Pelham Grenville Wodehouse. Moliūgo globėjas

Nuotrauka iš wodehouse.ru

Pelhamas Grenville’is Wodehouse’as (1881–1975) – anglų rašytojas humoristas, daugiau nei 80 knygų, apie 250 dainų, 30 muzikinių komedijų autorius. Buvo neįtikėtinai populiarus Anglijoje ir Amerikoje, kur persikėlė po Antrojo pasaulinio karo, neteisingai apkaltintas kolaboravimu (dalijosi įspūdžiais iš belaisvių stovyklų vokiškame radijuje). Wodehouse’ą nepaprastai mėgo R. Kiplingas, G. K. Chestertonas, S. Fry’us, J. K. Rowling, D. Adamsas. E. Waugh apie jį yra pasakęs: „Wodehouse’as kuria idilinį pasaulį, kuris vėl ir vėl gelbės ateinančias kartas nuo vergijos, baisesnės nei mūsų.“ Tačiau jo ir nemėgo, pvz., A. A. Milne’as, S. O’Casey, kuris jį yra pavadinęs „anglų literatūros šokančia blusa“. Wodehouse’as nė kiek neįsižeidė ir šį palyginimą paėmė autobiografijos pavadinimui.


Ryto saulės šviesa gintariniu dušu aptaškė Blandingo pilį, su širdingu džiaugsmu nušviesdama jos gebenėm ir kerpėm apaugusias sienas, kalvotus parkus, sodus, fligelius, pavėsines ir altanas bei tuos jos gyventojus, kurie tuo metu išėjo įkvėpti šviežio oro. Ji krito ant žalių pievelių ir plačių terasų, ant kilmingų medžių ir ryškiaspalvių klombų, o be to – ant apsmukusių kaip maišas Enguso Makalisterio kelnių sėdynės, kai šis devintojo Emsvorto grafo vyriausiasis sodininkas su karčiu škotišku atkaklumu krapštė slieką iš jo jaukaus gulto po svogūno latuko laišku. Ji taip pat krito ant gerb. Fredžio Tripvudo, antrojo lordo Emsvorto sūnaus, skubančio per užliejamąsias pievas, baltų flanelinių marškinėlių. Krito ji ir ant paties lordo Emsvorto, ir ant jo ištikimo liokajus Bidžo. Pastarieji stovėjo dešiniojo sparno bokštelyje: pirmasis jų priglaudęs akį prie galingo teleskopo, antrasis laikydamas skrybėlę, kurią buvo pasiųstas atnešti.
– Bidžai, – tarė lordas Emsvortas.
– Milorde?
– Mane apgavo. Šis daikčiukas neveikia, po šimts.
– Jūs blogai matote, milorde?
– Aš išvis nieko nematau. Ten viskas juoda.
Liokajui nestigo pastabumo.
– Galbūt jei aš nuimčiau dangtelį instrumento priekinėje dalyje, milorde, sulauktume labiau patenkinančių rezultatų.
– Ė? Dangtelį? O ten yra dangtelis? Taigi, yra. Nuimkite jį, Bidžai.
– Prašome, milorde.
– Ak, – lordo Emsvorto balse pasigirdo pasitenkinimas.
Jis pasukiojo objektyvą, nustatė ryškumą, fokusą, ir pasitenkinimas padvigubėjo.
– Taip žymiai geriau. Fundamentalu. Bidžai, aš matau karvę.
– Iš tikrųjų, milorde?
– Štai ten, pievoje. Verta dėmesio. Atrodo, visai šalia. Puiku, Bidžai. Nedrįstu jūsų daugiau laikyti.
– Jūsų skrybėlė, milorde?
– Uždėkite ją man ant galvos.
– Tuojau, milorde.
Liokajus, atlikęs šį gailestingumo aktą, pasitraukė, o lordas Emsvortas tebestebeilijo į karvę.
Devintąjį grafą Emsvortą mes pažįstame kaip išsiblaškiusį geraširdį senuką, turintį potraukį prie naujų žaislų. Labiausiai jis mylėjo savo sodą, bet visad buvo pasiruošęs nueit į kairę, ir paskutinis iš šių nusidėjimų buvo teleskopas. Užsakytas Londone per entuziazmo priepuolį perskaičius straipsnį apie astronomiją, jis buvo dieną prieš tai pritvirtintas bokštelyje. Šiuo metu vyko bandymai.

O karvės teatrinis patrauklumas po truputį blėso. Šiaip tai karvė buvo neblogesnė už kitas, tačiau jai, kaip ir daugeliui jos kolegių, stigo nuolatinio dramatinio dėmesio. Po kurio laiko, prisižiūrėjęs, kaip ji atrajoja, stiklinėm akim žvelgdama į niekur, lordas Emsvortas nusprendė pasukti teleskopą, bet čia į žiūros lauką pateko jo sūnus Frederikas. Baltas ir lengvas it pūkas, jis guviai kulniavo velėnomis, lyg Teokrito piemenėlis pas nimfą, ir netikėta raukšlė suraukė giedrią ir romią grafo kaktą. Pamačius Fredį, tokia raukšlė netrukdavo atsirasti, nes metams bėgant šis jaunuolis pridarydavo savo nerimastingam tėčiui vis daugiau rūpesčių.
