Petras Venclovas. Šmėklų kelias

Popietes praleisdavau klaidžiodamas po miestelio apylinkes. Birželio vidurys, dienos saulėtos, ilgos, niekur nereikia skubėti, ką tik po didžiojo žydėjimo, gaivus pušynų oras, drėgnų takų, smėlio ir vešančios žolės kvapai. Dvi trys valandos lėto ėjimo, nieko ypatingai negalvojant, nesirenkant kelio, kartkartėm panyrant į mišką, grįžtant atgal pastovėjus ant upokšnio kranto. Kažkur turėtų būti lieptas, gal net tiltas, bet kam jis man? Juk nieko neieškau, nieko nenoriu sutikti, svarbiausia žingsniuoti, žirglioti, pėsčiuoti, pasidairant į šalis, aukštyn ar žemyn, kad neužkliūtum už šakos ar kelmo.

Kartą visiškai netikėtai priėjau asfaltuotą plentą. Tiesus, paaukštintas, gal net keturių metrų pločio, lengvai prasilenktų dvi mažinos. Įdomu, kur jis veda? Tolyn į mišką? Valandėlę kinknojau palei sankasą, paskui užkopiau ant asfalto. Dyžiau gal keliolika minučių; staiga nustebęs stabtelėjau: tylu, ramu, jokio civilizuoto pasaulio garso, tik čiulba, čirpauja pušyno paukš­čiai, smagiai saulės atokaitoje čirškia žiogai. Jokių kelio ženklų, ant asfalto lipa ir gula žolės, daiktais net važiuojamoje dalyje pro plyšius kaišioja galvas. Tarsi čia daugelį metų nebūtų eismo, judėjimo.

Palengva grįžau atgal; pamačiau guotą žemuogių; uogos didelės raudonos, nuplautos lietaus ar rasos. Atsitiesęs vėl įsiklausiau: nieko, visiškai nieko, nelyg būčiau vidury didžiausio miško. Še tai tau – nutiesti plentą ir palikti jį likimo valiai!? Koks išminčius tatai sugalvojo?

Po pusvalandžio pasimatė miestelis. Kelias susiaurėjo ir įsiliejo į medžiais apsodintą gatvę.

Kitą dieną paprašiau šeimininko paskolinti dviratį. Vyriškis virtuvėje gėrė „Blindos alų" tiesiai iš skardinės.

– Nusibodo pėsčiomis kinkuoti? –­ šyptelėjo. – Imk. Tik nevažinėk pamiškėmis: vaikiščiai visur gelžgalių primėto – dar padangą pradursi.

– Iš Parko gatvės išeina asfaltuotas kelias, juo ir patrauksiu.

Šeimininkas naršydamas po šaldytuvą kažką numykė. Išsiaiškinsiu pats, nutariau, anokia čia paslaptis.

Duobėtomis miestelio gatvėmis myniau neskubėdamas, o pasiekęs asfaltuotą plentą padidinau greitį. Dviratis – visiškai smagi transporto priemonė, pagalvojau, tikiuosi, kad netrukus ką nors privažiuosiu. Po kiek laiko pro pušis sumirguliavo ežeras. Gal kur netoliese yra kempingas, pasakiau pats sau, bet tikriausiai apleistas, nes prasidėjus vasarai, čia turėtų zuiti automobiliai. Tačiau jokio žmogaus nesutikau, nė kokio uogautojo, lyg iš tiesų važiuočiau į dykumą. Gal čia buvo rusų karinis poligonas? – pasvarsčiau, bet neatrodo: pakelėse jokio šlamšto, asfaltas švarus, be mazuto ar tepalo dėmių, pernelyg visur tvarkinga – išlakios pušys, katilėliai, žolytė, skujos, dailūs krūmokšniai.

Ežeras liko dešinėje pusėje, o plentas nėrė gilyn į mišką. Kur nors jis turėtų įsukti į magistralinį kelią, pamąsčiau. Kad ir darydamas didoką lankstą. Bet kodėl, velniai rautų, juo niekas nevažinėja? Argi nepasitaiko paklydėlių? Jeigu jis baigiasi aklaviete, turėtų būti tatai rodantis kelio ženklas. Negi būčiau pražiopsojęs?

