Paulas Bankovskis. Komposto krūvoje ir šiukšliadėžėje

Evelina Junčienė. „Auga“. 2012Tai prasidėjo rudenį. Sodas ir mūsų komposto krūva po truputį tilo. Žaltienės iš malkinės vaikai jau buvo paaugę. Varlės naktimis darėsi visiškai juokingos ir sustingusios. Kėkštai, garsiai susišūkaudami, didelio ąžuolo šakose rinko giles, o mes, jusdami rudens vėsą, tapome vangūs ir mąslūs. Žmonių buvo galima pastebėti vis rečiau – jie taip pat vis rečiau varstydavo girgždančias išvietės duris, vis rečiau vaikščiodavo į malkinę ir vis rečiau į mūsų krūvą būdavo beriami iš namų krosnių išsemti ir dar dažnai šilti pelenai, kuriuose taip patiko šildytis žalčių šeimynai. Netrukus žmonės atvažiuos nuimti paskutinių moliūgų. Jų nugeltusius stiebus sumes į mūsų krūvą. Kai nukris paskutiniai ąžuolų lapai, jie bus sugrėbti ir stora antklode užberti ant mūsų krūvos. Žmonės kurį laiką nesirodys, o mums – ir tiems, kurie visą žiemą miegos, ir tiems, kurie ją praleis nemiegodami – teks verstis tuo, ką turi. Niekas mums nebeatneš neseniai pažeistų daržovių ir bulvių lupenų, nebers į krūvą pjuvenų ir iš darželių išrautų piktžolių, neišlies gėlių vazose pridvokusio vandens arba pamazgų. Žiema bus atėjusi ir į mūsų krūvą. Mūsų krūva ją vadinu todėl, kad tai mūsų namai. Ar jūs žinote, kas yra komposto krūva? Tai ta krūva, kuri yra tarp daržinės ir vietos, kur kadaise buvo avidė, o dabar vasaromis auga moliūgai. Į komposto krūvą žmonės sumeta viską, kas jiems nereikalinga, ir laukia, kol tai pavirs žeme. Mes čia gyvename ir dirbame. Tik žmonėms galbūt atrodo, kad viskas šiame pasaulyje vyksta savaime, be mažiausių pastangų. Mes esame vėdarėliai, lotyniškai Porcellio scaber, arba šašuotieji miško paršeliai, arba gal miško paršelių šašai, jei tik kuklios lotynų kalbos žinios manęs neapgauna. (Tik neklauskit, iš kur tai žinau. Žinoma, netiesa, kad žodžius viskam yra priskyrę tik žmonės savo kalboje; kiekvieno daikto arba gyvos būtybės pavadinimas yra dalis jo paties, ir niekas nežino, kas buvo pirmesnis – žodis ar daiktas.) Kodėl mus taip vadina, neturiu nė mažiausio supratimo –­ su paršeliais neturime nieko bendra, bet su vėžiais – taip, nes esame vieninteliai vėžiagyviai, kurie šiose platumose įsigudrino gyventi ne vandenyje. Ko gero, todėl pavadinimas „vėdarėliai“ mums patinka labiau – tai lyg senos praeities aidas, kada mes, vėžiai, pirmą kartą išsiropštėme iš vandens ir tapome tuo, kas esame dabar. Pasakysiu jums sąžiningai, kiekviename vėdarėlyje gyvena tylus ir nepasotinamas troškimas būti pripažintam ir įvertintam vėžių aukštuomenėje. Nors per šį laikotarpį – jei jus tai domina, galite apžiūrėti mūsų atvaizdus, kurie įamžinti fosilijose net prieš 570 milijonų metų – nuo vandenyje gyvenančių giminaičių esame, sakykime, nutolę. Mūsų visai kiti interesai, mitybos ir buities įpročiai – tiesiog mes jau priklausome skirtingoms kultūroms. Mes, vėdarėliai, dažniausiai dirbame medienos perdirbimo srityje. Skiedros, žievės, šakos, žagarai, lentgaliai, lapai – tai mūsų laukelis ir kasdienė duonelė.