Menkės patinėlis, staiga susivokęs turintis tris milijonus penkis šimtus tūkstančių mažų menkiukų, linksmai pasiryžta mylėti juos visus, o štai britų aristokratai yra linkę tulžingai žvairuoti į savo pagrandukus. Sutikime, Fredis Tripvudas buvo iš tų jaunėlių, kurie turi ypatingą talentą varinėti gimdytojų tulžį. Šeimos galvai atrodė, kad susitvarkyti su juo neįmanoma. Jei jam leisdavai gyventi Londone, jis pridarydavo krūvą skolų ir įsiveldavo į eibes; o trūktelėjus pavadėlį tyrų Blandingo pilies apylinkių link, slampinėdavo apspangęs, kažką niurnėdamas. Hamleto artumas Elsinore turbūt panašiai veikdavo princo patėvį, kaip Fredžio apsilankymai Blandinge – lordą Emsvortą. Galbūt todėl pastarasis ir įbedė į jį teleskopo akį – šį kartą sūnus buvo paslaptingai nerūpestingas, neslampinėjo ir nesielvartavo. Vidinis balsas pakuždėjo lordui Emsvortui, kad šis besišypsantis, šokinėjantis vaikėzas puoselėja nešvarius kėslus ir reikalauja priežiūros.
Vidinis balsas buvo visiškai teisus. Nepraėjus nė pusei minutės, jo argumentai buvo patvirtinti iki paskutinio punkto. Vos tik vargšas lordas pasvajojo, kaip dažnai svajodavo matydamas savo atžalą, kad Fredžio manieros, dorybės ir išvaizda būtų diametraliai priešingos, ir kad jis būtų kieno kito sūnus, gyvenantis padoriu atstumu nuo gimdytojo, kai iš nedidelio atžalyno pievos gale išlindo kažkokia mergšė. O Fredis, atsargiai žvilgterėjęs per petį, netruko paskandinti šią Ievos palikuonę savo šiltame glėbyje.
Lordui Emsvortui buvo gana, jis pamatė pakankamai. Nuo teleskopo svirduliuodamas nuėjo jau nebe kilmingas asmuo, o apgailėtina nuoplaiša. Jis dažnai svajodavo, kaip vieną gražią dieną pasirodys kokia nors miela mergina iš geros šeimos, su geru kraičiu ir perims Fredį iš jo rankų; tačiau tas vidinis balsas, šiuokart labiau nei kada įsitikinęs savo tiesa, tarė jam, kad tai ne ji. Fredis nesėlins iš pasalų kaip dabar sutikdamas mielą turtingą merginą, nei miela turtuolė, nebent ji būtų ne viso proto, taip entuziastingai neskubėtų į Fredžio glėbį.

Ne, viskas yra kitaip. Net čia, kone vienuolyne, toli nuo metropolio su visais jo patogumais ir gundymais Fredis sugebėjo įsinarplioti į adjulterio tinklą. Kunkuliuodamas sielvartu ir įniršiu, lordas Emsvortas nuskubėjo žemyn į terasą. Čia jis sėlino lyg pagyvenęs leopardas, laukiantis vakarienės, kol tarp medžių nešvystelėjo kažkas balta, ir linksmas švilpesys nepaskelbė kaltininko pasirodymo.
Rūsčiai ir karčiai žvelgė tėvas į artėjantį sūnų. Pasitaisęs pensnė, jis išvydo kvailą patenkintą šypseną – turbūt taip šypsotųsi avis – ir puokštelę pievų gėlių atlape, kurią minėtas Frederikas meiliai glostinėjo beeidamas.
– Frederikai! – suriaumojo vargšas lordas.
Piktadarys staigiai sustojo. Sklandydamas rožiniame transe jis nepastebėjo tėvo, bet buvo perdėm laimingas, kad pultų į neviltį. Jis palaimingai stryktelėjo į viršų.
– Sveikas, viršininke! – dainingai, lyg kalėdodamas tarė jis, paieškojo kokios malonesnės temos pokalbiui ir pridūrė: – Koks oras!
Grafas Klarensas nebuvo linkęs diskutuoti apie orus. Jis žengė žingsnį savo atžalos link labai panašus į galvažudį, papjovusį Taueryje tris vargšus princus.
– Frederikai, – pasiteiravo jis, – kas ta mergina?
Kilmingasis Fredis stabtelėjo; atrodė lyg būtų prarijęs kažką didžiulio ir rantyto.
– Mergina? – kvyktelėjo jis. – Kuria prasme, mergina? Kokia mergina, viršininke?
– Kurią tu prieš dešimt minučių bučiavai pievose.
– Аk! – ištarė Fredis. – Taigi... – jis patylėjo. – Ak, ta? Taigi, taigi! Kaip tik norėjau tau pasakyti.
– Tikrai norėjai?
– Ir dar kaip! Viskas švaru, viršininke. Т. y. norėjau pasakyti, tutto correcto. Tai mano sužadėtinė.
Lordas Emsvortas suriko taip lyg viena iš bičių, dūzgusių virš levandos krūmų, rado jėgų ir laiko įgelti jam į ausį.
– Kas ji? – sudundėjo grafas. – Kas ta moteris? Kuo ji vardu?
– Аgė Donaldson.
– Ką?
– Agė Donaldson. Tai nuo Niagaros, supranti? Jos gimdytojai praleido prie krioklio medaus mėnesį. Ji iš Amerikos, pats žinai. Jie ten keistai vaikus vadina, –­ guviai tęsė Fredis. – Tik pagalvokit! Niagara! Gerai jie ją, ką?
