Osvaldas Zebris (g. 1975) – Latvijos rašytojas, ekonomisto profesiją pakeitė į žurnalisto, rašytojo. Buvo Latvijos verslo idėjų žurnalo „Kapitals“ vyriausiasis redaktorius, „Nepriklausomo ryto laikraščio“ („Neatkarīgā Rīta Avīze“) ir „Dienos“ žurnalistas. 2008 m. baigė Latvijos rašytojų sąjungos Literatūros akademiją ir pradėjo rašyti apsakymus. Debiutavo 2010 m. apsakymų rinkiniu „Laisvė tinkluose“, buvo apdovanotas Metų literatūros prizu už geriausią debiutą.

---

Gražiausiasis dar tik vystyklėliuose. Smulkus padarėlis, neišsivystęs ir be patirties. Mažomis rankomis mosuoja paukštiškai, kojelėmis spardosi varliškai, ausis judina  šikšnosparniškai. Gustavo ausys! Milžiniškos, smailiais galiukais ir su mažais plaukų kuokšteliais. Vėliau kiek bekirpę ir šukavę, kiek šukuosena užtušuoti besistengę, bet smailos ausys nustelbdavo viską. Gražiausiasis įsibliovė, jį skuba pamaitinti, paglosto ir pagalvę patvarko. Tylias dainas ir ramius žodžius skiria, ir tik su švariomis rankomis, ir tik su aiškiomis mintimis šviesiame kambaryje.
Gražiausiasis gauna pirmas dovanas –­ jau kelias dienas jis yra pasaulyje. Ak, Gustavai, mes dabar tik dėl tavęs ir tavo gerovei. Kas iš tikrųjų yra toms jo ausims? –­ susirūpinę mes ir todėl tyliai šnibždamės virtuvėje, tegul pats negirdi ir nesijaudina. Jis ir taip nesuprastų? Neatidus svety, jau iš balso tono, vien iš jo jis supranta, ir jūsų nusiteikimas nusėda jame visiems laikams! Būkite vis dėlto atidesnis kalbėdamas ir garsiai žingsniuodamas. Gražiausiasis įmigęs, jo miegas mums absoliučiai šventas.
Pirmas mėnuo. Gražiausiasis pradeda reikalauti. Tiesia mažas rankas į mus, smulkūs nagučiai aštrūs kaip kačiuko.
Antri metai. Pirmą kartą gražiausiasis užsiropščia mums ant sprando. Toks stiprus ir vikrus. Taip pat jis nepaprastai ėdrus ir triukšmingas, jei laiku nesame parūpinę valgio. Ačiū Dievui, mes dar turime rimtų atsargų – rūkyta mėsa, medus ir marinuoti produktai. Naktį žiūrėdavome į jį  ir džiaugdavomės, nes augo jis ir į storį, ir į ilgį, ir tikriausiai jau greit įgis proto.
Ketvirti metai. Mums šokas – vakar išsiaiškinome, kad Gustavas vogęs saldainius. Išvalgęs visą zefyrų dėžę ir dar „lokiukus“, „serenadas“. Jas buvome paslėpę Kalėdų vakarui, bet tiek to. Esame pikti, pastatom Gustavą į kampą, jis atrodo susigėdęs. Vėliau vėl jo gailimės, smailos ausys juda, o ilgi nagai skaudžiai įsikabina į kūną. Iškenčiame, nes jis buvo toks paklusnus ir sukalbamas, net eilėraštį mintinai mums padeklamavo. Koks vaikas! Visai kaip kačiukas užmiega mūsų glėbyje ir vėl yra gražiausiasis.
Dešimti metai. Ak, Dieve, jis ir vėl yra vogęs! Mes išsiaiškinome, kad taupomoji kasa tuščia, o be to, nesuprantama, kur, kada ir kaip jis šituos pinigus išleidęs. Santaupos taip pat baigiasi, ir mes esame priversti pasiskolinti truputį pinigų. Niekada dar nesame skolinęsi, ir iš pradžių baisu, bet vėliau, atrodo, nieko tokio. Mes esame rūstūs ir ryžtingi, bet Gustavas taip smarkiai gailisi ir taip mielai pasakoja, kad pirkęs kitiems mažyliams pyragaičių ir saldainių. Kažkokiam našlaičiui net atidavęs savo žaislinį automobilį. Mums taip norisi juo tikėti!  
Keturiolikti metai. Gražiausiasis pirmą kartą mums įkanda. Vakarieniaujant garsiai rėkia papildomos porcijos, bet mūsų atsargos pasibaigusios. Stengiamės jam išaiškinti, kad ir pačiam reikėtų prisidėti parūpinant maisto arba tvarkant namus, ir tada, pagautas staigaus pykčio, jis suleidžia savo aštrius dantis mums į ranką. Smailios ausys dreba. Apkvaitę net nepastebime, kad gražiausiasis paragavo mūsų kraujo. Mūsų pačių vaikas! Vėliau jis atsiprašė, tačiau kandžiojimaisi tuo nesibaigė –­ jie pasidarė atkaklesni ir ilgesni. Mes turėsime vėl skolintis, kad numalšintume Gustavo godumą.
