Pascal Riou

Pascalis Riou (g. 1954 m., Provanso Ekse) yra prancūzų poetas, rašytojas ir vertėjas. Išleido apie dešimt knygų. Poeto eilėraščiai versti į anglų, italų, graikų ir lietuvių kalbas.

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

* * *

„Dėl tavęs atjaunėju ir senstu vienu metu."
Šiuos žodžius, kiek atsimenu, ištariau
su šypsena stebėdamas savo sūnų,
jaunuolį, einantį upės krantus jungiančiu tiltu.
Juo ir aš, būdamas sūnaus metų, perėjau,
bijodamas, kad nuo vandens tėkmės neapsvaigtų galva.

Man patinka atverti jam šitą miestą,
vėl apglėbtą užtrukusios vasaros,
kur knygos, mokytojai ir draugai išplečia pasaulį.

Prisimenu du Timajaus apskritimus,
Paties apskritimą ir Kito apskritimą,
morenines uolienas, kurias nepaisant užtvankų,
upė vis neša ir plukdo tolyn.
Skaičiau jau seniai, nebepamenu,
ar tiedu apskritimai susijungia ar susikerta,
nei jų judėjimo tikslumo.

Miestas gražus, savo raudonais ir geltonais fasadais
primenantis Italiją šiame gãlų krašte,
man rodos, galėčiau jame pasiklysti
laimingas arba ilgiausiai sėdėti
apsuptas geriausių bičiulių.
Žinoma, laikas jau nebėra
judrus nejudrios amžinybės žaidimas,
bet tai nereiškia, kad jis – bejausmė praraja,
kurią maskuojam dūmais prieš nugarmėdami.

Taip ir žengia virš sūkuriuojančio Ronos vandens,
daug gilesnis už mirties pažinimą,
tarsi kvapas, einantis priekyje.

* * *

Jūs privalot žinoti, mūsų broliai,
gyvensiantys ateity, kad šis amžius
gyvena vabalais, dėl jų nukreipdamas greitkelį
– ir visą technikos bei pinigų srautą, –
jam visai nesvarbu, kad plėvėta ranka,
kiškio lūpa buvo pakankamos priežastys
sutrukdyti vaikui gimti,
išvysti dienos šviesą.

Taip pat jūs privalėsit žinoti,
kad tai įvardiję,
nors ir nepakelė savo balso, tiesiog
iš begalinio liūdesio, matydami darbuojantis mirtį
rankomis tų, kurie turėjo
su ja kovoti, taip, tai įvardiję,
dėjo kaklus po šia prabangia nebūtim
ir buvo vadinami nemokančiais mėgautis, žmonijos išdavikais.

Žinokite tai, draugai ateity,
ir jei įmanoma, vis dėlto neteiskite
šios pelenų krūvos, kuri manėsi esą galinga,
bet pasigailėkite, pasigailėkit
mūsų meilės stygiaus.

* * *

Kamienai, garuojantys ryte,
kad išsilaisvintų po ilgų lietaus dienų,
sūnus, vakare skambinantis,
kad pasakytų atplaukęs į uostą.

Taip, privalu pasakyti, nepaisant painių baimių,
iš skausmo ir kartėlio sukąstų dantų
ir net akių, kurios užgęsta gulantis į kapą,
taip, būti čia irgi garbė.

* * *

Grožis vakaro, begaubiančio vynuogynus,
į kuriuos ateina pavasaris,
ir grožis arimų, išvagojusių
žemę, vis dėlto tokią seną.

Palinksti prie savo tėčio,
kurį sulenkė nugyventas laikas
– ir iš meilės negali pasakyti
vis dėlto vienintelio savo žinojimo.