– Kas. Ji. Tokia?
– Gražuolė. Protinga kaip vyskupas. Tau ji patiks.
– Kas ji tokia?!
– Groja saksofonu. Tikrai.
– Kas, – kone šeštą kartą pakartojo lordas Emsvortas, – ji tokia? Ir kur tu ją sutikai?
Fredis atsikrenkštė. Jis suprato, kad slapukauti toliau neverta, nors tiesa greičiausiai ne iš tų, kurios sukelia didelį džiaugsmą.
– Na, supranti, viršininke, – pagaliau tarė jis, – ji tokia giminaitė, na – Makalisterio. Atvažiavo į Angliją – tu ką, nežinojai? – vieši pas seną pūzrą. Čia aš ją ir sutikau.
Lordas Emsvortas išsprogino akis ir neaiškiai sugargaliavo. Jam toptelėdavo daug nemalonių sūnaus ateities vizijų, tačiau tarp jų niekad nebūdavo tokios: kad sliūkina prie altoriaus su jo vyriausiojo sodininko „tokia giminaite“.
– O, – tesugebėjo ištarti jis. – O... Iš tikrųjų?
– Na, tai žinoma, viršininke. Jėga, ar ne?
Lordas iškėlė rankas į dangų, lyg šaukdamasis Aukščiausiojo pagalbos persekiojamam pasaulio teisuoliui ir tekinas pasileido kukmedžių alėjos link.
Išgirdęs jo žingsnius, vyriausiasis sodininkas atsigręžė. Jis buvo žemaūgis, kresnas, o jo antakiai turbūt pritiktų aukštesnei kaktai. Kartu su šiurkščia rusva barzda jie škoto veidui suteikė grėsmingą išraišką. Sąžiningumo, o ir proto tam veidui pakako, tačiau, ko gero, stigo šviesos ir saldumo.
– Makalisteri, – be preambulos rėžė grafas, matyt, sekdamas patarlę „kalk geležį, kol karšta“, – ta mergina. Tegu ji važiuoja namo.
– Mmior-r-rgina?
– Taip. Kuri pas jus gyvena. Siųskite ją namo!
– Sjou-ūsti kur?
Dalykiškas lordas neturėjo nuotaikos blusinėti.
– Kur nori. Čia jai gyventi negalima.
– Kou-ū-dėl? – pasiteiravo Makalisteris, didelis mėgėjas išgvildenti viską iki lukšto.
– Nesvarbu. Pasakykite jai, kad važiuotų... kur tinkama.
Vyriausiasis sodininkas išsitraukė nenuginčijamą aplinkybę:
– Jji mmuoka man dvoū suar-r-rus per-r-r sauaitę.
Lordas Emsvortas nesugirgždėjo dantimis, nes tai buvo ne jo būdui, o pašoko dešimt colių į orą ir pametė pensnė. Žmogus jis buvo tykus, blaivaus proto, ir žinojo, kad šiuolaikiniai grafai turi dukart pagalvoti prieš bendraudami su tarnais feodaline maniera, tačiau dabar leido sau nuožmiai paputoti, lyg stambus ankstyvojo normanų periodo žemvaldys, barantis savo vergą.
– Klausykite, Makalisteri! – sušuko jis. – Klausykite manęs! Arba šiandien pat jūs išsiųsite merginą namo, arba turėsite išeiti pats. Aš nejuokauju.
Laisvàs nuo antakių, barzdos ir ūsų veido dalis nušvietė keista šviesa; taip nušvinta tas, kas neužmiršo Benokberno ir žino, kad jo žemėje gyveno Viljamas Volesas ir Robertas Bernsas. Makalisterio gerklygalis leido gargaliuojančius škotiškus garsus.
– Jrr-rai, myluor-r-rde, – paprastai tarė jis. – Aš išeisiu.
Lordas Emsvortas paliko mūšio lauką įniršęs, bet ir kupinas džiugesio. Mintis, kad škotas sodininkas ištikimai tarnavo jam dešimt metų, nesužadino nė mažiausios sąžinės graužaties. Jam nė į galvą neatėjo, kad gali prarasti Makalisterį.
Bet vėliau vakare, kai jis rūkė popietinę cigaretę, protas, taip šiurkščiai pažemintas ir išniekintas, vogčiomis įsėlino į savo sostą ir šalta ranka palytėjo jo širdį.
Kas bus su moliūgu išėjus Engusui Makalisteriui?

Auris Radzevičius. „Karšta popietė ant sofos su gyvūnėliu“, 2010

Tikriausiai, reikėtų priminti skaitytojui, kiek daug mūsų grafui reiškė moliūgas. Visoms kilmingoms giminėms kažko trūksta; Emsvortų giminė nebuvo išimtis. Viena Blandingo pilies karta po kitos leido į pasaulį karius ir valdovus, tačiau nė vienas jų nebuvo gavęs premijos už moliūgą. Už rožes –­ pasitaikydavo. Už tulpes – galbūt. Už pavasarines svogūnų rūšis – nagi, žinoma! Bet ne už moliūgus. Ar tai įmanoma ištverti?