Ne, aš nenusišneku, tikrai apie save kalbu daugiskaita. Taip yra todėl, kad mes, visi vėdarėliai, gyvenantys šioje krūvoje, prieš daug daug metų esame kilę iš vieno ir to paties vėdarėlio, iš mūsų, vėdarėlių, pirminės motinos. Mes – giminaičiai. Žmonės arba net šunys ir katės turi vardus, jiems būdinga daug įvairių kitų išorinių požymių ir skirtumų – jei tik teisingai suprantame, jie patys tam mielai pritaria ir įsivaizduoja, kad jau vien šis skirtumas suteikia jiems pranašumą prieš, pavyzdžiui, vėdarėlius, nes mes, jų akimis, esame visiškai vienodi ir todėl primityvūs. Dėl vienodumo jie teisūs. Aš nelabai skiriuosi nuo savo gyvenimo draugių ir nuo daugybės savo vaikų – nebent ūgiu, nes jaunoji karta, kuri dar visai neseniai kabėjo prie gerbiamosios užpakalio, iki pasieks mano ūgį, dar turi numesti begalę kiautų. Mes visi turime po keturiolika kojų, nariuotu išoriniu skeletu dengtą kūną, kurio kiautą augant vis reikia numesti, visi kvėpuojame trachėjomis, mums visiems patinka laikytis tamsiose ir drėgnose vietose – po medžio žieve, lapais arba skiedromis.      
Vis dėlto, jei nekreiptume dėmesio į ūgį, mes tikrai esame tokie panašūs ar net vienodi, kad  visiškai nesunku įsivaizduoti, ką galvoja mano vaikai, ir pajusti visai tą patį, ką jaučia mano brangioji arba jos brolis, kuris iš kitų mūsų krūvos vėdarėlių išsiskiria vien tuo, kad vaikščiodamas mėgsta pritraukti trečią iš septynių kairiųjų kojų. Gali būti, kad žmonėms šitoks dalykas atrodo primityvus. Man primityvus, netgi laukinis ir net pasibaisėtinas atrodo įsivaizdavimas, kad kiekvienas mūsų galėtų galvoti ir jausti ką nors visiškai skirtinga ir kad šiuos skirtumus arba panašumus reikėtų suvokti, paaiškinti, pagrįsti, įvilkti į žodžius, kad pasiektum kokį nors bendrą supratimą arba kad žinotum, jog toks supratimas yra neįmanomas. Žmonės šiuo požiūriu primena mūsų krūvos gyventojų visumą. Baisu net pagalvoti, kas prasidėtų, jei mes – vėdarėliai – kada nors pamėgintumėm rasti ką nors bendra su tuo pačiu žalčiu, pelėnais, už daržinės gyvenančiu šešku arba apsišaukėliu kurkliu (reto nesimpatiškumo tipas, kuris bando prisigretinti prie mūsų, vėžiagyvių, nors iš tikrųjų yra paprastas vabzdys –  gerai jau, gal ne toks paprastas, kaip amžinai svetimu mėšlu užsiėmę bimbalai, bet vis dėlto, vis dėlto...). Trumpai tariant, nėra didelio skirtumo, ar aš apie save kalbu vienaskaita ar daugiskaita, nes gerai suvokiu, kad tą patį, gal tik kiek kitokiais žodžiais jums galėtų papasakoti kiekvienas mūsų. Bet kuriuo atveju tai buvo iki pat tos rudens dienos, kada prie mūsų krūvos vėl atvyko žmonės ir tikrąja to žodžio prasme apvertė aukštyn kojom ne tik mūsų pasaulį, bet ir visą šią tvarką, ir netikėtai aš vienas pats patekau tarp svetimųjų bei buvau priverstas visko mokytis iš naujo.
Jie buvo dviese, kalbėjosi, ir šis vadinamasis pokalbis tiesiogiai patvirtino prieš tai pasakyta – nors išvaizda beveik vienodi ir vienodai nepatrauklūs, kiekvienas jų turėjo kažkokį savo žinojimą ir savo supratimą, kuriuos jiems reikėjo garsiai išdėstyti, papildant beprasmiškais priekinių kojų judesiais. Pradėjau klausytis, nes žmonės ne taip dažnai apie mūsų krūvą kalba.
– Man patinka kompostas, – pasakė vienas ir paklausė antrojo, ar šis žino, kad kompostą reikia reguliariai pamaišyti. Antrasis nežinojo, bet susidomėjo, iš kur pirmasis apie tai žino.