Miškas vietomis sutankėdavo, pušys linkdavo virš asfalto, viena kita padžiūvusi, bet netrukus vėl atitoldavo, praretėdavo. Jau, regis, būsiu numynęs penkis ar šešis kilometrus. Ūmai išlėkiau į didelę šviesią aikštę. Priešais kažkokie cementiniai stulpai, plentas baigiasi, toliau krūmokšniai ir netvarkingas pušų jaunuolynas. Viskas!

Atvažiavau!

Nušokau nuo dviračio ir apsidairiau. Atrodo, čia būta sodybos: tolėliau pro medžių viršūnes kyšo kiauru ruberoidu aptrauktas stogas. Žmonių, reikia manyti, nėra. Bet anava pramintas takas pastato link. Tiek važiavus nejau nepasižvalgysi? Smalsumas įveikė mane, ir aš, vedinas dviračiu, patraukiau prie namo. Sprendžiant iš kai kurių žolių ir žemės lygumo, čia kadaise būta vejos. O ten net erškėtrožė žydi. O namas –­ oho! Dviejų ar net pustrečio aukšto, su kolonomis, plačiais laiptais. Bet, dievulėliau, kaip suniokotas! Durys su staktomis ir langai išplėšti, čerpių ant stogo tik likučiai, nuo laiptų pakopų nulupinėtos marmuro plytelės, vienas namo kampas pradėtas ardyti, kolonos aptrupėjusios, kitados buvęs tamsiai raudonas tinkas išblukęs, atšokinėjęs, suskeldėjęs. Viduje, ko gero, nė kiek ne linksmesnis vaizdas.

Atrėmiau dviratį į ūgtelėjusi klevelį ir užkopiau laiptais. Pirmame aukšte gana erdvi salė, su balkonu prie šoninės sienos, turbūt ten sėdėdavo muzikantai, panašiai kaip viduramžiais. Gal ir būta kokio vestibiulio ar prieškambario, bet kad plytų pertvaros išardytos, o vietoje grindų – tik apšiukšlintos gelžbetonio perdangos. Sienos nuvarvėjusios, apsitraukusios pelėsiais, lubos pajuodusios, permirkusios, nuo jų gabalais krinta tinkas ir kapnoja susitvenkusios drėgmės lašai. Reginys –­ visiškai tarkovskiškas. O juk kitada čia tikriausiai buvo prabangi menė.

Dar užsilikusiomis cementinėmis laiptų pakopomis, skylėtomis ir pakrypusiomis, ryžausi užsikabaroti į antrą aukštą. Šiaip ar taip, žmones traukia apleistos vietovės, griūvantys pastatai, nykumos, dūlėsiai, užakę ežerai, griovos. Kad ir ko būta, bet pasitraukta į praeitį, užmarštį, palikta išnykimui. Apsižvalgiau. Čia turbūt būta gyvenamųjų patalpų: pertvaros pradėtos, bet dar nebaigtos ardyti, viename kambaryje net užsilikusi apgliaumėjusi tachta, ant jos krūva skudurų. Negi čia dar kas nors gyventų? Staiga atsisukau atgal, nelyg pajutęs kažką stypsant už nugaros. Juokai! Žinoma, kad nieko nėra. Bet vis dėlto kažkoks atkarus jausmas, neaiškumas, nemaloni nuojauta. Gal ne veltui sakoma, kad apleistuose namuose ilgai išlieka buvusių žmonių minčių, žvilgsnių, išgyvenimų nuotrupos. O ypač neigiamų emocijų. Ir net gali materializuotis! Arba šmižinėja blyškiais šešėliais.

Žvilgtelėjau pro lango angą. Ežeras! Visai netoliese, šiek tiek žemiau, vasaros saulės spinduliuose mirguliuoja ežeras. Ir tuoj pat smagiau pasidarė. Anoje pusėje, prie kranto, net valtį įžiūrėjau.

Palengva nusileidau žemyn, perėjau salę, kur vietoje grindų daiktais telkšojo pernykščių lapų prikritusios balutės, ir išlindau į kiemą, tiksliau, į buvusį atšlaimą. Pro šakotas pušaites pastebėjau pamatus; reikia ir juos patyrinėti. Pastatas, matyt, buvęs nemažas: kokie aštuoni metrai iš septynių. Tikriausiai pirtis, nes viename pakraštyje išlikusi akmenų krūsnis, kamino pamatas, už kelių žingsnių mėtosi keraminių plytelių nuolaužos. Žemyn, ežero link, einantys laiptai beveik užžėlę žole, kuri neskubėdama, bet atkakliai trupina cemento luitus. Pirtis, labiausiai tikėtina, buvo suręsta iš rąstų: juos gana lengva išsiardyti ir išsinešioti.

