Temstantys sekmadienių vakarai panašūs į juos, slenkančius per automobilių stovėjimo aikšteles. Traukiančius lig apšviestų pastatų. Į mokyklas. Į sporto centrus. Į sales, kuriose tvyro prakaito kvapas.

Tai ne kino teatrų ar koncertų salės, čia nėra patogių krėslų, didelių ekranų ar mikrofono viduryje scenos, į kurį būtų galima išrėkti visą save apsimetus kuo nors kitu. Čia tik siauri suoliukai šalia aikštelės ribų. Keletas mokyklinių stalų sekretoriatui. Dar dvi, bet kartais –­ tik viena rūbinė, šalia kurios ne visada veikiantys dušai ir visada praverčiantys tualetai.

Penkiese automobilyje, trise ant galinės sėdynės. Išorėje vis dar juokauja. Viduje jau tikisi, kad neskaudės. Vis dar prisimena praėjusiose rungtynėse patirtą nusivylimą. Kiekvienas jį supranta savaip. Jų bendrystė apsiriboja individualumu. Kiekvienas iš jų jaučiasi kažkuo išskirtinis ir todėl jie net nesistengia vaidinti komandos. Jie yra komanda.

Penkiese automobilyje, trise ant galinės sėdynės. Lengvai pašiepdami save ir kitus, susispaudę, apsikrovę krepšiais su sportine apranga, jie neanalizuoja varžovų. Netiki, kad galėtų šiuos kažkuo nustebinti. Visos kortos seniai atskleistos ir visi kintamieji nebekinta. Nustebinti? Nebent mintyse. To jiems visiškai pakanka, nes realybė per daug tolima ir seniai nebe tokia reikšminga, kad reiktų stengtis ją kaip nors pakeisti.

Rašytojai? Skulptoriai? Žurnalistai? Kūrybininkai? Tai tik tušti indai. Šį vakarą jie važiuoja į krepšinio rungtynes iki galo nenutuokdami, kas jų laukia. Pergalės? Pralaimėjimai? Tai tik dar vienas mitas, kurį turės paneigti. Kol kas abejoja viskuo. Norėtų pasisaugoti labiau negu praėjusius kartus, kuriuos vis dar mena priešininkų alkūnes sugėrusios nosys, išmušti dantys, prakirstos galvos. Epizodai, piešiantys kruviną paveikslą. Skerdynes, kurias pastebėti lengva lygiai taip pat, kaip ir praleisti pro akis. Užglaistyti keliais pokštais ir važiuoti toliau. Norėtų pasisaugoti, tik ar pavyks? Aikštelėje nėra laiko galvoti.

Penkiese automobilyje, trise ant galinės sėdynės. Jiems užtenka to, kas yra, bet vidus nori daugiau. Todėl juos vis lanko neracionalios šlovės iliuzija, nors visi ir supranta, kad tai tik svajonė. Tik paviršiai. Tik tie keturi šimtai gerbėjų internete, iš kurių į rungtynes ateina vos du.

Kiekvieną kartą iš naujo jie domisi vienas kito giminėmis ir artimaisiais. Pasirodys? Ateis? Plos ir šauks iš balkono? Nejuokaukim, raminasi. Pastarųjų nėra ir nebus. Tik ne čia. Tik ne dabar. Artimieji visada liks šiltuose namuose teikdami viltingą ramybę. Ir todėl persirenginėdami prieš rungtynes, klausdami, tamsūs ar šviesūs būsime, visi jausis šiek tiek drąsesni žinodami, kad niekas nepaliudys jų veiksmų, todėl šie beveik neegzistuos, kitaip tariant, beveik nebus įvykę.

Bet beveik nesiskaito ir klaidos nepasilieka krepšinio aikštelėje, o išsiveržia už jos ribų, persekioja sapnuose, prie pusryčių stalo, vartant knygas ar paprasčiausius laikraščius. Pramesti metimai, neatkovoti kamuoliai, netikslūs perdavimai.

Bet, neturėdami ko prarasti, jie kovoja! Žino, tai daro ne dėl kitų – dėl savęs. Todėl kovoja. Galbūt tik todėl. Kovoja ir pyksta. Ant savęs labiau negu ant bet ko kito. Galiausiai pyktis virsta džiaugsmu. Džiaugsmas – liūdesiu, o liūdesys – laukimu.

Naujo švilpuko, skelbiančio rungtynių pradžią ir pabaigą. Rungtynių, į kurias jie ne visi ir ne visada susirenka. Randa tam įvairiausių priežasčių ir pasiteisinimų. Daugelis šių labiau skirti sau negu kitiems. Kaip ir kaskart, visi žvilgsniai krypsta į save. Tokia logika nepaneigiama.

O tuomet kažkas sako, kad jeigu tai padės, šiandien turime kamuolį. Kamuolį! Vietoje apšilimui kartais naudojamo megztinio, susukto į didelį gumulą. Jie turi kamuolį, nors mieliau tęstų apšilimą su tuo megztiniu. Tuo gumulu, kurio dažnai nepavyksta nuryti. Megztiniu kaip simboliu, kad ir jie aikštelėje – tarsi už nugaros surištomis rankomis.