Kasmet devintasis grafas, nesudėdamas bluosto, mėgino nuvalyti nuo herbo šią gėdingą dėmę, tačiau nesėkmingai. Ir štai šmėkštelėjo viltis. Pergalė atrodė arti, nes Blandingo pilis teikėsi išauginti tokių nuostabių bruožų varžovą, jog grafas, globojęs jį praktiškai nuo sėklytės, negalėjo net pagalvoti apie pralaimėjimą. Žiūrėdamas į auksinį rutulį, pilies šeimininkas galvojo ir tikėjo, kad net seras Gregoris Parslou-Parslou, laimėjęs tris metus iš eilės, niekad gyvenime neišaugins tokio nuostabaus moliūgo.
Puoselėjo jį, lepino ir treniravo Makalisteris. Jis suprato moliūgą iš pusės žodžio. Jis net mylėjo jį, rezervuotai kaip tikras škotas. Kokia gali būti pjūtis, jei mums pritrūks tokių darbininkų?
Štai apie ką mąstė lordas Emsvortas, jau kelintą dieną mėgindamas įtikinti save, kad tai – tuščia bravūra. Vyriausiuoju sodininku dabar buvo Robertas Barkeris. Tas, kas augina moliūgą, neturi laiko sentimentams, ir vargšas grafas neatmetė galimybės, kad buvęs išdidus Enguso padėjėjas sužlugdys visą reikalą. Vienu žodžiu, nepraėjus nė savaitei, jis jau ilgėjosi škoto.
Galbūt jam vaidenosi – tačiau liūdėjo ir moliūgas. Jis lyso ir blyško, greičiausiai taip pat ilgėdamasis Enguso. Dešimtąją išsiskyrimo naktį grafas susapnavo keistą sapną: jis žada parodyti Jo Didenybei Jurgiui V puikiausią moliūgą, bet prie jo priėję, jie pamato susitraukusį rutuliuką, nedidesnį už žirnį. Lordas Emsvortas pabudo išpiltas šalto prakaito, dar girdėdamas savo karaliaus vaitojimus; ir jo išdidumas kraupokai krūptelėjęs pasidavė. Galbūt Enguso sugrąžinimas – kapituliacija, bet ir baltą vėliavą reikia laikyti oriai.
– Bidžai, – tarė jis ryte, – gal jūs kartais žinote… kur gyvena Makalisteris?
– Žinau, milorde, – atsakė Bidžas. –­ Jis reziduoja Londone Bakston-kresčento vienuolika.
– Bakston-kresčento? Niekad nesu girdėjęs.
– Tai tikriausiai šalia Kromvelio kelio, milorde. Mebliuoti kambariai. Makalisteris ten apsistodavo, nes šalia Kensingtono sodas. Jis mėgo, – su pagarbiu priekaištu pridūrė mažordomas, nes draugavo su škotu-sukilėliu jau dešimtus metus, –­ gyventi arti gėlių.
Artimiausių valandų telegramos sukėlė vietiniame pašto skyriuje nesumeluotą susidomėjimą.
Pirmoji bylojo:
„Londonas, Kromvelio kelias, Bakston-kresčento 11.
Nedelsiant sugrįžkite. Emsvortas.“
O antroji:
„Šropšyras, Blandingo pilis, lordui Emsvortui.
Ne.“
Šito grafas nesitikėjo. Mąstė jis lėtai, sugebėdavo suvirškinti vienu metu nedaugiau vienos minties, ir galimybė, kad Engusas Makalisteris atsisakys sugrįžti, viršijo pajėgumus. Tačiau dar iki sutemų jis sugebėjo rasti sprendimą: tegu Robertas Barkeris, ši palaužta nend­rė, parymos prie moliūgo dar porą dienų, o jis tuomet nuvažiuos į Londoną ir pasamdys patį geriausią, koks tik būna, sodininką.
Daktaras Džonsonas manė, kad Londone yra viskas, ką gali pasiūlyti pasaulis, ir jei jūs pavargote nuo Londono –­ jūs pavargote nuo gyvenimo. Lordas Emsvortas su tuo nesutiktų. Londono jis nekentė. Jį kankino jo minios, kvapai, garsai, omnibusai, taksi ir sunkūs grindiniai. Maža to, tas apgailėtinas miestelis nesugebėjo išauginti nė vieno gero sodininko. Grafas apėjo visas agentūras, pasikalbėjo su visais kandidatais, ir nė vienas jam neįtiko. Jų veidai nekėlė pasitikėjimo, jų charakteristikos juokino. Žiauru taip šnekėti apie žmones, bet geriausias iš jų buvo prastesnis už Robertą Barkerį.
Štai kodėl jis buvo toks liūdnas, kai trečią dieną, kukliai papietavęs savajame konservatorių klube, stovėjo ant laiptų, mąstydamas, kur jam eiti. Visą rytą jis eliminavo sodininkus, bet nauja jų partija nusimatė tik rytoj. Ką dar gali veikti protaujantis grafas tokiame beviltiškame mieste?
Ir štai jis prisiminė, kaip tada, pusryčiaujant, Bidžas minėjo Kensingtono sodą. Galima ten nueiti, pasigrožėti gėlėmis.
Jis jau norėjo sušukti: „Kebą!“, kai iš viešbučio „Magnificent“ išėjo jaunuolis. Kažkuo jis buvo grafui pažįstamas. Perėjęs kelią lordas Emsvortas, vis dar netikėdamas savo akimis, su bežadžiu riksmu ėmė leisti laiptais, kai jaunuolis kopė į viršų.
