Pilypas Andajas Praksitielius Tulku. Iš 101 bodhisatvos Baltušio gyvenimo ir mirties nuotykio

Pasakojimai apie bodhisatvą Baltušį jau nuo seno ant šio svieto keliauja iš lūpų į lūpas, iš širdies į širdį, nuskaidrindami ne vieną protą. Nereikėtų juose ieškoti žemiškų tiesų. Nepriekabiems teisybės entuziastams, bet nušvitimo ieškantiems jie byloja, liudija ne istorinę tiesą, bet siekį nuo jos išsilaisvinti.

Kadangi šie pasakojimai priklauso slapčiausiam mūsų tautosakos lobynui, juos surinkti pavyko tik dabar.
Tepasitarnauja jų skaitymas visų gyvų būtybių gerovei!

* * *
Kartą pas bodhisatvą Baltušį atėjo Kernagis ir tarė:
– Aš esu Niekas, mažas berniukas.
Bodhisatva Baltušis griebė lazdą ir gerai išvanojo jam kailį.

* * *
Bodhisatva Baltušis maktelėjo stiklelį degtinės...
„Panardins manyje savo sąmonę tyrą", – mąstė jis, žiūrėdamas į mišrainėje besiilsinčią Untanioko galvą.

* * *
Sykį pas bodhisatvą Baltušį atėjo mokinys ir nusilenkęs jau taikėsi sėstis, kai staiga gavo smūgį per galvą.
– Už ką?! – nustebęs paklausė mokinys.
– Galvoji čia visokius niekus, – atsakė bodhisatva.

* * *
Slaptąjį pažinimą bodhisatva Baltušis įgydavo rūsy išjungęs šviesą.

* * *
Sykį Tarybų valdžia delegavo bodhisatvą Baltušį į kolūkį, kad tas gražiu pavyzdžiu žmonėms parodytų, jog ir darbas išlaisvina.
Tik atvykęs į „Pergalės" kolūkį, bodhisatva Baltušis jau raitojosi rankoves ir žvalgėsi, kur kokią lazdą nusigriebus, bet čia prisistatė kolūkio pirmininkas su buteliu skaidriosios ir pareigą valdžiai teko atidėti.
O štai bodhistavos Baltušio pareiga žmogui su kiekvienu buteliu tik stiprėjo...

* * *
Kartą bodhisatva Baltušis pasakė Gedai:
– Šalombalomsalom.
Geda ėmė kažką mekenti apie šventojo skiemens om dominavimą šioje magiškoje mantroje ir garsinę bei pras­minę jos reikšmę Kosmoso sandaroje.
Bodhisatva Baltušis nusispjovęs te­ištarė:
– Būtojo laiko daugiskaitos pirmas asmuo.

* * *
Kartą pas bodhisatvą Baltušį atėjo Poetas K. ir plačiai šypsodamasis tarė:
– Aš žaidžiu gražiais paviršiais.
Tąkart bodhisatva Baltušis smagiai pažaidė lazda Poeto K. paviršiumi.

* * *
– Gieda gaideliai, kniaukia katinai, – giedojo bodhisatva Baltušis, nešdamas į trobą katiną.
– Mokytojau, juk jis išpjaus visas peles! – šaukė mokinys.
– Užtat фень шуй bus geras, – atsakė bodhisatva Baltušis.

* * *
Vieną žiemos vakarą mokinys paklausė bodhisatvos Baltušio:
– Kur veda šis kelias?
Bodhisatva Baltušis atsakė:
– Pusto.
Kitas mokinys paklausė:
– Ar yra tiesa, apie kurią niekas nekalbėjo?
Bodhisatva Baltušis atsakė:
– Pusto.
Dar vienas klausė:
– Kaip gyveni?
Bodhisatva Baltušis atsakė:
– Pusto.

* * *
– Noriu LSD, – pasišokinėdamas klykė Šamanas.
Bodhisatva Baltušis ramiai sau atsistojo priešais jį ir tarė:
– Ar aš tau nepanašus į Labai Stiprų Diedą? – ir išskrido.
Nuo to laiko Šamanas metė rašyti eilėraščius ir užsiėmė visokiomis ezoterinėmis praktikomis.

* * *
Sykį bodhisatva Baltušis sėdėjo prie upės tol, kol pamatė pro šalį praplaukiantį savo paties lavoną.
Tada atsistojo ir nuėjo...

* * *
O kadaise...
Prisiskaitęs Castanedos bodhisatva Baltušis slampinėjo pamėlusiom, varvančiom akim po laukus bei pamiškes ir ragavo visokiausias žoleles bei grybus.

