Ostap Slyvinski

Ostapas Slyvynskis gimė 1978 m. Lvove. Lvovo universitete studijavo bulgarų filologiją. Išleido eilėraščių rinkinius „Aukojimas Didžiajai Žuviai“ (1997), „Pietų lelija“ (2004) ir kitus. Organizavo kelias menines akcijas („Lėtas veidrodis“, „Keturios šviesos pusės“). Jo eilėraščiai versti į lenkų, vokiečių, bulgarų, lietuvių ir baltarusių kalbas. 

 


 

Ostap Slyvinski

 


Ivanas Aleksandrovičius

„Pamenu, buvo ten toks mažius,
iš tiesų jau paauglys, nors
atrodė kaip aštuonerių, –
jį siųsdavo pas mus su laiškais,
dar kartais įduodavo sūrio
ar cukraus,
būdavo ir taip, kad ateidavo
tuščiom rankom, tačiau tai
tik reiškė, kad viską išbarstęs
pakeliui, nes jo
niekada nekrėsdavo prie įėjimo, niekada –
jiems
jis neegzistavo.
Ir žinai, ką pagalvojau: jeigu
rašai eilėraštį,
tai tarsi siunti mažių. Ir net
jeigu jis viską išbarstys,
vis tiek nusigaus
iki tų, kurie kitoje pusėje,
kaip pats sau nesuprantamas ženklas,
nusigaus,
kad tiesiog patylėtų su jais.“

 

Tėvas Šuplatas

Mes bijojome sėstis jo krėslan,
kad neužgultų jo šešėliai,
tie, vertę jį dejuoti, kai virtuvėje
likdavęs vienas. Kaip jis tvindydavo
kurmiarausius – tokio užsidegimo
daugiau jau neteko išvyst. Kaip naikino lizdą vapsvų,
sykį nubaudusių mane
už besaikį smalsumą! Nors kaskart
eidamas į mišką imdavos šautuvą, niekada
neparnešdavo didesnio laimikio nei maišelis
grybų.
Nežinau, kas kalbėjos su juo per įsivaizduojamą
ragelį, kas jį persekiojo
pokariniame Stanislave, gal kankino,
galbūt spaudė įkaitintą kryžių prie nuogos
krūtinės, girdėjau apie tokius dalykus. Suprantama:
toli nepabėgsi, gali tik pasislėpti už akmens ir nusukti
veidą į vandenį. Ir atgauti kvapą,
ant kelių pasidėjus neužtaisytą ginklą,
ir grožėtis diena, kol ši dar neatnešė
jokių naujienų,
ir dar muzika visomis bangomis.

 

***

Mažoji Lidka – pameni tą murziną kaimynų mergiotę? –
ir šuo, kuris prisiplakė prie tavo sūnaus,
        o vėliau
prašapo per vieną žiemos žūklę,  ̶ gal jie buvo atėję pas tave
tik tam,
kad vėliau galėtum juos atpažinti ten?
        Žmogus,
žmogelis ir gyvūnas – šitaip jūs
ir stovite priešais jį, išprausti,
pasipuošę,
tarsi šeima prieš fotografą, ir markstotės,
ir stengiatės įžiūrėti jį mirguliuojančioje,
                                     priešpaskutinėje jo šviesoje.

 

Orfėjas

Iš tiesų ši istorija
turi priešistorę, o ji –
apie vaikį, kuris bijojo vandens.
Nors atėjęs prie vandens su visais ir užsiropštęs
ant akmens kyšulio,
kol berniukai šokinėjo į jūrą,  
liko stovėti ten, liesas, sutrikęs,
žiūrėjo, kaip tolsta
galvos purslų vėduoklėse,
ir vylėsi tik vieno –
kad nė viena jų neatsisuks.
O vėliau patraukęs link artimiausių
namų, iš bejėgystės kapodamas
dagių galvas,
kitoks, nei visi kiti čia –
panašus į varinę stygą, netyčia
įpintą į krepšį. Ar pažįsti tą mažių?
Žinai, yra akimirkų,
kai iš pykčio išsirita muzika, tarsi drugelis
iš sušalusio kokono?
Žinai, kur jis buvo iki pat ryto, kai
tėvai aptiko jį žolėje, išpiltą prakaito,
kietai sukąstais dantimis?
Ir dar pasakyk: kiek pykčio gali tilpti eilėraštyje?
Lygiai tiek, kad
nustelbtų sirenas?

 

Tai nepaliaujamai liepsnojo priešais

Tai nepaliaujamai liepsnojo priešais –
ne orientyras,
ne pasiklydusiųjų ženklas,
ne laužas, ne įspėjimo ženklas,
ne kažkieno pastogė, ne kažkieno  
medžioklė ar karas, sustoję
čia visiems laikams,
ne žmogus, ne žvėris,
ne sausas medis, nuvirtęs į savo
skaistyklą,
atkaklus kaip šviesulio siela, ne
įsakymas ir ne pagalba,
kažkas,
solidarus su mumis aklavietėje,
nepaguodžiamas, kai esame nepaguodžiami,
ramus, kai
taikomės su netektim.
Vienodas ir karo, ir taikos metu,
kurčias prašymams, bet sunerimstantis, kai
tylime pernelyg ilgai. Vienodas
kvartalo karaliams
ir tiems, kuriuos nuleidžia laiptais.
Trumparegis ir jautrus,
lyg motinos, sulaukusios gilios senatvės.
Ir ne viltis, nes
būna taip, kad nėra vilties,
o tai – yra.


Iš ukrainų kalbos vertė Eugenijus Ališanka

Draugai