Petras Rakštikas. Rytojus

Vilmanto Dambrausko nuotrauka
Vilmanto Dambrausko nuotrauka


Rytojus

Rytojus lėtai lipa į vidurnakčio kalną, pasiekęs viršūnę pažiūri į laikrodį, giliai įkvepia, atsisėda, pasispiria ir ant užpakalio pasileidžia žemyn. Lekia greitėdamas, užkliuvęs už akmens ar šakos garsiai rėkia, išjudinti akmenys vejasi jį, kelia triukšmą, rytojus verčiasi kūliais, lekia į prabudimą sapnų labirintais, kuriuose aprašyti būsimi įvykiai, užmerktomis akimis piešia artėjančių akimirkų scenas, skrieja be žemėlapio, sapne žemės nėra, nėra dangaus, vien tik kelias sapnuojamoje ateities erdvėje, užverstoje prisiminimų kratiniu, kraujo inde burbuliuoja kiaulei verdamas jovalas, kurio prisirijusi ta nemiega, neauga, nesituština, vien tik žviegia, neleisdama tylai pakilti, ruošia tave sapnų maratonui, nors kaimynas viršuje jau pasiekė finišą, leidžia žemyn vandeniu atskiestą žarnų turinį, aiškiai girdi, kaip čiurlena vanduo, ne kiaulė žviegia, į paskyrimo vietą gurga rytojus, nors ar suprasi snausdamas, kur sapnas, kur ši akimirka, kur rytojaus eskizas ar dar kažkas ant pilvo, ant nugaros, ant užpakalio lekia žemyn, o ir kur tas žemyn, kur aukštyn, kairėn, dešinėn, jei tu užsimerkęs, šviesa išjungta. Jokios prasmės aiškintis, kai dar nesubrendo rytojus.


Nieko forma

Pradedi nuo nieko. Dedi vieną ant kito, kol užkrauni nieką, paslepi ir jau turi krūvą kažko, ką reikia įvardyti ir toliau eiti savo keliais, nesukant galvos, kad kažkas vieną dieną supus, prapuls ir jo vietoje vėl stirksos niekaip nenusakomas niekas. Kaip su moliu. Kol pradedi, niekas bujoja. Kai apkrauni jį detalėmis, gimsta forma. Ji neutralizuoja nieką. Forma puikuojasi. Niekas paslėptas, nors be jo nėra priežasties kurti formą.


Ką daugiau veikti?

Vaikšto velniai žino kur. Prieš vėją, pavėjui, su nešuliais ir be jų. Tuomet plevėsuoja rankomis. Jei rankos kišenėse, tuomet laiko raktus. Jei rūko – žudosi. Jei nerūko – ilsisi. Dairosi. Aplink tokie pat. Visi skuba gyventi. Mašinos urzgia, vairuotojai tyli. Pedalus minantis dviratininkas juda greičiau už pėsčiuosius. Vėjas ir debesys savo darbą dirba po senovei. Kaip visada. Kaip virš dinozaurų, taip ir virš žmonių. Popietė eina į vakarą. Visi kiti eina kas sau. Prie suolo žydi gėlė. Tam ir pasodinta. Kad būtu gražiau. Kažkas laisto, prižiūri. Kažkas nuskina, džiaugiasi. O ką daugiau veikti? Likimo raštuose parašyta, tik kas įskaitys juos likimo kalba?


Dovana

Gavo dovanų lėkštę ir labai džiaugėsi. Išalkusi žiūrėjo į ją ir džiaugsmas prapuolė. Juo alkanesnė darėsi, tuo labiau liūdėjo. Neturėjo ko į džiaugsmo šaltinį įdėti, nes labai nemylėjo darbo. Po keleto liūdesio savaičių pamatė veidrodyje labai lieknos moters atvaizdą ir nusišypsojo. Ta proga išplovė lėkštę ir toliau atspindžiu džiaugėsi. Malonumą nustelbė labai garsiai gurgiantis pilvas. Masažavo, rankomis maigė, o tas vis garsiau gurgė, kol supykę kaimynai tyliuoju nakties metu iškvietė policininką. Tas griežtai pareikalavo liautis garsiai gurkti. Reikalavimo neišpildžiusi, buvo pasodinta į kalėjimą. Ten patalpino ir lėkštę. Atėjus pietų metui, į ją pridėjo maisto. Gurgimas liovėsi, kai triukšmautoja liežuviu išlaižė lėkštę. Nustojusi triukšmauti, buvo paleista į laisvę. Likusį gyvenimą periodiškai triukšmavo ir mėgavosi nelaisvės teikiamomis paslaugomis.