– Kai gyvenau Anglijoje, dirbau komposto maišytoju daržininkystėje, – atsakė. –­ Kiti to darbo kratėsi, bet man jis patiko. Vienas pats gamtoje ir dar tas kvapas...
Jis norėjo žinoti, kada paskutinį kartą maišyta mūsų krūva. Antrasis pasakė neatsimenąs.
– Aš galėčiau pamaišyti, – pareiškė pirmasis ir paklausė, kur padėti guminiai batai ir ar daržinėje yra kokios nors šakės. Tiktų ir mėšlo, ir šieno šakės – nors šiaip šieno šakės būtų geriau.
– Jei kartkartėmis nepamaišai, nepatenka oro, ir kompostas trūnija lėčiau, – jis dar paaiškino.
Visa tai mums tuo metu atrodė nepaprastai įdomu. Neturėjome jokio supratimo, kuo visa tai baigsis. Jei tik būtume žinoję – ir dabar aš kalbu ne vien apie mus, vėdarėlius, bet ir apie visus krūvos gyventojus, – jei tik būtume žinoję, kas yra šakės ir ką reiškia pamaišymas, tikriausiai būtume veikę – bėgę arba net kaip nors taikiai pasipriešinę. Bet mes to nežinojome.
Jūs negalite įsivaizduoti, kas prasidėjo, kai žmogus grįžo. Pasirodo, pamaišymas reiškia mūsų krūvos išknaisiojimą, draskymą, kratymą ir svaidymą. Mėgstantieji tamsą buvo išrauti į dienos šviesą, užmigę pažadinti, motinos pametė vaikus, vaikai buvo atrauti nuo tėvų. Prasidėjo visuotinė panika. Kol vieni bėgo, kiti bandė gelbėtis sustingdami ir apsimesdami negyvais. Bet daugeliui jau ir nebereikėjo apsimesti –­ ne vienas krūvos gyventojas buvo suspaustas ir pribaigtas iš tikrųjų. Bet žmogus tik ardė ir draskė.
Pušies žievė, prie kurios buvau prisikabinęs, su kraupia jėga buvo švystelėta į orą ir kartu su pusiau sutrūnijusios žolės kuokštu ir pernykščių lapų kamuoliu persviesta į kitą krūvos pusę. Jau kitą akimirką žievė vėl skrido aukštyn, pro šalį švilpė vėjas, ir aš daugiau nepajėgiau išsilaikyti –­ mano keturiolika kojų nuslydo nuo apgleivėjusios medienos, ir toliau skridau jau pats vienas.  Niekas iš mūsų dar niekad nebuvo skraidęs, nes vis dėlto esame gimę ropojančiaisiais.
Įriedėjau jau pradėjusion gelsti žolėn, prisispaudžiau prie žemės ir nutariau palaukti, kol žmogus baigs draskytis. Tačiau žemė sudrebėjo, ir pasirodė tas antrasis žmogus. Šalia manęs kažkas sudundėjo, pajutau gundantį drėgno, pelyti pradėjusio ir skanaus medžio kvapą. Nepajėgdamas atsispirti pagundai ir manydamas, kad taip gerai kvepėti gali tik saugus prieglobstis bei maistas, aš nuskubėjau ten ir įsispraudžiau į plyšį tarp dviejų plonų medžio juostelių.
– Didelius sukrausime tiesiog į bagažinę, – pasakė žmogus. – Tuos smulkius, dekoratyvinius, reikės pamėginti sudėti į pintinę.
Mano prieglauda sunkiai sulingavo, sugriaudėjo, ir supratau, kad atėjo moliūgų nuėmimo metas. Nors ir kaip spurdėjau ir kabarojausi, iš savo slėptuvės nebepajėgiau ištrūkti. Moliūgų svoris vartė balanas – pasirodė, kad esu įlindęs pintinės dugnan tarp balanų – suspaudė stipriau, ir aš likau tarp jų.
Nežinau, kiek laiko tai truko. Pasidarė šalta, ir aš užsnūdau. Mane pažadino šiluma, siūbavimas ir riaumojimas. Šalia skambėjo žmonių balsai ir iš jų nerišlaus pokalbio supratau, kad mes – tai yra aš kartu su jais – visi važiuojame į miestą, nesvarbu, ką tai bereikštų.
