Petras Rakštikas. Kuršėnai ir apylinkės. Luokė. Tverai. Šiauliai. Informacija

„Už šoninės linijos kamuolys būtų atsidūręs, jeigu ten būtų patekęs."
Nuospirda


KURŠĖNAI IR APYLINKĖS

Iš „ArtVilnius ’14“. gyčio norvilo nuotrauka

Labai seniai vienas molis nuo dabartinių Kuršėnų kilimo Palangoje lindo prie Birutės. Slapti jos gerbėjai kuršiai tą molį negyvai užminkė, kardais giminę iškapojo. Įsijautę ir žolę jo kraštuose iškirto, ieškodami kanapėse priemolio. Nieko daugiau neradę, žolę sukrovė į kalną ir sugulė pamiegoti. Kai pabudę ruošėsi namo, sustreikavo arkliai. Kramtėsi, žvengė ir spardėsi, reikalavo nepalikti pūti tokio didelio kalno žolės (tai buvo pirmieji žalieji, vėliau įkūrę net partiją ir visaip judėję tarp mėlynų ir geltonų). Tada kuršiai žolę išdžiovino ir, sukrovę į vežimus, gabeno namo. Žalieji arkliai taip smagiai traukė, net kibirkštys iš po kanopų tiško, tai šienas užsiliepsnojo ir sudegė, o arkliai, kuršiai ir šunys iškepė. Vienas apskrudęs, gyvas likęs kuršis, parėjo namo ir, bijodamas nuo namiškių gauti į užpakalį ir į veidą, apsimetė išprotėjusiu. Paklaustas: ,,Kur šienas?", čiupo puodą ir šaukė: ,,Kuršienas, kuršienas." Tada jo motina su skaudančia širdimi išrado žiedimo ratą ir pamokė sūnų žiesti. Toks šlapias darbas apskrudėliui labai patiko. Kai žiedimo ratas sustodavo, staugdavo: „Kuršienas!" Kai užkimo, viena raide trumpesnį žodį šaukė: ,,Kuršėnas." Ilgainiui gavo pravardę Kuršėnas. Po kurio laiko užminkyto molio broliai surengė pas kuršius atsakomąjį vizitą. Visus išskerdė, o puodžių parsivežė, pririšo po ąžuolu drauge su žiedimo ratu, ir jis už kiekvieną nukirstą žolę žiedė po puodą ir šaukė: „Kuršėnas, Kuršėnas" ligi gyvenimo pabaigos. Tai vietiniams labai patiko ir atsirado daug jo amato pasekėjų, kurie per kelis šimtus metų labai suapvalino apylinkių formas, platindami ir gilindami molio karjerus. Vėliau jų vardu buvo pavadinta vietinė autobusų stotelė – Kuršėnai. Po Antrojo pasaulinio karo šalia Kuršėnų, Daugėlių kaime, buvo pastatyta plytinė. Senesniais laikais čia sandėliavo Kuršėnų žiestas vazas, o kad tos tuščios nedzingsėtų ir tuščiai į dangų nespoksotų, pripylė žemės ir augino gėles. Nuo to ir Daugėlių (daug gėlių) kaimas, bet vėliau, kai buvo prikepta tiek plytų, kad nebeužteko skaičių joms suskaičiuoti, kai Daugėliai buvo primūryti prie Kuršėnų, kai molio karjerai prisipildė vandens, užsiveisusios žuvys nutylėjo faktą apie čia kažkada augintas gėles. Nekalba jos ir apie plytas. Net su žvejo bilietu pagautos tyli. Praeito amžiaus antroje pusėje Kuršėnų keramikos ceche ,,Jiesia" buvo žiedžiami puodai, o žiedimo staklės taip garsiai girgždėjo, kad į šiaurės rytus nuo jų už poros kilometrų esančiame kaime girdėjosi. Tame kaime gyveno cecho puodžiai, o jų žmonos, atidariusios langus klausydavosi, ar gerai girgžda staklės. Nuo to ir kaimo vardas Gergždeliai. Kai parduotuvėje atsirado magnetofonas, puodžiai įrašė staklių girgždėjimą ir, paleidę per garsintuvą, sugadino penkmečio darbo planus, viršininkų nervus, o žmonos nesuprato, kodėl vyrai iš darbo pareina girti. Kai puodžius iš darbo atleido ir uždarė cechą, žmonos nebedavė jiems nieko, net bulvienės, ir išvarė prie karjero gaudyti kuojų. Tie vyrai, kuriems nekibo, pabėgo su meškerėmis nuo žmonų ir, apsigyvenę kitoje karjero pusėje, įkūrė Drąsučių kaimą. Pasodinę piktžolėms atsparių kanapių, vyrai pametė ir meškeres. Vieni rezgė tinklus, vakarais juos merkė į vandenį, naktimis šaudė šernus, vieni ėjo pas mergas, kiti rytais traukė kupinus žuvų tinklus, o rudenį iš kanapių visi vijo virves, siūlus, vėl rezgė tinklus ir valgė kanapes. Kai pasenę pradėjo žolę rūkyti, nukvako, valdžia kanapes auginti uždraudė. Tada daugelis išvažiavo į Olandiją.

