Naktį Spinta, atnešta į naują vietą, skųsdamasi girgždėjo; dejavo merdinčios kinivarpos.

Kitomis dienomis tvarkėme mūsų naująjį seną būstą. Grindų plyšyje suradau įspraustą šakutę su kotelyje išgraviruota svastika. Iš po medinio sienos panelio išlindo sutrūnijusi laikraščio skiautė, kurioje įskaitomas tebuvo vienas žodis – „proletaras“. R. plačiai atvėrė langus, kad būtų galima pakabinti užuolaidas, ir tuomet į kambarį įsiveržė kalnakasių orkestro, žygiuojančio per vakarėjantį miestą, gausmas.

Persikraustę pirmą naktį ilgai negalėjome sudėti bluosto, Spinta tapo mūsų sapnų dalyve. Bemiegė R. ranka klaidžiojo po mano pilvą, o paskui susapnavome. Nuo to laiko visuomet regime bendrus sapnus. Užmigusius mus apgaubė absoliuti tyla, visa buvo joje pakabinta kaip dekoracijos parduotuvių vitrinose; jautėmės laimingi, tarsi išnykę. Ryte nereikėjo nieko pasakoti, užteko tik vieno žodžio, ir nuo tol nebeaptarinėjame sapnų.

Sykį paaiškėjo, kad mūsų būste nebeliko ką veikti. Viskas stojo į savo vietas, išblizginta ir surikiuota. Šildžiau nugarą prie krosnies ir apžiūrinėjau staltiesėlę. Jos nertame rašte visgi nebuvo tvarkos: kažkas vąšeliu pridarė skylių ir suardė nėrinio vientisumą. Per tas akutes pažvelgiau į Spintą ir prisiminiau sapną. Tai iš jos sklido tyla.

Stovėjome viena priešais kitą. Aš buvau ta trapioji, gyva ir praeinanti, o Spinta tiesiog tobulai įkūnijo pati save. Paliečiau nusvidintą rankeną, ir baldas atsivėrė. Išvydau savo suknelių ir dviejų nudėvėtų R. kostiumų šešėlius – jie tamsoje buvo vienspalviai. Spintoje mano moteriškumas niekuo nesiskyrė nuo R. vyriškumo. Taip pat nebuvo svarbu, ar kas yra glot­nu ar grubu, apvalu – kampuota, toli – arti, svetima ar sava.

Iš Spintos padvelkė nepažintomis vietomis ir laikais. Dieve, o visgi kažką priminė, kažką tokio artimo, kad neužtektų žodžių to įvardyti (žodžiams ištarti reikalingas atstumas). Mano pavidalas pakliuvo į veidrodį vidinėje durų pusėje. Atsispindėjau jame kaip tamsi figūra, beveik nesiskirianti nuo suknelės ant pakabos. Nebuvo skirtumo tarp gyva ir negyva. Štai kaip mane regėjo veidrodinė Spintos akis. Dabar teliko tik žengti į vidų, taip ir padariau. Klestelėjau ant maišelių su siūlų kamuoliukais ir klausiausi uždaroje erdvėje padažnėjusio savo kvėpavimo.

Kai protas lieka vienudu su savimi, jis panyra į maldą, nes tokia yra proto prigimtis. „Angele Sarge, Dievo duotasis“, – išvydau savo angelą dailiu veidu, tarsi jau būčiau mirusi, – „būk prie manęs tu...“ Jo vaškuoti sparnai meiliai apglėbė erdvę aplink mane. „Rytą“ – kai sklinda kavos kvapas ir brėkšma per langus, žeidžianti užmiegotas akis; „vakarą“ – kai nusileidžia saulė, sulėtėja laikas; „dieną“ – kada būtis tampa patyrimu, triukšmu, judesiu, milijonais beprasmių darbų; „naktį“ – kuomet kūnas guli nejudrus ir vienišas tamsybėse. „Saugoki mano žingsnį kiekvieną“, angele, globojantis vaikus ant bedugnės krašto. „Saugok, gink mano sielą ir kūną“ tarp kartoninių dėžių su užrašu „Atsargiai, dūžta“ „ir nuvesk mane į amžinąjį gyvenimą, amen“ tarp Spintos patamsyje kabančių suknelių.

Nuo to karto Spinta kasdien įtraukdavo mane vidun, tapo didžiule spraga mūsų miegamajame. Iš pradžių praleisdavau joje nykias popietes, kai R. nebūdavo namuose. Paskui rytais padarydavau tik būtiniausius dalykus, pasirūpindavau pirkiniais, nustatydavau skalbimo mašiną, kam nors paskambindavau ir įžengdavau į Spintą, tyliai užverdama paskui save duris. Viduje neturėjo reikšmės paros, metų laikas nė kokie metai buvo. Įsivyniodavau tarsi į aksomą, mitau savo atokvėpiais.

Kartais nubusdavau naktį iš sapno, sunkaus lyg oras prieš audrą, ir ilgėdavausi Spintos kaip vyro. Turėdavau susipinti rankomis ir kojomis su R., mėšlungiškai jo įsikibti, kad likčiau lovoje. R. kalbėjo per miegus, bet žodžiai buvo nerišlūs. Galiausiai vieną naktį jį pažadinau. R. nenorėjo keltis iš šiltos lovos. Nusitempiau jį prie Spintos. Baldas atrodė nepakitęs, masyvus ir viliojantis. Paliečiau glotnią rankeną ir Spinta atsivėrė. Joje buvo užtektinai vietos visam pasauliui. Viduje veidrodis iš tamsos nuaudė abiejų pavidalus. Mūsų kvėpavimas, pirmiau nelygus ir trūkčiojantis, surado bendrą ritmą, tarp manęs ir R. nebeliko jokio skirtumo. Įsitaisėme Spintoje vienas priešais kitą, veidus dengė sukabinti rūbai. Spinta užsivėrė. Taip joje apsigyvenome.

Pradžioje R. išeidavo į išorę ko nors nupirkti, ką nors nuveikti, bet paskui tos pastangos tapo pernelyg skausmingos. Dienos pasidarė ilgesnės. Iš gatvės kartkartėmis ataidi prislopinta kalnakasių orkestro muzika. Saulė išnyksta ir vėl pasirodo, o langai tuomet nesėkmingai mėgina sugerti jos šviesą. Baldus, nėrinius ir porcelianą kloja kaskart vis storesnis dulkių sluoksnis, o mūsų būstas tolydžio grimzta į tamsą.


1987


Iš lenkų kalbos vertė Ugnė Ražinskaitė


Olga Tokarczuk „Bėgūnai“ (ištrauka) čia