Pajudėti negalėjau, tokioje ankštumoje ir valgyti nebuvo įmanoma, savo ruožtu maloni šiluma trukdė užmigti, todėl beliko vien klausytis žmonių kalbų.
– Pagarsink, oro prognozė, – pasakė vienas.
– Naktį laukiama šalnų, rytiniuose rajonuose – sniegas, keliuose galimas apledėjimas, – ištarė antras.
– Palaukus dar savaitę, moliūgams būtų buvęs galas, – sakė trečias.
– Jei tu man esi, jei tu man esi... – keistu balsu aimanavo ketvirtas.
Žmonių rinkosi vis daugiau ir daugiau, balsų buvo tiek daug, kad daugiau nebegalėjau įsidėmėti, ką pasakė vienas, o ką kalbėjo kuris nors kitas; be to, kiekvienas turėjo pasakyti ką nors su prieš tai kalbėjusiojo pasakymu nesusijusio, neturinčio nieko bendra. Tiek daug žmonių vienoje vietoje aš dar niekad nebuvau pastebėjęs.
Tik kai balsai nutilo ir nutolo, supratau, kad esame atvykę į vietą, tikriausiai žmonių būste. Aš dar niekad nebuvau buvęs žmonių būste, iki šiol man užteko mūsų komposto krūvos, todėl pajutau ir susijaudinimą, ir baimę. Net kilo mintis, kad galbūt esu pirmas vėdarėlis, įkėlęs koją į šį kol kas neištirtą ir keistą pasaulį.
Mano prieglauda sudrebėjo, sugirgždėjo, balanų gniaužtai atsileido, ir aš vėl galėjau pajudėti. Iš lauko į mano slėptuvę švietė ryški aštri šviesa, todėl nusprendžiau kol kas likti čia, sulaukti tamsos ir tik tada leistis į pirmą žygį per žmonių būstą. Mums, vėdarėliams, šviesa nepatinka. Ne veltui sakoma, kad aktyvūs pasidarome naktį.
Pamažu viskas nutilo, taip pat staiga užgeso šviesa, aš giliai įkvėpiau ir patraukiau į nežinomybę.
Man patiko, kad buvo tamsu. Tai, kad buvo šilta, taip pat buvo gerai. Užtat niekaip nebuvo suprantama, kaip žmonės gali išlaikyti tokią sausrą. Nuo jos oras beveik spragsėjo, ir aš pasukau ten, iš kur dvelkė drėgmės, dumblo, glitėsių ir vandens kvapas. Ten turėjo būti koks nors liūnas, komposto krūva arba bent šaltinėlis. Tačiau prieš pasiekdamas drėgmės šaltinį greta pastebėjau judėjimą. Žmonių būste toli gražu nebuvau visai vienas. Čia pat aplink sužiedėjusios duonos riekelę ir obuolio skiltelę lakstė du stori prūsokai. Žinoma, su prūsokais neturiu nieko bendra, bet šiomis aplinkybėmis ir tai jau buvo bendruomenė, todėl įsižiūrėjau truputį skvarbiau. Iš tikrųjų čia kažkas buvo ne taip. Pamenu, porą kartų pasitaikė prūsokus sutikti mūsų komposto krūvoje, –­ jie iš ten spėriai rengėsi kelionei namo, –­ ir tie, kuriuos buvau matęs iki šiol, buvo beveik perpus mažesni už abu šiuos.
Staiga užsižiebė ryški šviesa ir aš paskutinę akimirką spėjau palįsti po kažkuo minkštu ir riebiu, panašiu į siurblį. Buvo pasirodęs žmogus.
– Ar prūsokus šiandien šėrei? – paklausė žmogus.
– Dar ne, – iš tolo atsiliepė antras.
–  Nesuprantu, kaip jūs galite kažką tokio laikyti namie, –  pasakė trečias. –  Jie juk kenkėjai.
– Ne, tai šnypščiantys Madagaskaro prūsokai. Aš jiems įdėsiu bananą, – pasakė žmogus.
Primerkęs akis, kad neapžlibčiau, atsargiai stebėjau, kaip žmogus ant pjuvenų, kur buvau pamatęs abu prūsokus, padeda kažką baltą ir pailgą. Tik dabar suvokiau, kad aplink prūsokus yra permatoma siena.