Už penkių kilometrų į vakarus nuo Drąsučių, kitoje kelio pusėje stovi Romučiai. Šiame kaime 2001 m. gyveno 151 gyventojas, 50 žmonių daugiau nei Drąsučiuose, bet Drąsučiuose gimė Šiaulių r. savivaldybės meras. Romučiuose žymių žmonių nerasta, nes vietiniai nedrąsūs, romūs, Ventoje šviesiu paros laiku žvejoja tik su žvejų bilietais. Abiejuose kaimuose buvo po biblioteką. Apie skaitytojus wikipedia nutyli.

Paežerių dvaras stovi prie jo vardu pavadinto ežero. Iš to ežero išteka upė Upyna, kuri atsirado po to, kai vienas neandertalietis ežeru plaukusiam mamutui ant straublio galo užmetė žieminę kepurę ir tas uždusęs paskendo. Kai su gentainiais traukė skenduolį, darniai šaukė: „Up yna, up yna, up yna", kad lengviau būtų. Ligi giminės olos tempė kelias savaites. Mamuto iltimis išartu grioviu tekėjo vanduo su žuvimis, antimis, kol pasiekė Žiužmos upę ir į ją įsiliejo.

Vakariniame Paežerių krante yra gyvenvietė Dirvonėnai. Kartą toks Juozas Zapa ėjo pro tą vietą iš Luokės į gimtąjį kaimą ir išgirdo brm, brm, dumbreliu kažką zirzinant krūmuose. Paėmęs akmenį metė, o kai meška išlindo su dumbreliu ir akmeniu dantyse, šoko Zapa iš klumpių, metė jas į šoną, čiupo mešką už užpakalinių letenų ir nuvilko palei ežerą, kuo toliau nuo gimtojo sodžiaus. Meška brm, brm, priekinių letenų nagais velėną plėšė, žemę vagojo, kol abu pavargo, tada ilsėjosi, atsigėrė ir susidraugavę į Europą basi patraukė laimės ieškoti. Vėliau tuose dirvonuose karves ganė ir Dirvonėnais pavadino, o tą vietą, kur Juozas Zapa numetė savo apavą, pavadino Juozapava.

Pietinėje ežero pusėje yra Pamockė. Ten kažkada gyveno slavas, kuris norėjo padėti visiems, įkyriai siūlėsi pomoc, bet labai daug už darbą prašė, net nesakė kiek. Jį, žmoną ir jų ūkį vadino Pamocke.

Šalia Pamockės yra Girlaukis. Toje vietoje kadaise bernai žolę pjovė po bemiegės Joninių nakties ir labai gerti užsimanė. Laukė, laukė, kol kas atneš, o nesulaukę pasiuto, iškirto girią, kurioje naktį girtuokliavo, net kelmus išrovė, – taip juos troškino, –­ kol po vienu kelmu atrado iš vakaro paslėptą asotį, atsigėrė giros ir, sugulę ant plyno lauko, nusiramino. Dabar ten vėl miškas ir daug gerų grybų slepiasi.