– O, sveikas, viršininke! – Fredis taip pat nustebo.
– Ką… ką tu čia veiki? – paklausė lordas Emsvortas su pagrįstu nerimu tėvo, kuris, pasirašęs šūsnį sūnaus sąskaitų, uždraudė jam lankytis Londone.
Fredis pasikasė dešinę blauzdą kairiojo bato nosimi.
– Supranti… – pradėjo jis.
– Taip, aš suprantu, kad tau uždrausta lankytis Londone.
– Žinoma, žinoma, aš tik...
– Ir išvis kam, jei tu ne puskvailis, čia apskritai lankytis, kai yra Blandingas?
– Taip, viršininke, žinoma, tik va… –­ čia Fredis įdomumo dėlei pasikasė dešine koja kairiąją blauzdą. – Aš kaip tik norėjau su tavim pasimatyti. Būtent! Labai norėjau.
Klystų tas, kas patikėtų šiais nuoširdžiais žodžiais. Ko jau ko, o savo tėvo Fredis sutikti nenorėjo. Jis tik ketino parašyti jam raštelį. Fredžio planas buvo toks: palikti tėvui raštelį (kuo atsargesnį) ir sprukti, nelyginant triušiui. Nenumatytas susitikimas šį planą apvertė aukštyn kojomis.
– Kam? – paklausė lordas Emsvortas, teisėtai nustebęs, kad sūnus nori jį matyti.
– Aš… ėėė… norėjau tau kai ką pranešti. Tokią naujieną.
– Matyt, ji labai svarbi, jei tu net į Londoną atvažiavai.
– O, taip, būtent. Labai svarbi. Žiauriai svarbi! Ta prasme, ypač. Tu kaip, formoje? Išlaikysi?
– Frederikai! – sušuko lordas Emsvortas. – Kalbėk! Pasakyk man viską! Katės, ar ne?
Sunkiai kvėpuodamas, jis čiupo sūnui už riešo. Lordui Emsvortui atrodė, kad katės gali padaryti moliūgui kažką baisaus ir tykoja pasaloje.
Fredis nustebo.
– Katės? Kur? Kodėl? Kurios katės?
– Frederikai! Kas nutiko moliūgui?
Mūsų storžieviškame pasaulyje yra žmonių, kurių nejaudina moliūgai. Gerb. Fredis priklausė jų skaičiui. Maža to, jis dažniausiai apie „Blandingo viltį“ atsiliepdavo su apgailėtina pagieža, vadindamas jį „Viliuku“. Štai ir dabar tėvo nerimas sukėlė tik jo kikenimą.
– Tuomet ką tu šneki? – suklykė lordas Emsvortas. – Ko tu čia atvažiavai? Kam mane gąsdini?
Atsargiai žvelgdamas į kunkuliuojantį tėvą, kilmingasis Fredis išėmė iš liemenės kišenėlės kažkokį popieriuką.
– Supranti, – nervingai pradėjo jis, –­ tai raštelis. Norėjau tau palikti pas durininką. Tu jį perskaityk. Na, iki!
Ir, įkišęs raštelį į ranką vargšam grafui, Fredis nuėjo sau, o grafas, sumišęs ir įskaudintas, žiūrėjo, kaip sūnus gatve skuta į viršų ir šoka į kebą. Tiesą pasakius, jį skaudino ir liūdino bet kas, ką Fredis padarytų, bet labiausiai – štai toks paslaptingumas.
Pavartęs ir pačiupinėjęs raštelį, jis staiga suprato, kad paslaptis sumažės, jei jis jį perskaitys, – ir atplėšė voką.
Raštelis pasirodė esąs trumpas, bet įdomus.
„Brangus tėve,
supranti, man labai gaila ir t. t., bet aš jau nebegalėjau, nuvažiavau į miestą ir mes šįryt susituokėme. Atvažiavo iš Amerikos jos viršininkas, na žinai – tėvas, jis gavo specialų leidimą, taip, kad mus iškart sutuokė. Didelę jėgą žmogus prilaiko. Nori su tavim pasimatyti. Viską aptarti, tu supranti, apie balių ar kokį tūsą. Tu tik su juo svetingiau, jis tau patiks, galingas dėdė.
Na, tai iki,
Tavo ištikimas sūnus
Fredis.
P. S. Nieko, jei aš mašiną tam kartui paimsiu? Ačiū, jau paėmiau. Medaus mėnuo, pats supranti.
Fr.“
Konservatorių klubas – solidus pastatas, bet lordui Emsvortui pasirodė, kad jis siūbuoja ir sukasi lyg girtas dervišas rūke. Toks poelgis nepatiktų nė vienam tėvui, ir išvis, ar protinga laukti ypatingo džiaugsmo iš to, kam teks iki grabo lentos išlaikyti jaunėlį su žmona, o gal ir su anūkėliais?
Praėjo nemažai laiko, o lordas Emsvortas vis dar stovėjo vidury šaligatvio. Pėstieji atsitrenkdavo į jį arba apeidavo, šunys – apuostydavo. Aptriušę individai mėgino patraukti jo dėmesį iškilmingu savo finansinės padėties pristatymu. Jis nieko nematė. Stovėjo, alsuodamas sunkiai lyg žuvis, kol atgavo kvapą.