Apžiūrėjau ir stulpus, įkastus kas keli metrai ir dideliu lanku juosiančius sodybą. Čia turėjo būti tvora, ne kas kitas! Ir ne vielinė, bet sukalta iš lentų. Gana aukšta, kad nesimatytų, kas už jos dedasi. Lentas turbūt pirmiausia ėmė plėšti: atsivarai sunkvežimį, prisikrauni pilną kėbulą ir nei ačiū, nei sudiev.

Bet kurgi dingo sodybos savininkai? Bankrutavo, išvyko į užsienį? Mirė? Mirtinai susipykę išsiskyrė ir viską metė? Juk visko pasitaiko.

Prisiminiau, ką kitados buvo pasakojęs tėvas: dar sovietiniais laikais jam teko pabuvoti Pamaskvėje, atrodo, Bolševe, kur išlikusi Stalino vila. Pasivaikščiojęs po tą miestelį, jis stebėjosi, kad ten nesimato namų: tik trijų ar keturių metrų aukščio lentinės tvoros aplink pastatus. It kokie didžiuliai mediniai kubilai. Virš jų geriausiu atveju kyšo kaminas ir kraigas. Ten, be abejo, nuo tarybinės liaudies slepiasi valdžios viršūnėlės. Ko atsiskirti nuo žmonių, ko jų bijoti, jeigu jie taip karštai myli valstybės galvas? – tąsyk stebėjosi tėvas.

Gal ir čia kas nors panašaus buvo? Iš likusių namo griaučių nelabai nuspręsi, kada jis buvo statytas? Prieš dvidešimt, o gal net prieš keturiasdešimt metų? O asfaltuotas plentas? Kada jis nutiestas? Penki ar šeši kilometrai sovietmečiu būtų kainavę velniškus pinigus, o šiais laikais – milijonus! Nebent jie būtų atėję iš Europos Sąjungos.

Ramūnas Gerbutavičius. „Valdos“

Tuo metu grįžtelėjau atgal ir prie dviračio pamačiau kažkokį žmogėną, jis ten kažką krapštė.

– Po galais, ką darai?! – šūktelėjau nustebęs ir supykęs. O atrodė, kad čia nėra nė gyvos dvasios.

Tupintis vyras atsigręžė į mano balsą; tai buvo tipiškas benamis: raudonas veidas apšepęs kerša barzda, ant akių užsitraukęs purviną megztą kepurę, apsivilkęs kažkokiais skarmalais, turbūt iš konteinerio, batai ir tie – ne vienos poros. Nė kiek neišsigandęs grėsmingai išsišiepė:

– Ko čia tau reikia? Ko čia ieškai?

Nutariau šiek tiek pagudrauti:

– O jeigu aš esu šios sodybos savininkas?

– Atsirado mat savininkas! – sukrizeno bedante burna valkatėlė. – Šeimininką aš pažįstu! – ir ėmė mostaguoti rankomis: – Varyk iš čia, kol neišspardžiau šiknos!

Jo atžarumas man visiškai nepatiko. Nužvelgiau vyrutį: man iki pečių, gunktelėjęs, o jau sudžiūvęs – viena ranka sutvarkyčiau. Žinau, kaip su tokiais elgtis: jie tik vaidina narsius. O dar pamačiau, kad priekinė dviračio padanga subliūškusi, ištrauktas ventilis ir, aišku, kur nors numestas. Nė pats nepajutau, kaip žengtelėjau prie valkatos, sugriebiau už sprando ir prilenkiau prie žemės.

– Tik nespardyk! – suinkštė benamis.

Matyt, ne kartą buvo muštas, spardytas, gal net kartas.
– Tuoj pat surask ventilį ir pripūsk padangą!

Valkatėlė mėgino išsivaduoti, bet aš nė neketinau jo paleisti.

– Duok litą, – galiausiai geruoju prašneko.
– Pirma padaryk, ką liepiau!

Atsitiesęs dėbtelėjo į mane gailiom ašarotom akim. Bet tuoj pat skudurų kišenėje surado ventilį, įsuko į vietą ir ėmė pumpuoti.