Tai mat kaip. Pasirodo, pas žmones nėra jau taip blogai. Iki šiol mes, ir ne tik mes, vėdarėliai, apie žmones turėjom susidarę nuomonę, kad jie yra primityvios ir priešiškai nusiteikusios būtybės, kurios tave gali arba paprasčiausiai sutraiškyti, arba per savo nerangumą sužaloti. Teko net girdėti, kad vabzdžius jie mėgsta nudobti specialiai arba, vartojant jų pačių apibrėžimą, atbaidyti.
Pasirodo, viskas visai kitaip. Ir žmogus gali būti rūpestingas, svetingas bei malonus. Ar dėl kokių kitų priežasčių jis parū­pintų maisto šiems dviem storuliams, kurie patys puikiausiai galėtų savimi pasirūpinti. Ar dėl kokios kitos priežasties jis leistų savo pastogėje būti maistinėms kandims, kurių veiklą pastebėjau čia pat stovinčiame inde su riešutais – kandžių vikšrai godžiai vaišinosi riešutais, kai kurie jau buvo virtę lėliukėmis, o žmogaus būste skraidė ką tik išsiritusios jaunos kandys, tokios pat sausos, kaip žmogaus būsto oras.
Nežinau, gali būti, kad ilgoje kelionėje buvau tiesiog sukratytas ir todėl praradau ir atsargumą, ir nuovoką. Nes jau kitą akimirką išbėgau iš savo slėptuvės į ryškią šviesą ir kiek galėdamas garsiau šaukiau:
– Žmogau, žmogau, pažiūrėk į mane! Aš esu čia! Aš noriu, kad tu rūpintumeisi ir manimi! Žmogau!
Bet žmogus manęs nepastebėjo, pasisuko, išėjo, ir tuojau pat vėl užkrito juoda tamsa.
Nusprendžiau apsiginkluoti kantrybe ir laukti. Laukti, kiek tik reikės. Laukti, kol žmogus vėl ateis ir mane pastebės. Prūsokai už stiklo sienos į mane nekreipė jokio dėmesio ir tiktai rijo, aš įsitaisiau ten pat šalimais taip, kad žmogus, eidamas apžiūrėti prūsokų, būtinai pastebėtų ir mane.
Gal nuo sauso oro, gal dėl nuovargio po tiek daug ir nepaprastų išgyvenimų užsnūdau.  
– Fui, vėdarėlis! – pažadino spigus žmogaus balsas, ir aš supratau, kad klydau. Vis dėlto  žmonės buvo agresyvios ir primityvios būtybės.
– Aš juk negaliu jo paimti į ranką! Ne, nemušk jo, tai yra taip bjauru! Paduok kokią nors servetėlę! – spiegė žmogus.
Tai buvo išties bjauru. Veltui stengiausi pabėgti ir atrasti išsigelbėjimą vakarykštėje drėgnoje slėptuvėje. Mane pasivijo, pastūmė, rideno, apvertė, pamėtėjo į orą, ir tada kritau. Mane sugriebė vėsus vėjas, ir aš vėl skridau, nors, kaip jau sakiau, visiškai nebuvau tam pritaikytas. Krisdamas dar pamačiau du žmones, kurie stovėjo viduryje tamsos akinamai ryškiai apšviestoje aikštėje.
Nukritau ant nugaros ir tai man visai nepatiko – galbūt nuo kelionės žmonių krepšyje kenčiau nugaros skausmus, tad mielai būčiau išvengęs tokios mankštos. O gal tai tiesiog dėl senatvės. Vėl atsistojęs ant kojų, skubiai suskatau ieškotis kokios nors šiltesnės vietos. Ten, kur buvau nukritęs, buvo gerokai drėgna ir taip pat labai šalta, nuo šalčio jau padvelkė žiemos apatiškumu,  norėjau greičiau rasti saugią vietą, kur, jei ne kitaip, galėčiau bent praleisti žiemą.
Šilta, šilčiau, visai šilta, kartojau pats sau, nes pajutau pažįstamą ir kviečiantį kvapą – taip kvepėti galėjo tik komposto krūva. Drėgname ore padvelkė sugedusių vaisių, daržovių ir net mėsos kvapas, jutau šviežių trūnėsių ir gerokai pastovėjusių puvėsių tvaiką. Taip galėjo kvepėti tik namie.