Tarpeklis

Skersai kelio tarpeklis. Neperšoksi, neapeisi. Priėjęs nusispjovė žemyn. Apačioje kažkas garsiai nusikeikė ir po akimirkos keiksmažodžius parlydėjo sviestas akmuo. Nukritusį koja paspyrė žemyn. Klyksmą ir keiksmažodžius atsivijusi akmenų kruša paguldė praeivį ant žemės. Kitas praeivis sustojo prie gulinčio su praskelta kakta, pasiklausė bambėjimo tarpeklyje, nuleido žemyn virvę, ta įsitempė ir greitai pasirodė galva su šypsena. Praeivis ištiesė pagalbos ranką, išgelbėtasis užlipo ant kelio, iškėlė rankas į saulę, gelbėtojas pažiūrėjo nurodyta kryptimi ir nulėkė stačia galva žemyn į tarpeklį. Apačioje sustaugė minia. Išgelbėtasis skubiai numetė virvę žemyn, išsisuko nuo akmenų krušos ir nunešė per žemę plačiai išsiskleidusią šypseną.


Apie maistą

Tas šuo ėdė tik kačių maistą, o nuo šunų maisto jį bėrė spuogais. Šeimininkas turėjo aparatą, kuris gamindavo maistą ir kviesdavo šeimininką: „Mielasis, laikas valgyti.“ Valgyti jam patiko, todėl uoliai klausė savo aparato ir buvo visai nuo jo priklausomas. Maistą namo nešdavo šuo. Iš kur ir už kokius pinigus nešdavo, vyras paklausti negalėjo, nes šunų kalbos nemokėjo. Šuo kažką lojo, bet likdavo nesuprastas, todėl ir ėdė kačių maistą, nes šunų maistą valgė šeimininkas, kurį pašildęs aparatas šaukdavo: „Mielasis, laikas valgyti.“


Darbai

Kvėpuoja. Maitinasi oru. Oras plaučiuose be perstojo prašosi atnaujinamas. Įkvepia tą patį, iškvepia panaudotą. Plaučiai atsirenka, ko jiems reikia iš oro, maitina kraują, kraujas juda kraujagyslių labirintais maršrutais kojos–ausys, keliai–pirštai, alkūnės–kak­las, verčia kaulų ir raumenų sistemą judėti ore, versti kalnus, tvenkti upes, kirsti miškus. Judėjimas gyvenimą ilgina, o sėdėjimas trumpina, nors ir sėdintys mintyse be perstojo juda. Ką jau kalbėti apie miegančius, kurie gulėdami skraido, mylisi, dirba, pabudę nieko neprisimena, vėl dirba, po darbų skuba ilsėtis ir negalvoja, kad begalę kartų naudotu oru kvėpuodami be perstojo dirba keliuose darbuose.


Nesąmonė

Vienas piešia tai, ką mato, kitas – apie ką galvoja. Piešiniai labai skirtingi. Pirmasis nieko neslepia, antrasis iškloja paslaptis. Stebuklų gerbėjas pirštu krapšto ausį, kol pirštas išlenda pro kitą, pasisukioja, susigėdęs lenda atgal, grįždamas nudega nagą į įkaitusias smegenis, išlenda iš ausies lydimas rūkstančių minčių apie labai giliai paslėptą piešinio prasmę, liepsnojančios mintys šoka audringą polką, pavargusios griūva ant lovos piešinyje, padega patalynę, puola iš vaizduotės kambario į kiemą, šnypšdamos krenta ant sniego ir leidžia snaigėms dirbti gaisrininkų darbą. Kambarys pirmojo piešinyje be gaisro ženklų, tvarkingas, su langu, su baldais, su gėlėmis ant stalo. O kur tu matei tokią nesąmonę, kad kambarys po gaisro? Mintyse ar tikrovėje? O mintys ar ne tikrovė? Nesąmonė. Mintyse viskas išgalvota.


Kūnas

Pilve gurgia. Skrandis dirba. Jis niekada nesiilsi. Net kai miegu. Dešimtys metų be poilsio, be atostogų. Duona, bulvės, dešra... tas pats per tą patį. Darbas durnių puošia. Skrandis dirba negalvodamas. Už jį aš galvoju, nors ir save esu išgalvojęs, prisidengęs valstybės tarnautojo išduotu pasu, asmens kodo skaičiais, darbais, titulais, ryšiais. Skrandis dirba, gamina dujas. Kvapas nekoks, bet kentėti galima. Matau su parkeriu rašančią ranką. Ją stebėdamas suprantu, kad nesu vienišas. Aš, ji, abi rankos, abi kojos, liemuo, galva lyg šeima. Didelė kompanija. Kaimynai virš galvos be perstojo garsiai vaikšto. Jie irgi mano galvoje. Ten pat, kur ir parkerio krebždėjimas. Aš galvoje. Joje tiksi laikrodis. Aš ir laikrodis esame vyriškos giminės. Pagalvė, lempa, grindys, lubos, durys, lova, sienos yra moteriškos giminės. Kambarys vyras, o jo detalės daugiausia moteriškos giminės. Kūno dalys vyriškos giminės: inkstai, pilvas, liemuo, stuburas, kaklas, pirštas, nagas, plautis, žastas, dilbis, riešas, petys. Galvoje svarbiausios detalės moteriškos: nosis, lūpos, gerklė, kakta, ausys, akys, kaukolė, išskyrus dantis, liežuvį, žandus, pakaušį, žandikaulius. Taip kalba smegenų tamsoje išsidrėbęs protas.

Draugai