– Gausi penkis litus, jei papasakosi apie šeimininką.

– Man įsakyta nieko čia neliesti ir nieko nepasakoti, – irzliai atšovė valkata, bet, regis, susidomėjo pasiūlymu.

– O už kiek pardavei lentas, rąstus, plytas, čerpes? – pasišaipiau.

– Nieko aš nepardaviau, – suburbėjo. – Kai atvažiuoja ambalai kaip spintos...

– Sakyk, kiek nori, – geraširdiškai pasiūliau.

– Dešimt!

– Ar ne per daug nori? – pasirausiau džinsų kišenėse ir kyštelėjau septynis litus. Žmogėnas pagriebė juos, matyt, iš įpratimo paspjaudė ir sukišo už aulo.

– Ponas, duok dar litą... išeis gero alaus pūslė... – suktai šypsodamasis paprašė.

– Gana! Nėra ko lepintis geru alumi. Pasakok! Pasakok, ką žinai apie šeimininką, kas jis buvo, kodėl paliko sodybą? Ir ką žinai apie plentą?

– Apie plentą nieko nežinau, – dievažijosi valkata. – Jis čia seniai nutiestas, aš dar šiuose kraštuose nesivaidenau... O šeimininkas buvo Pirmasis!

– Koks, kieno pirmasis? – nesupratau.

– Pirmasis partijos žmogus.

– Kokios partijos?

Valkatėlės veidas persikreipė nuo ironiškos šypsenos.

– Nesusigaudai? Esi per jaunas! Kokia dar partija buvo anais laikais? „Viena partija – viena tiesa!" – pademonstravo savo politinį išprusimą benamis. – Gaspadorius buvo pirmas viso rajono žmogus! Visi jo klausė ir bijojo. Tik pamėgink blogai iškūrenti pirtį... Gausi į dantis, apsilaižysi ir niekam nepasiskųsi. Kad nei per karšta, nei per šalta būtų...

Pradėjau šį tą suprasti, nors sunkiai įsivaizdavau, kaip visa tai buvo. Praėjo dvidešimt metų, sovietiniai laikai nugarmėjo į praeitį, kam juos beminėti? Tiesą sakant, dar neblogai prisimenu reketininkų ir mafijozų siautėjimą, apie juos su baime ir pasibjaurėjimu kalbėdavosi tėvai, gal ir laikraščiai rašydavo, televizija rodydavo. Žudynės, turto prievartavimas, tarpusavio pjautynės labiau įsmigo į mano paauglišką sąmonę, o sovietmetis jau rodėsi tolimas, beveik neberealus. Žinoma, Sausio įvykių neįmanoma pamiršti, apie juos pagalvojęs net kraujo skonį burnoje jaučiu. O kas prieš tai buvo? Minios dainuojančių žmonių, eitynės su lietuviškomis vėliavomis, kalbos, kurios man nebuvo labai įdomios. Kas dar? Ak taip – Baltijos kelias! Į jį su tėvais važiavome kelias valandas, kol įsispraudėme tarp džiūgaujančių, linksmai klegančių žmonių. Bet juk sovietmetis nebuvo toks?

– Vadinasi, buvai pirtininkas, – pasakiau žmogeliui.

– Koks iš manęs pirtininkas? – suinkštė benamis. – Atvažiuodavo mašinėlė, įsisodindavo ir nemėgink atsikalbinėti...

– O kur dabar viso rajono gaspadorius?

– Kur, kur? – pamėgdžiojo mane vyrelis. – Ogi Bielarusijoj. Kur daugiau? Atvažiavo naktį, susikrovė baldus ir visa, kas tilpo, į tris sunkvežimius ir išdūmė. O man liepė saugoti namus, nes jis vis tiek kada nors sugrįšiąs.

– O Lietuvos ir Baltarusijos siena?

– Na tavo ir galvelė, vaikine, – nusijuokė. – Kokia galėjo būti siena anais laikais, kai viskas vertėsi per galvą?

– Ir kas tau iš to, kad čia sargauji?

– Ogi turiu šitokius namus! Galiu draugų pasikviesti. Palėbaujam kaip žmonės. Ko daugiau reikia? Anais laikais nieko neturėjau, blaškiausi iš kolchozo į kolchozą... – Matyt, prisiminimai žmogeliui nebuvo malonūs, nes tuoj pat nusuko kalbą: – Tai ar duosi žadėtą litą?