* * *

Su metais, dabar, vis spartėjant ritmui,
kuriuo slenka ir žyla plaukai,
kartais jaučiuosi lydimas ir tarsi milžiniškos deltos
slėnis, išsišakojęs, kapiliarų
tinklas po laiko oda,
susietas su draugais, su gimstančiais vaikais,
kurie atnaujina pasaulį tarškėdami
ir nusitiesdami kelius ropomis,
su mirusiaisiais, iš kurių nelieka beveik nieko,
tik veidas, žingsnis tarytum šokio judesys,
tiesi nugara pereiti kiemą
ir šypsena, burna, kuri vos prasiverdavo,
kai ranką keldavau prie lūpų...
Ir kai rašau – galvodamas apie kiekvieną perėjimą –
už mūsų sodo sienų, vaikai plyšauja
lyg narve, šauksmai ir žaidimai
po dangum, kur kabo plunksniniai debesys ir lietaus
jau ilgai neiškrito nė lašas, po rugsėjo
šviesa, pašlovinančia vynuogynus,
– svajodamas apie mūsų praeinančius gyvenimus, tarp sudie
ir tarp ryto, apie vaišių trupinius, kurie kartais
krenta nuo stalo ir paliudija širdį.

* * *

Kartais sakai,
kad dviems mylimiesiems ieškant viens kito,
vienas kitą lytėjant ir glaudžiant be paklydimo,
dviese, šalia,
ir tarytum sapnu dieną papildant,
didelis miestas, pagautas lėtumo,
ima skleistis, sulėtintas, nuo aušros prieblandos
iki vakaro atėjimo.

Tu vėl sakai, kad lūpų ir delnų
judesiai, liežuvių glamonė
ir visa visa šnabžda meilės kambary,
susitinka ir stiprėja
viskuo dalijantis žmonėms: tai apkarpytas
vynmedis, tai duotas žodis
ir perduotas žinojimas.

Galiausiai sakai, kad tai ir yra vienintelė dovana,
dabartis, ta, kuri be perstojo srūva,
net jei iš to švelnumo, kuriame esti mūsų gyvenimai,
reta diena, retas veidas
aidą atsineša.

* * *

Vis lėčiau žingsniuoji, nuo vienos rožės, prie kitos, nuo aviečių, prie savo naujų sodinių. Kas dieną kalbiesi su savo nederlia žeme ir kliaujiesi tik savo pastovumu ją truputį pagerinsiąs.
Ir taip vis lėčiau, vis tyliau ir tyliau nuo medžio, pas savo svečius, nuo mėgstamos knygos pas ramią liepsną, sakytum, bet kokie prieštaravimai tave būtų apleidę, o taisyklė, buvus tokia griežta, sumišo su tavo vaikaičių šypsenomis.
Tu eini, kiek sulinkęs, tik dėl širdies ir šviesos žingsnių tarytum išaugusių.

* * *

Sužinojom per naktį, kad stogo paviršius prakiuro. Žemė, šiaudai – padengti sniegu, vėjas įlindo per šį pervertą delną.
Tavo miego gelmėj atsivėrė durys, bet tu nežinojai, miegodamas, būdraudamas, kas yra šaltinis šviesos: žvaigždės ar sniegas įsimylėjusiam šaltyje.

* * *

Kam grįžti prie to, kas buvo kadaise? Vieną dieną, tavo namas buvo parduotas ir nuotol, štai, tavo būstu tapo vien rūkas, kylantis iš apsemtų ir vaiskių obelynų, ir dar labiau – šis takas, vedantis perėjon, kur ryškios birželio gėlės.
Tie, kurie tave glaudė per visą vaikystę – senas koridorius ir laiptai į kiekvieną kambarį, metų laikų pulsavimas sienose, – galbūt jie ir eis prieky tavęs į laiko sumaištį, patikėti genėtojo žodžiui.

* * *

Būk paguostas, tavo sielvartas
senesnis nei žvaigždės,
mirtis be namų, be vietos,
ir eik, tavo džiaugsmas labiau išvagotas
nei karčiojo migdolo medis

Iš prancūzų kalbos vertė Tomas Taškauskas

 

Petras Rakštikas. „Lieptas iš Pakumulšių į dangų vandenyje“, 2014