Pagaliau atsikvėpęs jis suprato, kad jam tuojau pat reikalingos gėlės ir medžiai. Automobilių riaumojimas, saulės kaitra, grindinio akmenys kankino jį lyg košmaras. Jis pamojavo kebui.
– Į Kensingtono sodą, – paprašė jis, susmukęs ant pagalvių.

Kažkas panašaus į taiką ir ramybę aplankė lordo sielą, kai, susimokėjęs šalia sodo, jis nėrė į gaivų šešėlį. Dar iš kebo jis matė raudonus ir šafraninius blyksnius, o dabar, palengva žingsniavęs ir galiausiai pasukęs iš pagrindinės, asfaltuotos alėjos, išvydo nuostabiąsias gėles visoje jų šlovėje.
– Ak, – palaimingai iškvėpė jis, sustingdamas priešais visą tulpių kilimą. Kažin koks žmogus kažin kokia uniforma ir kepure su snapeliu pritariančiai, o gal net susižavėjęs pažvelgė į jį.
– Nieko sau orelis, – pastebėjo jis.
Lordas Emsvortas neatsakė, tiksliau –­ jis negirdėjo. Užsimiršęs ekstazėje jis jau nebežinojo, kur jis – tiksliau, jam atrodė, kad jis vėl Blandingo rojuje; ir, nelyginant seteris, jis pasileido gėlių link.
Uniformuotasis – prižiūrėtojas, turįs visą valdžios pilnybę – nudžiugo dar labiau, atpažinęs giminingą sielą. Juk jis sielvartaudavo ir įsižeisdavo, kai žmonės praeidavo pro gėles lyg niekur nieko.
– Nieko sau ore… – vėl svetingai pradėjo jis.
Ir baisiai suriko. Jei nebūtų pamatęs, tikrai nepatikėtų. Padorus (nors ir netvarkingas) lankytojas pasirodė esąs šlykščiausias iš ypatų, pavojingiausias iš niekšų – tas, kuris drįsta rauti gėles Kensingtono sodo klombose!
Spręskite patys – lengvai peržengęs turėkliukus, jis nuėjo žole ir anksčiau, nei jūs spėjote ištarti „orelis“, ėmėsi savo tamsaus reikalo. Per tą trumpą akimirką, kai prižiūrėtojo balso stygos atsisakė jam paklusti, niekšas jau nuskynė dvi tulpes ir gviešėsi trečiosios.
– Ei, jūs, – šaukė prižiūrėtojas.
Lordas Emsvortas atsipeikėjo ir labai nuliūdo.
– Atleiskite, brangusis, – pasakė jis, išlįsdamas į asfaltuotą takelį.
Prižiūrėtojas rėžė ilgą, aistringą kalbą. Lordas Emsvortas mėgino kažką įterpti, bet veltui. Grasinimai ėjo garsyn, minia vis augo. Ir čia pasigirdo dar vienas balsas:
– Kas dar čia vyksta?
Valdžia su tvarka už parankės materializavosi vieno storo konsteblio pavidalu. Dabar prižiūrėtojas kalbėjo jau nebe kaip tėvas, peikiantis sūnų, o kaip vyresnysis brolis, maldaujantis teisingumo matant, ką krečia jaunesnysis.
– Jis sako, – iš lėto išvertė konsteblis, raiškiai tardamas kiekvieną žodį lyg kreiptųsi į neišprususį svetimšalį, – jog jūs skinėte gėles.
– Aš jį mačiau, – sušuko parko prižiūrėtojas. – Va, kaip jus.
– Jis jus matė. Va, kaip mane, – išvertė konsteblis.
Lordas Emsvortas nugeibo ir sumišo. Niekam nelinkėdamas blogo, jis išleido iš ąsočio laukines aistras, galima sakyti –­ Prancūzų revoliucijos dvasią, ir dabar galvojo apie tai, kokia neteisybė, kai išbandymai tenka žmogui, kuris ir be to primena Jobą.
O konsteblis paseilino cheminį pieštuką ir rūsčiai paklausė, atsivertęs tą užrašų knygelę, prieš kurią dreba visi taksistai bei patyrę omnibusų vairuotojai:
– Vardas, pavardė, adresas?
– Mano… ėėė… mielas, – atsakė de­vin­tasis grafas. – aš, tiesą pasakius, eeeesu… grafas Emsvortas.
Dabar daug rašo apie minių sukilimus ir nenuspėjamumą, ir dažniausiai –­ perdeda. Paprastai minia elgiasi protingai. Pamačiusi, pavyzdžiui, žmogų apsmukusiomis kelnėmis ir skrybėle, kurios gėdintųsi šiukšlyno senbuvis, skinantį klomboje gėles, o paskui tikinantį, jog jis – grafas, ji yra linkusi juoktis.
Konsteblis jos linksmumui nepritarė. Jo lūpos pašaipiai trūktelėjo.
– Gal pateiktumėte vizitinę? – paklausė jis.
Artimieji lordo Emsvorto draugai tokios nesąmonės neklaustų. Korteles jis pamesdavo tuojau pat atvykęs į Londoną, tiesa, – po lietsargio.
– Aš… ė… bijau, kad... atleiskite…
– Cha! – tarė konsteblis.
Minia vėl nusikvatojo, ir dar taip įžeidžiai lyg hiena, kad lordas Emsvortas metė į ją rūstų žvilgsnį. Ir tą pat akimirką išvydo Makalisterį.
