Otokaras Březina (1868–1929) – žymiausias čekų simbolizmo poetas ir eseistas.
Tekstas iš 1901 m. išleisto eilėraščių rinkinio „Rankos".

---

Akinamam baltume gulėjo žemė kaip giesmių knyga
atskleista prieš akis mums. Ir giedojome:

Štai šią akimirką milijonai rankų susitinka, magiška grandinė,
apimanti sengires, kalnynus, visą sausumą
ir per tylinčią jūrų imperiją brolių link nusidriekianti:
Miestai, kurie temsta tolimuose horizontuos, tragiškos aukimvietės,
kur saulė, magiškas žibintas, nuo azuritinių skliautų nuleistas,
kruvinai dunkso dūmuos, gulančiuose ant stočių ir katedrų,
parlamentų ir karalių rūmų, armijų, kalėjimų, amfiteatrų,
kur milijonų širdžių karštis suirzęs tvoskia į tamsių dvasių debesis,
o žiežirbos anglių, skaldomų metalo įrankiais,
tyliose žemumose, nuojautoj skausmingoj sklysta,
kur žiedais apmirusiais pavasarinių galių srautai akmenėja ir sustingsta lavoj,
dienos lyg kirtėjai iš slaptingų šachtų viena paskui kitą šliaužia nuovargy,
prakaito lašais sužirba žmonės ir galvijai, broliškai vilkdami jungą
po vienu neregimu kančium, iš rytų vakarų link kapojančiu,
jūrų ir sielų vilnyse, kur balsai baugūs, įsukti verpetų,
pinas apie stiebus, žaibų džiaugsmu užtrenkiami, kai vandenys ir dangūs
vienam mirties ir siaubo akorde kartojasi; –
prie visų staklių, presų ir žaizdrų, akmens skaldyklose ir tamsiuos požemiuos,
statybvietėse faraonų, kur pajungtos kenčia tautos
ir stato antkapius gigantiškus valdovams tų nesuskaičiuojamų; –
demoniškam ratų, skriemulių, diržų sukimesi ir kūjų skrydy virš galvų,
kovų laukuos, observatorijose, klasėse, palatose, laboratorijose,
dirbtuvėse meistrų, palinkusių virš marmuro, kuriame snaudžia
šlovės garsiausios ir baisios pasauliai ir iš materijos praamžės tamsumos
šonu apšviestu kaltas tvyksteli, pajutęs impulsą; –
ir ten, kur aistros nuokalniuos mirties išskleidžia
sodus oranžinius geismų, nokina vyną ir nuodus ugningus
nenusileidžiančios niekada saulės kaitroje; kur malonumas,
alchemikas, savo mišinių garuos pamišęs, siaučia klejodamas,
mirtis, kur priartėja prie užgintos tiesos, ir orkestrai, trenkiantys
prarastos harmonijos sapnais, išjudina metalą, iš stygų
veržias giesmės lyg pirminė žemė viršum sielos nuovargio; –
kur mergelių gestais įelektrintais, kai žaižaruoja svaigulio pavasariai,
likimo naktys skamba bučiniais iš lūpų tviskančių aplink žvaigždynų,
ir moteris, staiga pabalusi išgirdus ištariant jos slaptą vardą, agonijomis
nelyg slidžiom kraujo pakopom nužengia lig užkeiktų gyvybės ištakų,
dejuojant amžiams, genamiems ratu, šusme pavydulingame būtybių neįžiūrimų,
su siaubo rėksmais lekia vėl atgal, liepsnom skausmingom rankų
priglaudus prie krūtinės grobį: gyvastį, verksmu sutinkančią šią saulę; –
tūkstantinių valių, nešamų tavo mistinės valios srovėm, susidūrimuose,
vienas milijonuose visuos, dirba žmogus, virpa rankos nesuskaičiuojamos,
per amžių amžius tampomos mėšlungių, niekada nealpstančios
abiejuos žemės pusrutuliuos... Tragiškoj svajonėj triumfo
nei vaiko rankos žvaigždėmis žaidžia jos lyg brangakmeniais,
jai išsisklaidžius, jos įsitempia, tvinksta krauju žudynėms,
amžių šerkšnu pamėlusios, žemei praskriejant virš bedugnių
jos augmenijos tverias išsigandusios... Beprotiškos žiauraus medžioklio rankos
gaivalų siautėjime! Apsunkę prakeiksmu pusiau apnuoginto belaisvio rankos
prie purpurinių žaizdrų plėnijimo! Sudėtos maldai, žaibo kirčiu
išlydytos lyg smėlis rankos pasmerktojo! Mazgotos ašarom, baltutės,
švytinčios, nuolat kraujuojančiomis meilės stigmom pažymėtosios!
Mergiškos, gydančios, kaktos lietimu brolių mintis perskaitančios!
Karališkos ir dosnios! Dangiškom lopšinėmis užmigdančios!
Eteriškos kaip šviesa ir mistiškųjų medžių vaisių link
į begalybę per visatos tolius besitiesiančios! –

O rankos mūs, sujungtos nesuskaičiuojamų rankų grandinėje,
virpančios broliškos galios srovėj, iš tolo į mus atplūstančioj
ir vis stipresnėj amžiams bėgant. Skausmo, drąsos, beprotybės,
malonumo, aiškumo ir meilės nesilpstančios vilnys
liejas mūs kūnais. Smogiant jų vėtroms, pojūčius užgesinančioms,
jaučiam, kaip mūs grandinė, suimta aukštesnių būtybių,
įsijungia nauja grandim visoje žvaigždėtoj erdvėje,
pasaulius apima. – Tuomet į skaudų klausimą,
šimtmetį slėptą baimėje lyg šeimos paslaptį,
kurią pirmagimis perduoda pirmgimiui prieš mirtį,
išgirdom chorą vandenų, širdžių, žvaigždynų ir tarp jo giesmių,
intervaluos melancholiškos kadencijos, – ditirambą iš paskos ateinančių pasaulių.

Iš čekų kalbos vertė Almis Grybauskas