– Nieko aš tau nežadėjau, – burbtelėjau, nutvėriau dviratį ir variausi į plentą.

– Aš tau nieko nepasakojau! – šūktelėjo pavymui valkata. – Jei kas klaustų. Gerai? Tik iš šnekos taip išėjo.

Tiesą sakant, ne ką iš jo sužinojau, pamąsčiau mindamas pedalus. Sovietiniais laikais buvo toks rajono partijos sekretorius, pasistatydino namus, gyveno atsiskyręs miške prie ežero, o kai valdžia išslydo iš rankų, pabėgo į Baltarusiją. Ko jam buvo bėgti? Ar kad namą pasistatydino? Juokai! Šiuolaikinis elitas ne tokius namus turi! Ir visiškai nesislapsto; maloniausiai žurnalistus įsileidžia, vedžioja, pasakoja: filmuokit, rodykit žmonėms, kaip mes prabangiai gyvename, kiek visko esame sukaupę, kokie mūsų šunys, kokios mūsų katės. Niekas neturi teisės klausti, iš kur visa tai gavo, už ką pirko, už kokius pinigus statydinosi. Už šmeižtą pats gali atsidurti teisiamųjų suole. Nelabai suprantu, kodėl žmonės bijojo to rajono sekretoriaus? Ką jis galėjo jiems padaryti? Į kalėjimą nepasodins, iš darbo neatleis, baudų mokėti neprivers? Iš kur ta baimė? Gal jo bijojo tik tokie, kaip ši vargeta? Dar jo pavaldiniai? Juk nebuvo visi rajone gyvenantys žmonės jam pavaldūs? Negi ta baimė taip ir ėjo iš viršaus į apačią, iki pačių mažiausių? Persiduodavo vienam nuo kito, kaip kokia limpama liga? Tiesiog plūduriavo, pleveno ore? Neįtikėtina! Kažkokia fantasmagorija!

Miestelyje užsukau į prekybos centrą ir nusipirkau „Blindos alaus" bambalį. Mačiau, kad tokį alų mėgsta šeimininkas. Jis turėtų žinoti daugiau už sargaujantį benamį, nes čia gyvena nuo seno. Pradėjau iš tolo:

– Bevažinėdamas ištroškau, gal išgersime po stiklinę?

– Kodėl ne, – neprieštaravo vyras.

Mudu įsitaisėme virtuvėje, prie spintelės. Šeimininkas alkūne nubraukė trupinius ir pastatė dvi stiklines. Alus gražiai putojo, buvo vėsus, nes parduotuvėje jį iš šaldytuvo ištraukiau.

– Kur buvai nukakęs? – pasidomėjo žmogus.

Man kaip tik to ir reikėjo:

– Iš Parko gatvės pasukau į plentą: gal pusvalandį važiavau, bet nieko nesutikau, nei kas mane pavijo, nei aš ką pralenkiau. Keistas plentas.

– Daugelis čia atvykstančių juo susidomi, – šyptelėjo vyriškis.

– Ir ką jūs atsakote?

– Kai kam nieko nesakau, kitiems papasakoju. Ar pačiam labai rūpi?

– Žinoma! Nutiesti tokį plentą ir palikti... Absurdas.

– Jo ilgis apie penkis kilometrus. Ar nuvažiavai iki galo? – man linktelėjus galvą, jis toliau tęsė: – Ar matei sodybą?

– Likę tik namo griaučiai, o šiaip sužėlęs pušų jaunuolynas, net ežero nesimato.

– Seniai ten bebuvau, – pildamas alų tarė šeimininkas. – Oho, kokia buvo sodyba! Ko tik žmonės apie ją nepripasakodavo.

– Mane vis dėlto labiausiai glumina asfaltuotas kelias. Negi tai galėjo būti vieno žmogaus įnoris?

– Matai, tas žmogus nebuvo eilinis.

– Žinau, partijos sekretorius. Ar tai labai aukštos pareigos?

– Kas pasakė? – kilstelėjo antakį vyras.

– Kol ten žvalgiausi, prisistatė toks bomželis: mažiukas, apšepęs, vilnonę megztą kepurę užsimaukšlinęs, pro skudurus plikas kūnas matosi. Sakė, gaspadorius jam liepęs sodybą saugoti.