– Makalisteri! – šūktelėjo jis.
Privalome patikslinti, kad prie minios priėjo dviese, iškart dėl savo vėtytos ir neordinarios išvaizdos užėmę vietas prie pat ringo: nedidukas žmogus rusva šiurkščia barzda ir aukštas, valdingas, stuomeningas lyg koks Romos imperatorius, jei tam užmaukšlintų akinius be rėmelių.
– Makalisteri! – vis šūkaliojo grafas. –­ Brangusis, paaiškinkite jiems, kas aš toks.
Po viso to, kas nutiko, ne toks kilniaširdis žmogus galėtų nuspręsti, jog tai – atpildo diena. Tačiau škotai – ne, jie ne tokie, ypač jei jie iš Glazgo.
– Ans yr lluor-r-rddas Emsv-vor-r-rtas, – tarė sodininkas.
– O jūs kas toks, – pasiteiravo konsteblis.
– Aš pas aną d-dir-r-rbau, – atsakė Makalisteris. – Pellės soude.
– Būtent, – gailiai atsakė grafas. –­ Vyriausiuoju sodininku.
Konsteblis pasidavė. Galbūt lordas Emsvortas nebuvo panašus į lordą, tačiau Makalisteris buvo itin panašus į vyriausiąjį sodininką. Įstatymo tarnas dievino aristokratiją ir suprato iš stropumo padaręs nedovanotiną klaidą.
Tačiau laikėsi garbingai, demonst­ruodamas nemenką taktiškumą:
– Skirstomės, skirstomės! – rūsčiai paliepė jis. – Neužkimškime magistralės! Skirstomės!
Ir nuėjo, varydamas minią priešais save lyg kaimenę. O Romos imperatorius berėmiais akiniais priėjo prie lordo Emsvorto, tiesdamas platų delną.
– Donaldsonas, – tarė jis. – Na, štai ir susitikome, lorde Emsvortai. Tu jau mums atleisk, Engusai, mums reikia pasikalbėti. Taip, lorde Emsvortai, seniai laikas.
Ne be vargo prisiminęs, su kuo susijusi pavardė Donaldsonas, lordas Emsvortas išdidžiai prasižiojo, tačiau pastebėjo, kad naujasis giminaitis žiūri į jį taip griežtai ir valdingai lyg metų metus prenumeravęs kursus, žadančius, kad po dešimties pamokų jūs galėsite žvelgti viršininkams į akis, ir jie susvyruos. Mūsų grafas taip pat kiek priplėko.
– Kaip laikotės? – silpnu balseliu paklausė jis.
– Klausykite, lorde Emsvortai, – tarė Donaldsonas. – Mudviem pyktis nėra reikalo, viena šeima. Jūs, žinoma, girdėjote, kad jiedu su mano pana ėmėsi darbo ir viską sutvarkė. O dėl manęs, aš tik už. Geras vaikis.
Lordas Emsvortas mirktelėjo.
– Jūs apie Frederiką šnekate? – nepatikliai paklausė jis.
– Būtent. Suprantu, jums be jo nuobodu. Bet ką padarysi, jaunystė. Kraujas verda! Šis nuostabus…
– Jūs vis dar šnekate apie Frederiką?
– Taip, taip. Tai va, toks puikus jaunikaitis niekad sau neatleis, kad įžeidė tėvą. Atleiskite jam, lorde Emsvortai! Paremkite!
– Ką darysi… – sielvartingai atsiliepė lordas. – Negi leisiu jam badauti…
Misteris Donaldsonas plačiai mostelėjo, lyg atmesdamas šiuos žodžius.
– Pasikliaukite manimi, – tarė jis. –­ Aš – žmogus nelabai turtingas…
– Tiek jau to, ką padarysi, – liūdnai tarė grafas; ir vis dėlto pačiame mosto platume slypėjo kažkas viltinga.
– Vargu, – tęsė tas su būdingu jam sąžiningumu, – ar sukrapštysiu dabar dešimt milijonų…
Lordas Emsvortas virptelėjo kaip blaškomas vėjo sodinukas.
– Dešimt… Dešimt… Atleiskite, jūs pasakėte dešimt milijonų? Tai doleriai?
– Gal ir nesukrapštysiu, tuomet –­ devynis su viršum, – kaltai atsakė amerikietis. – Nepamirškite, reikalai Amerikoje eina blogyn, laikai dabar sunkūs. Daugeliui mano draugų einasi dar prasčiau. Bet viskas pasitaisys! Pasitaisys, pamatysite. Aš tikiu Ruzveltu ir naujuoju kursu. Mūsų šunys ės daugiau. Mano šunų maistas… Aš juk t a s Donaldsonas, na, tas pats.
– Maistas? – šūktelėjo lordas Emsvortas. – Tas pats? Negali būti! Hm… Taigi.
– Jūs juk girdėjote apie Donaldsono šunų krekerius?
– Ne, negirdėjau, – širdingai prisipažino grafas.
– A! Na… Bendrai šnekant, reikalai po krizės gerėja. Tiekėjai visoje šalyje praneša, kad amerikietis šuo vėl sąmoningėja. Jei jūs nieko prieš, aš pasiūlyčiau Frederikui patikimą, o gal ir pelningą darbą. Pasiųsčiau jį į Long Ailendą… Aišku, jei jūs nieko prieš. Neabejoju, kad laikui bėgant jis atneš firmai apčiuopiamos naudos.
