Ostap Slyvynski

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Ostapas Slyvynskis (g. 1978) – ukrainiečių poetas, vertėjas, literatūrologas. Lvovo universitete baigė bulgarų kalbos ir literatūros studijas. Apgynė daktaro disertaciją „Tylėjimo fenomenas meniniame tekste“. Dėsto Lvovo universiteto Lenkų filologijos katedroje. Daugelio literatūros projektų Lvove organizatorius. Jo poezija versta į anglų, baltarusių, bulgarų, ispanų, latvių, lietuvių, vokiečių, rusų, serbų, slovėnų, lenkų, portugalų, kroatų, čekų, švedų kalbas. Jis verčia grožinę ir akademinę literatūrą iš lenkų, bulgarų, makedonų, baltarusių, anglų kalbų. Keturių poezijos rinkinių – „Didžiosios žuvies aukojimas“ (1998), „Pietų linija“ (2004), „Kamuolys tamsoje“ (2008), „Adomas“ (2013) –­ autorius.

Spausdinami eilėraščiai išversti per 2015 m. Lietuvos rašytojų sąjungos surengto rašytojų forumo „Daugiabalsė Lvove“ vertimų dirbtuves. O. Slyvynskis 2007 m. dalyvavo „Poezijos pavasario“ festivalyje.

 

Orfėjas

Iš tiesų ši istorija
turi savo priešistorę, o ši –
apie vieną mažių, kuris bijojo vandens.
Tačiau jis ateidavo su visais į pakrantę, užsikabarodavo
ant pailgo akmens
ir, kol berniūkščiai šokinėdavo į jūrą,
pasilikdavo ant jo stovėti,
liesas ir sutrikęs,
ir žiūrėdavo, kaip tolsta galvos purslų vėduoklėse
vildamasis tik dėl vieno –
kad nė viena iš jų neatsigręš.
O po to žirgliodamas iki artimiausių namų
kapodavo iš bejėgiškumo dagių galvas,
jausdamasis kitoks nei visi,
panašus į varinę stygą, netyčiom
įsipynusią į krepšį.
Ar tu pažįsti tą mažių?
Ar žinai, kuriuo akimirksniu iš pykčio ištrūksta muzika
tarsi drugelis iš peršalusio kokono?
Ar žinai, kur jis buvo iki pat ryto,
kai tėvai surado žolėse suprakaitavusį,
sukąstais dantimis?
Ir dar pasakyk: kiek pykčio gali būti eilėrašty?
Lygiai tiek, kad
nugožtum sirenas?

 

Meilė

Toks padilgsėjimas
lyg sustirusia ranka
imtum šiltą porcelianą,

arba kūnas, aptirpęs nuo miego,
slenkantis per kambarį
toks dar šiek tiek šlubčiojantis
ir besišypsantis.

Toks padilgsėjimas
kaip tada, kai tėvo
kažkodėl neskutom jau kelias paras,
o jis gulėjo lyg sūrus
ir perkaitęs akmuo
ir paeiliui
mus glėbesčiavo.

Toks padilgsėjimas
lyg ilgai neštum eglutę
per tankų nuo šalčio orą
ir žinotum,
kad kažkas iš žmonių,
užliūliuotų Švenčiausios Žinios,
vis dar laukia, nemiega.

 

* * *

Iš upės dar parą negalima semti vandens.
Geriam drėgmę, kuri nuo mūsų kvėpavimo virsta lašais.
Išbaigti kūnai, angelų kūnai be įėjimo
ir išėjimo angų susikibę šoka, nors niekas negroja.
Kas žino, kaip jausies virš bedugnės ar ant spėjusio
sudrėkti
denio?
Gal gailėsies, kad taip retai
leidais į kelionę neatsisveikinęs,
kad pas nieką neatvykai
nepaskambinęs, netikėtai, auštant? Kad niekada
viešai neprisigėrei, neleidai sau
būti juokingam,
mat tas, kuris nebuvo juokingas, neturi teisės juoktis.
Kad norėjai turėti tai, į ką tiesiog užtenka žiūrėti?
Kad abejojai, ar žodžiai turėtų atrasti savo daiktus,
dėkingumas – adresatą,
tyla – priežastį?

Du kažkokie vaikai žaidžia su dideliu šunimi,
ir mes grožimės jais, kol sutemsta.

 

Gintaras

Sakyk, tai buvo pokštas? Aš visą naktį
kasiau, kaip buvai liepusi,
ir iš manęs juokėsi pelės.
Rodės, regiu, kaip kitapus
šyla lapai,
kaip vaikus ruošia į mokyklą,
uždeda baltas apykakles,
kaip tikrina, ar išjungtas lygintuvas,
kaip skardiniu laistytuvu
laisto petunijas.
Net galėčiau prisiekti,
per molį girdžiu, kaip plaka širdis. Vadinas,
veltui aitrinau viltį?
Veltui kasiau žemę joje ieškodamas
bent vienos šviesios eilutės?
Paaiškink man, kol stoviu
ir apžiūrinėju delną, –
ant jo po pat bevardžiu pirštu,
kur pritrynė kastuvo kotas,
noksta gintaro grūdas,
it lemputė, trumpam įjungta
mano paties rankos
kažkokioj mano skaistykloj.

 

Istorija (2)

Šilta, bet neatskiriama nuo šaltos nakties
tarsi rankena nuo peilio.
Kūnas –
jos švelni atstovybė.
O jos valstybė – tamsūs kiemai,
kuriuose užklydėlį gali užmušti.
Žinau tai,
leidžiu pusei jos veido gyventi tamsoje,
neperstumiu lempos.
Ir neklausinėju,
o ji pati pradeda pasakoti.
Jos sūnus nubunda
lyg išmuštas iš sapno ritmo.
„Keturias paras, –
sako ji. – Tada mes ilgiausiai
nepakilom į viršų.
Trečią dieną – ar naktį – baigėsi žvakės,
Ir aš ėmiau prisiminti,
tyčia,
nieko konkretaus,
tiesiog kambario langą. Kažkokią
dieną, kuri nei prasidėjo, nei baigės.
Vakarą, kai artinies prie sapno,
išjungi šviesą ir žinai, kad tuo metu
žydi medžiai ir medžioja naktiniai paukščiai.
Rytą,
kai stovi snūduriuodama,
o košė niekaip neužverda.
Ir galbūt visi tie metai
su monotoniškais nubudimais, kai nieko nevyksta,
mums skirti,
kad mes
tarsi akmuo,
ilgai gulėjęs saulėje ir prigėręs šilumos,
vieną sunkią naktį
sušildytume kieno nors skruostą?“

 

Iš ukrainiečių kalbos vertė Dainius Gintalas

Audreolės Pivorės nuotrauka iš ciklo „Gatvė“