Petras Rakštikas. Vištos ir kiaušiniai. Zuikiai. Priklausomybės. Krūtinė, nosis ir alkani šunys

VIŠTOS IR KIAUŠINIAI

Gyveno žmogus ir laikė dvylika vištų. Kas mėnuo pjovė po vieną, bet spalio mėnesį vištų pritrūko ir pasijuto lyg apvogtas. Pradėjo gyventi taupiau, labai sulieknėjo, žmoną vaikė, višta vadino, kol ji vieną rytą užlipo ant stalo ir šalia garuojančio kavos puodelio padėjo kiaušinį. Vyras išsižiojo, bet liko nieko nesupratęs. Kai atėjo pietų metas, pasijuto išalkęs, ištroškęs, burna išdžiūvusi, liežuvis susitraukęs, tada užsičiaupė, pasuko sunkų žvilgsnį į kiaušinį, tas nuriedėjo nuo stalo, tėkštelėjo ant grindų ir sudužo. Iš lukštų iššoko jauna višta, tris kartus pritūpė, padėjo tris kiaušinius: už spalį, už lapkritį, už gruodį ir pradėjo labai negarsiai cypsėti. Vyras išsižiojo, viską supratęs užsičiaupė, nuo tada nebevadino žmonos višta ir tyliai laukė Naujųjų metų, kol sulaukė. Sausio pradžioje pirko dvylika vištų ir pradėjo tyliai laukti kiaušinių, bet vištos tingios pasitaikė, simuliavo, kvaksėjo ir kiaušinius dėti pradėjo tik sausio pabaigoje, kai vyras prie vištidės atrideno kaladę, padėjo ant jos kiaušinius ir pradėjo viešai galąsti kirvį.

 

ZUIKIAI

Kartą gyveno žmogus su ilgomis ausimis ir turėjo žmoną su kasomis, į kurias žiūrint jo ausys raudo ir į debesis rodė. Turėjo jis ir akis dideles, dantis ilgus po geltonais ūsais, automobilį, gesintuvą, kastuvą ir pravardę Zuikis. Buvo drąsus, dirbo gelbėtoju ir labai daug kartų išsaugojo savo kailį sveiką ant pečių tempdamas sužeistuosius iš gaisraviečių. Žmona prie Zuikio buvo tvirtai prisirišusi raudonais kaspinais ir paskui vyrą lakstė šaukdama „gaisras", vadeliojo jį ausimis, o jei niekas niekur nedegdavo, ausis laikė koja primynusi, dirbo savo darbus, vyras jai gelbėjo, aukštyn į debesis žiūrėjo, raudonavo, niekada savo pagrindinių pareigų neužmiršo, senatvėje gavo medalį ir ta proga išgėrė. Sunkių pagirių rytą, kai degė šachtos ir žmona neleido gesinti jų alumi, gelbėtojas patyrė pralaimėjimą – nuskendo vandens cisternoje. Pašarvotas buvo su medaliu, su kastuvu, su gesintuvu, su ilgomis ausimis šalia žmonos su kasomis. Palaidoti abu buvo po antkapiu su užrašu „Zuikiai". Vėliau kapo lankytojai labai tuo stebėjosi.

 

PRIKLAUSOMYBĖS

Kartą gyveno žmogus, kuris turėjo priklausomybes nuo oro, nuo tabako ir nuo nuotaikos. Sunku jam buvo trims vienu metu priklausyti. Jei žuvys nekibdavo, oras kaltas būdavo. Jei kibdavo ir puiki nuotaika laikydavosi paupyje, tai degtukai vandeniu nuplaukdavo, cigaretės pasibaigdavo. Jei žuvis didelė valą nutraukdavo, tai nei dūmai, nei žemas slėgimas su debesuotumu, su devyniolika laipsnių šilumos geros nuotaikos nebeprikeldavo. Eidavo namo lyg žemę pardavęs, žuvį prakeikęs, cigaretes surūkęs, visai, visai be nuotaikos, sunkiai orą į plaučius traukdamas, pilnai išpūsdamas. Parėjęs rūkydavo virtuvėje, orą gadindavo, nuotaiką taisydavo, jei nepadėdavo, ištraukdavo kamštį iš butelio su degtine, įsileisdavo ją į save, atsipalaiduodavo, jam palengvėdavo, nuotaika pakildavo ligi palubės, pasinerdavo į dūmų debesį, o kai ranka su tuščiu buteliu nusileisdavo ant stalo ir jame telikdavo kvapas, atidarydavo balkono duris, įleisdavo gaivaus oro ir padėjęs galvą su visomis priklausomybėmis ant pagalvės, dėdavo į akį, čepsėdavo, dūsaudavo, o rytą pabudęs jausdavosi priklausomas net nuo stiklinės su vandeniu.

 

KRŪTINĖ, NOSIS IR ALKANI ŠUNYS

Gyveno žmogus ir daužėsi sau į krūtinę. Rytais daužėsi vonioje prieš veidrodį, dieną prieš rinkėjus, vakare ilsėjosi, o naktį sapnavo, kad daužosi dieną, kol vieną nelabai saulėtą popietę buvo išrinktas į valdžią. Valdžioje nebuvo pats uoliausias, todėl greitai nustojo dienomis daužytis krūtinę, rytais nebesimankštino prieš veidrodį, naktimis nebesapnavo, kad daužosi dieną, krūtinės nebeskaudėjo, gyveno gerai, paskui vis geriau ir geriau. Tada pradėjo krapštyti nosį, nes darbų nebesugalvojo sau. Nosyje nieko nebuvo, tik pirštas, bet žmogus vis krapštė ir krapštė, kol prasikrapštė žaizdą, iš kurios pasipylė kraujas. Žmogus pasileido bėgti pas gydytoją. Kruvinais pėdsakais paskui nusekė alkani šunys, pasivijo prie raudono šviesoforo, aplojo, žmogus šoko į gatvę, papuolė po mašina, atlošė galvą ir nuo tada nosies nebesikrapštė, net krūtinės nebesidaužė.

Autoriaus piešiniai