Nors aplinka atrodė visiškai svetima, vis tiek įlindau vidun.    
Gali būti, kad daugelio išgyvenimų veikiamas ką nors ir supainiojau, bet dabar man atrodo, kad tą pačią akimirką pastebėjau ją. Savo gyvenime nieko gražesnio nebuvau matęs. Visos mano mielosios šalia jos atrodytų žemesnės pakopos gyvybės forma. Ji buvo giliai įmigusi. O gal ir iš tikro jau pasinėrusi į ilgąjį žiemos miegą. Ar tikrai ji, miestietė, galėtų būti gerokai jautresnė  šiurkščiai klimato aplinkybių kaitai ir todėl net tokioje šilumoje leistis į miegus? Bet aišku, kad ji, miestietė, yra nepalyginti jautresnė už mane, kaimo lietaus ir vėjų užgrūdintą kaimietį! Tai buvo matyti iškart. Ji miegojo susirangiusi! Jau vien tai leido suprasti, kad ji, nors ir tokia panaši į mane, vis dėlto visai kitokia, jei nesakytum – pranašesnė. Jau seniai girdėjau apie kituose kraštuose gyvenančius mūsų vienodkojų būrio giminaičius, kurie sugeba susisukti į šarvų saugomą kamuoliuką, ir todėl – pagal panašumą į šarvuočius – yra vadinami ne vėdarėliais, bet, pavyzdžiui, šarvuotais vabalais. Ir, žinoma, kaip iš karto nesupratau, ji tikrai buvo užsienietė! Tokie gražūs vėdarėliai pas mus negyvena, nors teisybės dėlei reikia pridurti – visos mano mielosios buvo nepriekaištingos, viskas jose buvo savo vietoje.
Atsargiai paliečiau miegančiąją čiuptuvėliais. Jos kiautas buvo toks švelnus, beveik permatomas. Nugara tamsesnė, beveik oranžinio raudonumo, o papilvė šviesi, beveik visai balta. Ir ji taip nuostabiai kvepėjo. Niekada negalėjau gerai apibūdinti kvapų, bet galėčiau pasakyti, kad jos kvapas buvo gaivus ir sūrus, pilnas nuojautų apie nematytas platumas ir nepasiekiamas gelmes. Kokiu būdu ši nuostabi būtybė galėjo patekti į mūsų komposto krūvą?
Kažkas atėjo, aš skubiai sukrutau, nes bent kol kas nenorėjau, kad kas nors mus matytų kartu. Drąsiai sutikau atėjusiuosius.                 
– Čia visai ne mūsų komposto krūva, –­ pasakė vienas iš atėjusiųjų, ir aš sumišau. Mūsų pokalbis jau nuo pirmų žodžių taip labai priminė nesusikalbėjimą tarp žmonių, kad vienu metu pasirodė –­ ar tik svečiuodamasis žmonių būste nebūsiu ir pats tapęs tam tikra prasme panašus į žmones su visomis jų nemaloniomis savybėmis?..
 Prieš mane stovėjo du visai paprasti vėdarėliai, tačiau dėl nežinia kokių priežasčių man su jais, o ir jiems su manimi nebuvo apie ką kalbėti. Aš beveik nieko nesupratau, apie ką jie kalba, savo ruožtu jie nesuprato manęs.
– Tai nėra komposto krūva tarp malkinės ir moliūgų lysvės. Kas išvis yra malkinė ir moliūgų lysvė? Čia yra 93-iojo namo šiukšliadėžė, ir mes čia gyvename.
Man pasirodė, kad jie iš manęs tyčiojasi.
– Kas yra šiukšliadėžė? – kraipėsi nustebinti mano klausimo. – Tai yra vieta, kur žmonės išmeta viską, kas jiems nereikalinga. Ir iš savo namų, ir iš restorano.
– Restoranas? Apie tai mes nelabai daug žinome. Apie tai girdime be paliovos kalbant žiurkes.
– Bet jeigu tai yra ta vieta, kur žmonės viską išmeta, tai yra komposto krūva, –­ nedrąsiai užsiminiau.
– Kas tau darosi? – jie pasidarė nekantrūs ir, atrodo, net pyktelėjo. – Gal sergi? O gal esi iš kaimo? Ne, drauguži, čia ne komposto krūva. Čia miestas, o mieste yra tik šiukšliadėžės.