– Makaras, Broniukas, kas daugiau. Svieto perėjūnas. Parceliuoja sekretoriaus turtą ir pila į gerklę. Ar ten kas nors likę?

– Beveik nieko. Bet įsivaizduoti, kas buvo, įmanoma.

Valandėlę šeimininkas tylėjo.

– Anais laikais rajono pirmasis sekretorius buvo tartum kunigaikštis ir tvarkėsi, kaip jam patiko. Niekas negalėjo abejoti jo sprendimais, tuo labiau kritikuoti. Ten, kur dabar plentas, kadaise buvo šunkelis. Dzemidas, ar kaip jis ten, jau nebepamenu, užsimanė autostrados. Ir padarė! Žinoma, su Vilniaus palaiminimu. Iškirto miške biržę, suvarė traktorius, ekskavatorius, volus. Įsakyta – padaryta! Juk visur buvo kareiviška tvarka: saldat ne obsuždajet, a vypolniajet. Pasistatė namą, kokio niekas nebuvo matęs, pirtį, garažą, veja gal pusės hektaro, rožynas...

– Ir niekas nė šnipšt? Žurnalistai, kontrolieriai, žalieji?

– Nelygink anų laikų su šiais: visi sėdėjo ausis suglaudę partijos kišenėje. Sako, kažkokie donkichotai buvo surašę anoniminį skundą ir nuvežę į Maskvą – iš Lietuvos laiškas, adresuotas Kremliaus ponams, niekur nebūtų išėjęs. Maskva persiuntė skundą į Vilnių pasidomėti, ištirti, išsiaiškinti.

– Kodėl anoniminį?

Vyriškis ironiškai nusišypsojo; supratau uždavęs naivų klausimą.

– Skundas prieš Pirmąjį – tai jau politika! KGB užmesdavo savo tinklą ir sutvarkydavo politikuojančius donkichotus. Tik dabar buvusieji šaukia, kad Maskva jiems neleisdavo to ar ano; jie čia patys tvarkėsi, gal net privengdami Kremliaus, kad neiškiltų paviršiun jų nešvarūs darbeliai. KGB ir partija buvo viena ranka. Tai ne dabar, kai dešinė nežino, ką kairė daro.

– O ką Vilnius?

– Argi varnas varnui kirs akį? Pati Vilniaus grietinėlė turbūt ir pasiūlė Dzemidui nutiesti tuos kelis kilometrus asfaltuoto kelio: juk reikia ištrūkti iš sostinės į vaizdingą nuošalią vietovę, toliau nuo žmonių akių, paūžti, pirtyje pasikaitinti, ežere pasimaudyti, mergas pakirkinti. Negi laužys prabangias „Volgas" kratydamiesi šunkeliu?

Turbūt abejodamas žvilgtelėjau į šeimininką, mat pasvarsčiau, ar jis kai ko nelaužia iš piršto. Gal atpasakoja sovietinių laikų gandus bei paskalas ir dar nuo savęs šį tą pridėdamas? Vyriškis spūstelėjo man riešą:

– Gal tu ir netiki, bet iš tikrųjų taip buvo. Prieš kokius trisdešimt metų, kai buvau jaunas ir, kaip sakoma, neženotas, draugavau su mergina ir turėjau rimtų ketinimų. Kartą žiūrėjom televizorių, rodė kažkokį partijos suvažiavimą ar plenumą, o gal Aukščiausiosios tarybos sesiją; Stasė, mano simpatija, ėmė rodyti į prezidiumą ir vardyti, ką ten pažįsta, kas prie ko sėdi, kas pirmoje eilėje, kas antroje ir panašiai. Aš ir paklausiau, iš kur tokios pažintys? O ji, matyt, nepagalvojusi išpoškino: „Su jais ne kartą Pirmojo pirtyje švenčiau!" Ėmiau klausinėti, Stasė suprato išsidavusi, pradėjo man akis muilinti: apie sietynus, didesnius nei bažnyčioje, marmuro laiptus, „Armonikos" muzikantus ir valgius pasakoti. Buvau girdėjęs, kad nuogos mergos ant stalų šoka, bet galvojau, kad tai pasakos, pramanai. Nuo to laiko mudviejų santykiai su Stasele atvėso, atšalo, pairo. Nieko aš jai nesakiau, tačiau pats sau pagalvojau: „Kam man komunistų išėdos?" Susipažinau su Danguole ir po poros metų vedžiau.