Įmesti iš po krepšio? Nuo tritaškio zonos? Iš atminties? Kiekvienas ore sustingęs kamuolys pilnas tikėjimo. Kad gal šį kartą bus kitaip. Įkris ir nereikės grumtis dėl jo, stumdytis, šokti, kartoti metimų. Kiekvieną kartą šis tikėjimas išbandomas iš naujo. Nusivylimas tikėjimą paverčia amžinu ir išganingu. Nusivylimas dėl nusivylimo.

Penkiese automobilyje, trise ant galinės sėdynės. Ar varžovams taip pavyktų? Juk jie visada aukštesni ir greitesni. Stipresni. Labiau patyrę. Taiklesni. Galiausiai, kovojantys dėl pergalių, o ne dėl pralaimėjimų. Varžovai it didelis debesis, užvertas žmonių kūnuose. Ir jeigu varžovai pasirodo esantys visai kitokie negu vaizduotėje, juos vis vien tenka sukurti galingus, kad atitiktų mitą. Kad Dovydas liktų Dovydu, o Galijotas – Galijotu.

Penkiese automobilyje, trise ant galinės sėdynės. Po pirmųjų pralaimėjimų jie džiaugėsi labiau negu po paskutiniųjų pergalių. Pasigamino vienodas aprangas, išmoko tinkamai atlikti apšilimą, pradėjo suprasti teisėjų rodomus ženklus. Pirmieji pralaimėjimai ir buvo jų tikrosios pergalės. Pirmieji žingsniai ant parketo, fiksuojamos pražangos, kamuolys. Varžybose jis kitoks negu treniruotėse. Karštas, deginantis, vienintelis.

Kamuolys jiems primena juos pačius, niekada nepavargstančius, uždususius, maudžiančiomis kojomis bėgančius į savo aikštelės pusę. Į priešininkų aikštelės pusę. Keitimo prašančius tik tuomet, kai pajunta kaltę, kad žaidžia per ilgai, kad padarė per daug klaidų, kad kiti tai mato ir laukia jų apsisprendimo. Nepakeičiamų nėra, sako tie, likę ant suoliuko ir išsirinkę vieną iš savų stoja į pastarojo vietą.

O tada techninės pražangos, aistros, griūnantys kūnai. Paliegę, nes sužeisti. Sužeisti, nes paliegę. Kiekvienas skausmas kaip vaistas, leidžiantis nukreipti mintis tolyn nuo vidaus. Nuo to tuščio indo, kurio niekaip neužpildo taiklūs metimai ar minutės, praleistos aikštelėje.

Jie negali be tekstų, tačiau po rungtynių stumdosi tarpusavyje ir nė vienas nenori pateikti komentaro sekretoriato atstovui. Mėto tą komentarą tarsi karštą bulvę. Vengia jo. Vėliau jį skaito, abejoja ir abejodami teigia, kad šie žodžiai ištarti ne jų lūpomis. Tik kieno? Ir kam? Klausimai lekia į orą tarsi saliutai nematomam prezidentui. Klausimai, nelaukiantys atsakymų.

Paskui jie atsiverčia statistiką. Bet ten irgi raidžių nedaug – visur viešpatauja skaičiai. Taiklūs ir netaiklūs metimai, atkovoti ir prarasti kamuoliai, rezultatyvūs perdavimai, blokai, pražangos. Jie skaito juos tarsi romaną ar detektyvą. Ieško žudiko? Aukos? Susitapatinę su abiem suskaičiuoja taškus, kuriuos būtų pelnę, jeigu visi išmesti metimai būtų įkritę į krepšį. Taip kiek­vienas tampa rezultatyviausiu ir naudingiausiu žaidėju. Kiekvienas įmeta po 20, 30 taškų. Bet visa tai – atskirai. Kartu (o dažniausiai jų būna apie 10) per rungtynes jie pelno apie 50. Kiek­vienas po 5.

Šis skaičius juos persekioja ne tik aikštelėje, bet ir už jos ribų. Penkiese automobilyje, trise ant galinės sėdynės. Šiandien paskutinės sezono rungtynės. Žiemiškas sekmadienio vakaras, tirštėjanti tamsa, molis ant batų. Eidami link krepšinio salės, jie dar nežino, kad nugalės. Kad sezoną pabaigs pergale. Kad po pergalės gers šampaną, o po šampano liūdnai išsiskirstys. Nebus ilgų prakalbų ar plojimų. Tik pora cigarečių, smilkstančių prie įėjimo į mokyklą.

Pergalės? Pralaimėjimai? Tai viso labo baudų metimai. Taiklūs tiek pat, kiek netaiklūs. Po kurių užduodami klausimai, ar žaisime toliau, ar sportuosime, ar dalyvausime kituose turnyruose, čempionatuose, taurėse. O po šių – tyla.

Joje jie mėgina įžvelgti ateitį. Laukia jos žinodami, kad ši priklauso visai ne nuo jų. Tik nuo ko? Ir ar tikrai? Ir kodėl? Klausimas po klausimo. Ir visi be išimties – egzistenciniai.