Apie komposto krūvą (taip pat ir šiukšliadėžę) daugiau stengiausi jų nebeklausinėti. Nors artimiausiomis dienomis susitikau daug prieš tai nematytų vėdarėlių, atrodė, kad jie manęs vengia, tačiau slapta stebi ir iš manęs šaiposi.
Nors, tiesą sakant, man buvo tas pats –­ supuvusios ir į žemę įsmukusios lentos po vadinamąja šiukšliadėže buvo net sultingesnės ir skanesnės negu galima rasti mano komposto krūvoje, darbo buvo pilnos kojos, buvau sotus, bet svarbiausia – man teikė stiprybės mintis, kad vėl matysiu ją – žiemos miegu užmigusią švelniai rausvą savo gražuolę.
Tikriausiai šie jausmai, svajonės ir ilgesys buvo galutinai užtemdę mano protą, nes nepastebėjau, kad esu sekamas. Kiekvieną kartą, kada po darbo paslapčia sėlindavau pas savo mylimąją, – bent mintyse ją vadinau tiktai taip, – kiti vėdarėliai mane paslapčia sekė. Jie pastebėjo, kad ištisas valandas sėdžiu šalia miegančiosios, tik kartais vienu arba dviem čiuptuvais prisiliesdamas prie jos švelnaus nugaros įlinkimo.
– Ką tu čia veiki? – vieną dieną vis dėlto pakalbino kiti vėdarėliai. Atrodo, jie nė kiek nesivaržė, kad mane sekė. Bet ne tai buvo baisiausia.
− Tai visai ne vėdarėlis, – pranešė jie.
− Ji nemiega, – pasakė.
− Tai krevetė.
− Tarp mūsų su ja bendra tik tai, kad ir ji vėžiagyvis.
− O kitaip...
− Jos gyvena vandenyje.   
− Jos gyvena jūroje.
− Jūra yra sūri.
− Nėra čia ko tau dėl jos seiliotis.
− Nei tu, nei mes su ja neturime nieko bendra.
Aš nepajėgiau tuo patikėti. Buvau įsitikinęs, kad tai yra kokia nors šios šiukšliadėžės, šio miesto vėdarėlių piktadarystė.
− Bet ji... Bet aš... Bet ji... – norėjau paprieštarauti.
– Ji yra krevetė, o tu esi iš kaimo, – vienas per kitą rėkavo jie ir galų gale išsiskirstė. Mes likome dviese. Aš ir ji – mano švelniai rausva vėdarėlė.
Atsargiai prisilietęs prie jos čiuptuvais ir dviem dešiniosiomis priekinėmis kojomis ir palinkėjęs saldaus miego, leidausi atgal prie savo sutrūnijusių lentų.
Nors tikrai jau buvo atėjusi žiema, nuo žemės ir žmonių būsto sienos čia sruveno tokia maloni šiluma, žmonės atkakliai mums tiekė vis naują maistą (tikrai nežinau nė vienos gyvos būtybės, išskyrus žmones, kuri taip uoliai darbuotųsi rūpindamasi maistu ne sau, bet kitiems), ir leistis į žiemos miegą nė vienam net į galvą neatėjo. Negalėčiau teigti, kad šioje miesto komposto krūvoje arba šiukšliadėžėje būtų buvę daug gyventojų, – nuolatos čia plušo kelios žiurkės, viršutiniuose aukštuose šėlo kirai ir balandžiai, o arčiau prie žemės be mūsų, vėdarėlių, buvo tik skruzdėlės. Trumpai tariant, tokių tikrų žiemos miegotojų čia visiškai nebuvo. Išskyrus mano užmigusią gražuolę.
Tai tęsėsi daug dienų ir naktų. Aš stengdavausi ją aplankyti kiek tik įmanoma dažniau ir kiekvieną kartą nerimaudavau, kad jos slėptuvės nebūtų radęs koks plėšrūnas, kad ir žiurkė.
Pas ją į svečius sėlindavau slapčia, neturėjau jokio noro klausytis kitų vėdarėlių tyčiojimosi, nors galbūt jie apie mano žygius taip pat žinojo, bet buvo praradę susidomėjimą.             