Šeimininkas ištraukė iš šaldytuvo po skardinę alaus. Pasijutau nesmagiai privertęs jį prisiminti senų laikų meilę.

– O sekretorius? Kodėl jis pabėgo?

– Ir pats tuos laikus turėtum prisiminti: juk jau ne toks mažas buvai.

– Kai ką prisimenu, kai ko ne. Ne tai man rūpėjo.

– Po Nepriklausomybės atkūrimo daugelis partijos šulų galvojo, kad landsbergininkai rengs „raganų medžiokles", suiminės juos, sodins į kalėjimus, gal net kankins, nuteis ilgiems metams. Jei ne Brazauskas su Beriozovu, gal taip ir būtų buvę. Laiku spėjo atsiversti ir į valdžią pakliuvo. Gal pusė Lietuvos juos palaikė. Mūsų Pirmasis prarado postą, bet kažką veikė Vilniuje: turbūt buvo susidėjęs su Burokevičiumi ir Jermalavičiumi. Žmonės paburbėdavo prieš jį, pakeiksnodavo, bet daugelio mintis buvo užvaldęs Sąjūdis. Tuo metu plentas ir apmirė: juk niekur kitur juo nenuvažiuosi, tik į Dzemido apartamentus. Pats Pirmasis mūsų mieste vėl pasirodė devyniasdešimt pirmųjų rugpjūčio antroj pusėj. Tomis dienomis Maskvoje įvyko pučas, nuvertęs Gorbačiovą. Dzemidas vaikščiojo pėsčias su būreliu klapčiukų ir per megafoną ragino žmones išeiti į gatves, surengti demonstraciją pučistams palaikyti, pasirašyti juos remiančius popierius.

– Kaip reagavo žmonės? – paklausiau, kai vyriškis nutilo norėdamas atsikvėpti.

– Ogi niekaip: užsidarydavo langus ir duris. Be reikalo nėjo į gatvę, nes čia kas pusvalandį pravažiuodavo kelios kariškos mašinos, prisėdusios ginkluotų kareivių. Ką gali žinoti, kas jų galvose? Netrukus pučas sužlugo, Rusijoj valdžią paėmė Jelcinas; tuo metu mūsų Pirmasis ir išdūmė iš Lietuvos. Taip sakant, buvo vienas iš pirmųjų emigrantų.

Alus baigėsi, mudu dar pasikalbėjome, kiek sovietai buvo pristatę milžiniškų gamyklų, kurios dabar stovi tuščios, kiek suniokojo miškų, įrengė niekam nereikalingų karinių bazių ir poligonų, požeminių vadaviečių ir bunkerių raketoms laikyti. Ką ten reiškė nutiesti mišku kelių kilometrų asfaltuotą plentą, kuris dabar eina į aklavietę, į niekur?

Vakare jau pats vienas pagalvojau, kas vis dėlto buvo sovietmetis? Išvirkščioji laiko pusė, košmariška nerealybė, istorijos įduba ar net įgriuva, laiko plyšys, akligatvis, kvailybių ir apgaulių nuotekų vamzdis, susiraizgiusi laiko kilpa, prievartaujama bergždžia žmonių sąmonė?

Naktį ūmai grįžau į rūke skendintį plentą. Pėdinau basas, apsižiūrėjęs įsitikinau, kad vilkiu benamio Broniuko skudurais, buvo žvarbu, kiekviename žingsnyje po vilkduobę, kurią reikia apeiti; iš vienos išlindo plikė su vyndėme ant kaktos, puolė taikydamasi įkąsti, paspyriau, bet tada iš aplinkinių duobių ėmė ristis kiauksinčios, šnarpščiančios, grebluojančios šmėklos, kurios apsupo mane: atpažinau Staliną su Brežnevu, Leniną su ilgabarzdžiu Dzeržinskiu, jie buvo girti, o gal apsvaigę nuo kraujo ir šlovės; žinojau, kad pamatysiu Marksą su Engelsu ir prancūzų giljotiną. Bet tuo metu viskas smego gilyn, tabalavau migloje virš pragarmės, bandydamas už ko nors nusitverti. Ir, ačiū Dievui, nubudau.

Kieme lojo šeimininkų šuo.

2012