Aštuoniolikti metai. Gustavas ant spran­do, suleidęs ilgus dantis į mūsų gerkles, lėtai siurbia likusį kraują. Ak, kurgi dėjosi mūsų gražiausiasis? Burnose sūru nuo sunkios naštos ir aštrių dantų. Jis pradeda urgzti, jei norime trumpam atsipalaiduoti, ir suleidžia aštrius nagus į mūsų rankas ir pilvus. Mes susišnabždame apie greitą savo galą, jei tik negalėsim ištrūkti. Bet kaip? Beldžiasi triukšmingas svečias, Gustavas verkšlena, jis nenori jokių svečių, bet mes vis dėlto atidarom.
Ak, Dievuli, iki ko jis jus privedė, –­ baisisi svečias, o Gustavas susigėdęs ropščiasi nuo sprando. Jam nepatinka, kad žiūri, kad piktinasi. Mes turime akimirką ato­kvėpiui.
– Jums reikia dar vieno vaiko, kuris jus išlaisvintų nuo šio monstro, – šnibžda svečias mūsų siauroje virtuvėje.
Tyliai ir nepastebimai mes susilaukiame dar vieno mažylio. Naujas gražiausiasis gimsta žymiai mažesnis ir silpnesnis už Gustavą, nes esame senesni ir silpnesni. Vienu momentu mums pasirodo, kad ir šito tokie pat smailūs ausų galiukai, bet svarbiausia – akimirkai, ligoninės laikotarpiui – esame atsikratę sunkios naštos nuo sprando. Parėję namo, mes Gustavą  randame dar nepasotinamesnį ir turime daugybę rūpesčių, kad jo ilgi nagai arba dantys nesugriebtų bejėgio mažylio. Du sumuštiniai su storu medaus sluoksniu akimirksniui jį nuramina. Ir patys prisėdame po varginančios kelionės, panardinam šaukštus tirštame meduje, pavartome juos virš atidaryto stiklainio ir nenoromis malšiname alkį. Medus paskutinis, kas mums dar liko, trys bičių šeimos darbuojasi ilgoje žolėje prie namų ir, nors jos pasidarė visiškai liesos, parūpina mums esminį jėgų šaltinį.
Pirmi (devyniolikti) metai. Naujas gražiausiasis padaro kasdienybę šviesesnę, taip pat Gustavas yra pasikeitęs – mažylio akivaizdoje jis nedrįsta įsisiurbti mums į gerklę. Keista, bet naujam gražiausiajam mes nepajėgiam duoti jokio vardo – visiškai kaip riebalai nuo odos atstumia vandenį, jam neprigyja joks vardas. Jis priekabus ir labai reiklus vaikas. Ir ausys savo keistumu pralenkia Gustavo – naujojo kuokšteliai ausų galuose pasidarė žalsvi, ir mūsų kaimynės bitės mėgsta lakioti apie juos visai taip, kaip apie vos pražydusius pievos žiedus.
Penktieji (dvidešimt tretieji) metai. Baisios dienos – Gustavas po ilgo negalavimo jau vėl ligoninėje, mes gyvename pusbadžiu, dvi bičių šeimos paliko avilius. Naujas gražiausiasis leidžia laiką tiktai pievoje, mes negalime su juo susikalbėti ta gėlių ir bičių kalba, kurią jis įvaldė šį pavasarį. Vis mažiau kalbamės ir tarpusavyje, pasidarėme visiškai apatiški –­­ gimimo ir kitas švenčiamas dienas jau kuris laikas palikome be dėmesio. Vakar girdėjome visai tylų „lyguo“, atrodo, nuo pamiškės, kitoje upės pusėje. Tiktai vieną kartą kažkas riktelėjo ir išsyk nutilo, visiškai kaip giedantis paukš­tis, į kurį pataikė medžiotojo kulka.
Po kurio laiko. Nuo Gustavo mirties mes daugiau nebeskaičiuojame dienų ir mėnesių, nes naujas gražiausiasis yra palikęs namus – dar kiti pievų ir upelių kalba šnekantys jį nuviliojo į tolimesnį pasaulį, kuriame jau kuris laikas viešpatauja delfinų ir rododendrų atžalos. Mes persikėlėme gyventi į virtuvę, nes kitų kambarių lubos arba jau įgriuvusios, arba gresia įgriūti bet kurią akimirką. Nebesi­kalbame, esame netoli savo paskutiniųjų dienų ir galvojame tiktai apie plačią tuštumą, kuri mus apima po visų šių metų su gimimo dienomis, Kalėdomis, giesmėmis ir maldomis, šokiais ir žvaigždėmis virš sūrios jūros.
Matome, kad paskutinė bičių šeima palieka pilką avilį, nes stiprios vapsvos yra nusižiūrėjusios šią vietą savo namams.

 

Iš latvių kalbos vertė Jurgis Banevičius