Buvau pradėjęs su ja kalbėtis. Nesvarbu, kad mieganti. Argi nėra girdėta, kad gyvūnai ir net žmonės gali girdėti miegodami? Pasakodavau jai apie gyvenimą mūsų nuostabioje komposto krūvoje, apie visus jos gyventojus, kurie ten gyvena, nesakysime, kad draugiškai, bet tikrai pagarbiai sutardami, apie daugelį savo giminaičių ir pažįstamų, kurie visiškai ne tokie pasipūtę, kaip šitie vėdarėliai, kurie gyvena čia, mieste. Mes kurdavome bendrus planus apie grįžimą į mano komposto krūvą. Žinoma, kada atšils ir mano rausva gražuolė atsibus. Mes svajojome apie bendrą gyvenamąją vietą ir daug mažų vaikučių. Nežinia, kokie jie galėtų būti – rausvi su pilkom juostom ar galbūt su pilka apačia, bet rausvu viršumi? Kiekvieną kartą, kada ateidavau pas ją, atnešdavau kokį gražios spalvos žvilgantį smėlio grūdelį ir jau buvau aplink ją sukūręs margą vėrinį.  
Bet mūsų, tikriau, mano planams nebuvo lemta išsipildyti. Dar kartą įsipainiojo žmonės ir viską išardė.
Iš pradžių pasigirdo duslus riaumojimas. Jis vis artinosi ir artinosi, o kartu su riaumojimu vis smarkiau drebėjo žemė. Du žmonės, padrikai rėkaudami, mūsų krūvą arba vadinamąją šiukšliadėžę rovė į orą ir sviedė į juodą tuštumą. Ir jau po akimirkos iš krūvos nieko neliko. Tiktai žemėn įgrimzdusių lentgalių prie būsto sienos jie nelietė. Ir tai tapo mūsų, vėdarėlių, paskutiniu prieglobsčiu.
Kada riaumojimas ir žmonės pradingo, išskubėjau apsižiūrėti. Išbėgiojau šiukšliadėžės vietoje likusią tuštumą skersai išilgai, bet savo miegančiosios rausvosios gražuolės neberadau.
– Taip smarkiai nesigraužk, – kalbėjo man kiti vėdarėliai. – Jūs ir taip netikote vienas kitam. Tikriausiai taip yra dar geriau, kad tai sykį baigėsi. Tu jau seniai pavirtai visos šiukšliadėžės pajuokos objektu.
Tai mane gerokai suerzino.
− Ką jūs išvis suprantat! – užrikau ant jų. – Aš ją mylėjau, aš ją dievinau.
– Ir būtent todėl buvai juokingas, – sakė jie man. – Nes tu buvai išsigalvojęs, kad ir ji galėtų mylėti tave. Bet visai nepastebėjai, kad ji nemiega, o yra mirusi. Ir kad ji yra ne tik šiaip paprastai mirusi, bet buvo šaldyta ir sušaldyta!
Tai negalėjo būti teisybė. Aš jais netikėjau. Ir, tiesą sakant, vis dar netikiu – ir dabar, kai nuo tų dienų įvykių yra praėję dveji metai ir mano gyvenimas artėja į pabaigą, – tokie vėdarėliai, kurie gyvena penkerius metus, yra retenybė.
Taip daugiau ir nesugrįžau savo komposto krūvon. Šiaip taip pavyko apsiprasti šiukšliadėžėje. Turiu šeimą, visą būrį vaikučių; turiu darbą ir išlaikymą. Būtų nuodėmė skųstis.
Nekreipiant dėmesio į kitų vėdarėlių įspėjimus nelakstyti po šiukšliadėžę, nes niekada negali žinoti, kada vėl atvyks žmonės jos paimti, kasdien mėgstu apžiūrėti išmestas skardines, dėžes, popierius, maisto atliekas ir tikiuosi vėl užtikti ją.
Kartais užsimerkiu ir matau mus abu mūsų nuostabioje kaimo komposto krūvoje, ir nors nežinau, ar kada dar tai patirsiu, neprarandu vilties – jei ne šiame, tai gal kitame arba pomirtiniame gyvenime. Suprantama, jei tik mums, vėžiagyviams, taip gali būti.


Iš latvių kalbos vertė Jurgis Banevičius

Versta iš „Karogs“, 2008, Nr. 5.