 

LUOKĖ

Dabartinės Luokės vietoje senovėje ne meškino žmona gyveno, bet lapė, kuri po apylinkę nešiojo paskalas, kad Telšiuose išrastas pirmasis televizorius. Neva du geniai visą savaitę prie Masčio ežero kalė jerubės kiaušinį, kol prakalė ir rado jame dar visai mažą televizoriuką. Nežinodami, kaip juo naudotis, pardavė vokiečiams už dvi saujas kirvarpų. Vokiečiai, televizoriuką parvežę, karaliui padovanojo, bet net jo mokslininkai televizoriaus neįjungė, nes dar nebuvo išrasta antena, o ir elektros nebuvo, tai supykęs karalius pasiuntė kryžiuotį lapės gaudyti. Tas greitai ją sugavo už uodegos ir į pušį taip ilgai daužė, reikalaudamas televizoriaus paso ir naudojimosi instrukcijos, kad uodega nutrūko, o lapė movė iš Lietuvos, šoko per Baltijos jūrą ir pasislėpė po krūmais Anglijoje. Ten pasidarė plastinę operaciją, nusipirko buldogo veislės dokumentus ir namo šuniuku parplaukė. Beuodegį, bukasnukį žvėrį priglaudė žmonės. Turguje Tadą Blindą pamatę, lapei – buldogui žemaitiškai šaukė: „Luok, luok, luok", o ta (tas) angliškai kvarkė: „Jėė, ėė, jėėė, ėė" draskydama(s) vagies kelnes. Taip atsirado Luokė.

 

TVERAI

Apie Tverus daug piliakalnių, kuriuos anais laikais reikėjo laikyti aptvertus, kad paršai ožkų nejodytų, pas avis nelakstytų. Tvoras tverdavo tvirčiausi vyrai, atrinkti per dainų šventę. Tos šventės metu visi daug alaus gerdavo, dainuodavo ir turėdavo labai kentėti, nes tualetų tada dar nebuvo. Kas ilgiausiai pirmą dieną ištverdavo, kelnių neprileidęs, tas ir tapdavo tvirčiausiu tvorų tvėrėju. Keletą mėnesių padainavę, surinkdavo tvirčiausių vyrų komandą, kurie tvoras tvėrė, o priešui užpuolus be perstojo alų maukė ir nekentėjo – pro plyšius karštomis čiurkšlėmis užpuolikus plikė, smardino, nuo tvorų vertė.

 

ŠIAULIAI

Mūsų darže senovėje miegojo meška. Vieną rytą snūduriuodama susapnavo, kad ją veršis bučiuoja. Akį pramerkusi maloniai įsitikino, jog nesapnuoja, tai griebė į glėbį, bandydama suvilioti, o veršis užbliovė atsiprašinėdamas, neva prietemoje ją su kiaulpiene sumaišęs. Tai matę piemenys pasileidusią mešką prie žemės prirėmė, aukso žiedą ant kaklo užmovė ir sutuokė su veršiu saulei tekant. Pavardę „Saulė" abiem davė. Taip jau nutiko, kad jie daug raguotų, uodeguotų, gauruotų vaikų susilaukė, kurie namus statėsi, nes neturėjo kur gyventi, o kai mirti pradėjo, tai ir kapinės, ir bažnyčia, ir miestas Šiauliai atsirado.

 

INFORMACIJA

Interneto dokumentikos svetainėje radau informaciją, kad sumušęs ateivius Napoleonas pastatė Egipto piramides. Įtariu, kad prie to bus ranką pridėjęs ir mano senelis iš motinos pusės, mat rusų ir japonų kare tarnavo rekrutu. Namo grįždamas nuklydo į Egiptą ir iš ten bėgdamas tą informaciją pasigavo. Per visą Europą terboje parvilkęs į Žemaičių Kalvariją, po septinta kryžiaus kelio koplyčia pakasė ir pamiršo, pulką tetų ir dėdžių man droždamas. Kai terba supuvo, geroji žinia išlindo iš po žemių, bet giminė seniai išsilaksčiusi buvo, tai įlindo pro langą į mokyklą ir prisiglaudė prie kompiuterio. Atsilikėlė buvo – įkrito į internetą ir nuskendo. Jos kūną aptikęs vienas naršytojas ant kaktos iššifravo tatuiruotę, kad mano senelis tikrai buvo pridėjęs ranką prie Egipto piramidžių ir morališkai palaikė nuverstus faraonus.

Iš „ArtVilnius ’14“. gyčio norvilo nuotrauka