Lamarkas

Nerangus senolis patriarchas,
Kaip berniūkštis vaikiškai baugštus...
Bet fechtavosi aistrus Lamarkas,
Gynė garbę gyvasties ir mus!

Jeigu net gamta nesusitvarko
Su trumpa išmirštančių diena,
Lanksčioje sistemoje Lamarko
Mums teliks žemiausioji vieta.

Tarp driežų, gyvačių sučežėję,
Ūsakojus greit pasieksim mes,
Ir išnyksime tarsi Protėjas,
Savo išvaizdas lengvai keičiąs.

Užsivilksim mantiją raginę,
Kraujas mūsų karštas tuoj atvės,
Verpetu pranyksim vandenyne,
Čiulptuvus priglaudę prie savęs.

Peršoksim klases nariuotakojų,
Sklidinas taurelių akeles.
Tarė jis: gamta staiga sustojo,
Nebebus regos – rega užges.

Tarė jis: skambėjimo užtenka, –
Veltui Mocartu žavėjais tu:
Kurtuma voragyviška slenka,
Atsispirti jai nėra jėgų.

Ir gamta, alsavimą pritildžius,
Užsklendė mus kurčioje nakty.
Ir įgrūdo smegenis pailgas
Lyg rapyrą į tamsias makštis.

Nenuleido pakeliamo tilto
Ir nebūtyje paliko tuos,
Juokias kur lanksčiai, o kvapas šildo,
Ilsisi kurie žaliuos kapuos.

 

* * *
Vien tik vaikišką svają godot,
Vien tik vaikišką knygą skaityti,
Gilų liūdesį tolin nuvyti,
Vyresniųjų klaidų nekartot.

Nuo gyvenimo jau pavargau,
Iš būties nieko neįsileisiu,
Bet myliu savo žemę bevaisę,
Gal todėl, kad kitos nemačiau.

Aš supaus ant sūpuoklių senų
Tolimiausiojo sodo šešėliuos,
Ir eglyną, siūbuojamą vėjo,
Migloje aš klejonių menu.

1908

 

* * *
Man duotas kūnas, kaip man elgtis su
Tokiu vieninteliu, tokiu savu?

Už laimę tylią būti ir alsuot,
Sakykit, kam turėčiau padėkot?

Aš sodininkas, aš gi ir gėlė,
Pasaulių celėj leista man žydėt,

Ant amžinybei atvertų langų
Alsavimą aš savo palieku.

Sustingsta ornamentas įstabus,
Dar nematytas niekam, atsargus.

Akimirksniai drumsti stiklu nubėgs,
Tačiau nuplauti ženklo nepajėgs.

1909

 

* * *
Vėl nemiga. Homeras. Pakelia bures
Danajai. Sąrašą laivų tik įpusėjau.
Ilgiausią gervių vadą, traukinį rugsėjo,
Kursai tris tūkstantmečius iki mūsų sklęs.

Kaip gervių vilkstinė į svetimus kraštus, –
Laivagaliuose dieviška puta baltuoja, –
Kur plaukiate, achajai narsūs, ar dėl Trojos,
Ar dėl Helenos aukštus griausite vartus?

Ir jūras, ir Homerą – visa meilė valdo,
Homeras tyli jau, tai ko tuomet klausyti?
Vien juodos marios iki horizonto plyti
Ir, sunkiai šniokšdamos, užlieja mano galvą.

1915

 

* * *
Auksine srovele iš ąsočio tekėjo midus
Vangiai taip ir lėtai, kad ištart šeimininkė suspėjo:
– Čia, liūdnojoj Tauridėj, likimas kur atbloškė mus,
Mums visai neilgu, – ir per petį atgal pažiūrėjo.

Kur pažvelgsi – tik smuklės, sakytum pasauly tėra
Vien sargai ir jų šunys, – ir nieko daugiau nematysi,
Tarsi sunkios statinės čia rieda dienų ramuma,
Pavėsinėj balsai tolimi, – ką tu jiems atsakysi.

Vakarop į nurudusį sodą išėjom kartu,
Ant langų jau nuleistos užuolaidų tamsios blakstienos.
Vynuogyną išvydome mes už kolonų baltų,
Kur stiklinėj erdvėj snaudė sunkios kalnagūbrių sienos.

Aš tariau: vynuogynas lyg mūšis senovės nuožmus,
Kur žirgai ir raitieji aršiausioj kovoj susipynė.
Akmeningoj Tauridėje mokslas Elados nežus,
Nes aplinkui rusvų ir auksinių eilių dešimtinės.

O lyg varpstė baltam kambary jau sustingo tyla,
Kvepia actas, dažai ir iš podėlio bręstantis vynas.
Prisimink: nekviestieji helenai, Itakės sala,
Karalienė, bet ne Helena, neišaudė juk lino...

Aukso vilna, kur tu, kas tave dar galėtų surast?
Visą kelią siūbavo apsunkusių marių platybės,
Ir, palikęs ant denio pavargusias laivo bures,
Odisėjas sugrįžo, erdvėj ir laikuos nepaklydęs.

1917

 

Leningradas

Į lig ašarų savą, – kaip vaiko liga, –
Aš grįžau į pažįstamą miestą atgal.

Tu grįžai atgalios, tad nuryki greičiau
Vaistus leningradietiškų molų karčius.

Ūkanotos dienos tu esi kalinys,
Kaip niauriam degute įmaišytas trynys.