Lordas Emsvortas nieku gyvu nepajėgė įsivaizduoti, kokia tai galėtų būti nauda – nebent Frederikas tą maistą vartosiąs, – tačiau neišsidavė. Mintis apie tai, kad jis pats užsidirba pragyvenimui, o dar ir gyvena už trijų tūkstančių mylių, vis dėlto maloniai kutena širdį.
– Darbui jis pasiruošęs, – tęsė Donaldsonas. – Tačiau be jūsų paramos, be t ė v i š k o palaiminimo jam bus nelengva atsidėti darbui.
– Žinoma, žinoma, žinoma! – tarė lordas Emsvortas, džiugiai virpėdamas iš meilės naujam svainiui.
Dievotasis šunų maitintojas per savaitę išvadavo jį nuo to, kurį jam teko kentėti dvidešimt šešerius metus!
– Nagi žinoma, žinoma, žinoma, žinoma. Būtinai. Ką čia ir bekalbėti!
– Jie išplaukia trečiadienį.
– Puiku!
– Ankstų rytą.
– Nuostabu!
– Galima perduoti jiems jūsų linkėjimų? Tėvišką palaiminimą?
– Žinoma, žinoma, žinoma, žinoma, žinoma.
– Okei, perduosiu.
– Paminėkite, kad aš stebėsiu jo augimą labai susidomėjęs. Ir viliuosi, kad jis, sunkiai dirbdamas, susikurs sau vardą.
– Būtent!
– Ir pasakykite, – su visu akimirkos rimtumu pridūrė lordas Emsvortas, –­ kad jis… a… ė… nesijaudintų… neskubėtų namo.
Praradęs amą nuo visokeriopų jausmų jis paspaudė Donaldsonui ranką ir lengvai it plaštakė nubėgo prie tulpių klombos, šalia kurios stovėjo jo buvęs sodininkas.
– Makalisteri!
Sodų pusdievis niūriai žvelgė į buvusį šeimininką. Atskirti nuskriaustą škotą nuo saulės spindulėlio galima visada; pavyko tai ir lordui Emsvortui. Jo liežuvis prilipo prie gerklų, tačiau tylėti jis neturėjo teisės.
– Makalisteri, aš… aš norėčiau… aš prašyčiau…
– Ffuf?
– Gal aš… Na, norėčiau… Tai yra paklausčiau, ar jūs radote naują vietą?
– Ffuf…
– Sugrįžkite pas mane! – sušuko grafas. – Robertas Barkeris – niekam tikęs so… Jūs sugrįšite?
– Nna jou… – pagaliau ištarė jis.
– Valio! – nudžiugo lordas Emsvortas. – Nuostabu! Jūs…
– Aš nieko tuokio nnesakiau.
– Man pasigirdo, – nustebo vargšas grafas, – kad jūs pasakėte „jo“.
– Aš njessakiau „jo“, aš pasakiau „nna jou“, – paaiškino sodininkas. – Ghalbūt sugreišiu, o ghal ir nei.
Lordas Emsvortas padėjo jam ant peties drebančią ranką.
– Makalisteri, aš pakelsiu jums algą.
Škotas tylėjo.
– Padvigubinsiu!
Škotas net nekrustelėjo.
– Engusai, – tyliai tarė lordas Emsvortas, – jūs reikalingas moliūgui.
Mūsų bruzgiame amžiuje, kai visiems taip trūksta laiko, galbūt atsiras pora žmonių, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių nespėjo aplankyti žemės ūkio parodos Šrusberyje. Jiems aš pridursiu keletą žodžių.
Žinoma, seras Gregoris Parslou-Pars­lou iš Mačingėm-holo ten buvo, ir akylas stebėtojas pasakytų, kad išdidus pasitikėjimas savimi šį kartą jį apleido. Kartkartėmis jis kandžiojo lūpas, o jo žvilgsnis buvo būtent toks, kokiu žiūrėjo Napoleonas po Vaterlo.
Tačiau baronetas buvo riteris, jis buvo džentelmenas. Jo giminei nepažįstamas niekšiškumas. Dar nepriėjęs palapinės, jis greitai ir drąsiai ištiesė ranką lordui Emsvortui.
– Sveikinu, – sukriokė jis.
Lordas Emsvortas išsigandęs pašoko, nes buvo paskendęs mintyse.
– Ė? O, dėkui. Dėkui, mano mielas, dėkui. Aš labai sujaudintas, – jis sudvejojo, bet tęsė. – Mes negalėjome laimėti abu.
Seras Gregoris, kiek pasvarstęs, netruko sumoti, jog jo oponentas teisus.
– Taip, – tarė jis. – Jūs teisus, Emsvortai. Būtent, negalėjome. Nieko nepadarysi.
Tada linktelėjo, nuėjo, ir niekas nežino, kokie maitvanagiai draskė jo plačią krūtinę. O lordas Emsvortas ir šalia jo stovėjęs Engusas pagarbiai atsisuko į tą, kuris gulėjo ant šiaudų didžiausioje dėžėje, kokią tik yra matę Šrusberyje.
Prie dėžės šono buvo pririšta kortelė. Papasakota joje istorija buvo genialiai paprasta:

MOLIŪGAI. PIRMOJI VIETA.

Iš anglų kalbos vertė Tomas Čepaitis

Draugai