Peterburge, klausyk, dar nenoriu numirt:
Knygeles telefonų tu mano turi.

Atminty dar išsaugojau adresus aš,
Negyvųjų balsus dar galėsiu surast.

Gyvenu laiptų narvo tamsiam kambary
Ir sutvinksi skambutis gailus smilkiny.

Kiaurą naktį pralaukęs brangiausių svečių,
Grandinėlių retežiais prie durų žaidžiu.

1930 m. gruodis

 

* * *
Vieni du virtuvėje prisėskim,
Saldžiai kvepia žibalas atskiestas;

Peilis pagaląstas, neraikyta
Duona... Ūžia primusas nuo ryto.

Dar virves reikėtų iškedenti
Ir per naktį sutvarkyti mantą,

O tada važiuotume į stotį,
Ten, kur mūsų niekas neieškotų.

1931 m. sausis

 

* * *
Viešpatie, padėk naktį šią prabūt,
Dėl būties bijau su Tavim drauge...
Peterburge būti – tai miegot karste.

1931 m. sausis

 

* * *
Duria blakstienos. Ir ašara krenta tyra.
Nebaugulingai juntu, kad artėja artėja audra.
Vienas keistuolis mokina mane užmaršties.
Dusas kankina, bet noris gyvent lig mirties.

Ką tik pakirdęs, nuo narų pakilęs kietų,
Savo vienutę mieguistai apžvelgęs ratu,
Taip suimtinis graudingą romansą niūniuos,
Kai virš belangės ruoželis aušros raudonuos.

1931 m. kovo 2 d.

 

* * *
Gana niurksoti! Stalčiuj popieriai telaukia!
Šarmingas šėlsmas apėmė mane,
Lyg šampūnu išplovęs būtų plaukus
Pažįstamas kirpėjas Fransua.

Kertu lažybų, kad aš dar nemirštu,
Kad eibių aš prikrėsti dar galiu –
Statykit už mane, tarsi už žirgą,
Kurs lekia hipodromo takeliu.

Žinau, kad ievom trisdešimt pirmieji
Puikiausi metai žydi šlaituose,
Kad gegužės liūtis jau surimtėjo,
Laiveliais plaukioja Maskva visa.

Neverta jaudintis. Nors ir iš lėto,
Tačiau manasis tempas paspartės, –
Ramiu žingsniu grįžtu į starto vietą –
Dar sugebėsiu kautis dėl garbės.

1931 m. birželio 7 d.

 

* * *
Mums sava iš po kojų išslydo šalis,
Mūsų ausys apkurtę, šneka nebyli,
Kai tik pradedam tyliai kalbėti
Tuoj prisimenam Kremliaus kalnietį.
Pirštai kaip kirminai – riebaluoti, stori,
Žodžių svarmenys dunksi tulžingai tvirti,
Tarakono akutės bėgioja
Ir aulai nuvalyti švytruoja.

Supa jį plonakakliai vadukai gaujom,
Jam patinka žaist pusžmogių tų paslaugom.
Kas mekena, kas kniaukia, kas mykia –
Jis tik vienas dundena įpykęs.
Kala įsakų pasagas kiauras naktis –
Kam kakton, kam į antakį, kam į akis.
Visos bausmės – tarytum razinos.
Tai plati osetino krūtinė.

1933 m. lapkritis

 

* * *
Gatvė šita kaip vadinasi?
Osipo Mandelštamo.
Na ir keista pavardė –
Net, jei sukeistum raides, –
Skamba kreivai, chuliganiškai.

Trūko jo išvaizdai grožio,
Būdo jis buvo ne rožinio,
Būtent todėl šita gatvė,
Arba, tiksliau, purvo klanas
Taip ir vadinasi šiandien –
Osipo Mandelštamo.

1935 m. balandis

 

* * *
Kur man nuo šito sausio pasidėt?
Beprotiškai kibus už lango miestas,
Prie durų skląsčio pradedu girtėt,
Lyg būčiau užraktų ir rankenų apsėstas.

Čia lojančių gatvelių raizginys,
Tarp sandėliukų išsikraipę gatvės,
Ir slapstosi pakampėmis būrys
Padaužų, ir išbėga vėl jų šutvė.

Į duburiuotą tamsumą grimztu,
Šliuožiu link ledo kolonėlės tyliai,
Negyvu oru klupdamas dūstu,
Ir karštligiškai kovarniai pakyla.

Aš, aimanuodamas su jais, šaukiau,
Nuo apledijusio nuslydęs šlaito:
Skaitytoją man! Daktarą! Greičiau!
Bent pakalbėkim ant dygliuotų laiptų!

1937 m. vasario 1 d.

 

* * *
Sienos tinką dangus čia pamilo, –
Išvagotas šešėlių randais, –
Ir pranyko jame, ir pakilo,
Ir nušvito prie stalo veidai.

Štai – į savąjį dangų naktinį
Aš lyg vaikas apmiręs žiūriu:
Peršti akys, atšalo krūtinė,
Oro virpantis mūras įgrius.

Ir nuo smūgių tarano įtrūksta
Skliautai, krenta žvaigždė jau akla:
Naujos žaizdos atsiveria freskoj –
Nebaigtos amžinybės migla...

1937 m. kovo 9 d.

 

Iš rusų kalbos vertė Audrius Dzikaras

Osip Mandelštam. „Sočinenija v dvuch tomach“. – Moskva: Chudožestvennaja literatura, 1990.