* * *
Šiaip mokiniai bijojo bodhisatvos Baltušio ir pašnibždomis jį vadino Mušeika Raudona Batareika. Tik toks vienas Parulskis nebijojo, nes buvo skraidęs lėktuvu, net iš jo šokinėjęs ir nuo to galvoje turėjo kelių sekundžių tarpą.
Kartą Parulskis atėjo pas bodhisatvą, norėdamas išmėginti jėgas.
– Meskime vasky hop, kas pirmas pradės, – pasiūlė bodhisatva Baltušis.
Sutartinai, vienu metu, kits kitam jie parodė savuosius ženklus. Parulskis rodė kumštį, bodhisatva Baltušis –­ špygą.
Parulskis net nespėjo paprieštarauti, kad, girdi, tokio ženklo šiame žaidime nėra...
Kai jis atsigavo, bodhisatvos Baltušio neberado. Tiesą pasakius, neberado išvis nieko. Nieko nieko, nors pasiusk...
Nuo to sykio ir jis prisibijojo bodhisatvos Baltušio.

* * *
Bodhisatva Baltušis parengė mokiniams dvasinio gyvenimo vadovėlį „Su kuo valgyti druską". Bet tarybinės leidyklos redaktoriai neatpažįstamai iškraipė jos turinį ir šiek tiek pavadinimą.

* * *
Bodhisatva Baltušis pagaliuku nuo batų krapštė išmatas, į kurias ką tik buvo įlipęs, kai prie jo prisiartino mokinys ir paklausė:
– Mokytojau, kas tempia šį lavoną?
– Šūdas ant pagaliuko, – nė nedvejodamas atsakė bodhisatva.

* * *
Bodhisatva Baltušis nuspardė visas atramas, remiančias Stelmužės ąžuolą, nukarpė jo kamieną juosiančias vielas, nuėmė sijas. Kitą rytą Stelmužės ąžuolas nuvirto.
Netrukus visokie kultūrininkai, paveldo saugotojai, gamtininkai ir inteligentai ėmė rašyti atvirus laiškus ir peticijas, reikalaudami bodhisatvą Baltušį atsakyti.
– Rudenį medžiai meta lapus – atsakė bodhisatva Baltušis.

* * *
Anzelmas Matutis labai mylėjo vaikus. Rašydavo jiems visokias eiles ir pasakodavo smagiausius nuotykius. Didžiausias jo įkvėpimo šaltinis buvo bodhisatva Baltušis. Sėdėdavo sau Matutis pas Baltušį ant pečiaus, žiūrėdavo, kaip pastarasis lazda savo mokinius moko ir viską užsirašinėdavo.
Vaikai mėgo Anzelmo Matučio pasakojimus. Labai daug gerumo ir meilės juose įžiūrėdavo.

* * *
Bodhisatva Baltušis pakišdavo mokiniui po nosim savo tarybinio piliečio pasportą ir klausdavo:
– Kas čia?
– Jūs, mokytojau, – išlemendavo mokinys.
– Ne, kvaily, negi nematai, čia Albertas Juozėnas!!!

* * *
Kubos revoliucijos metu bodhisatva Baltušis moraliai palaikė Fidelį Castro ir Che Guevarą. Už tai kas mėnesį gaudavo dėžę kubietiškų cigarų, kuriuos išdalydavo prieglaudoms ir vaikų namams. Labdaros tikslais.

* * *
Rudenimis bodhisatva Baltušis eidavo su Blože į mišką grybauti. Kadangi pastarasis buvo apyžlibis, vis kliūdavo už šakų bei kelmų, tai sunkiai ir grybus beskyrė. Bodhisatva Baltušis jam padėdavo – sau į pintinę baravykus ir šilbaravykius, o Bložei –­ musmires ir šungrybius.
Vakarais, sėdint užu stalo prie žolynų arbatos, bodhisatva Baltušis pirštu vis rodydavo Barbutei Bložės grybų pintinę ir net susiriesdamas kvatodavo.
Barbutė atlaidžiai žiūrėdavo susikrimtusio Bložės pusėn.
Paskui jau ji nebeleido Bložės grybauti su bodhisatva Baltušiu sakydama: „Vis tiek gi vienus tik šungrybius neši... Švendubrės šamanas mat atsirado..."

* * *
Sykį bodhisatva Baltušis metė visus mokymus, sėdėjimą per dienų dienas, arbatos gėrimą bei žiūrėjimą pro langą ir susidėjo su Aktore.
– Mokytojau, Jūsų praktika nueis šuniui ant uodegos, o ne visų gyvų būtybių labui, – bodhisatvai kalbėjo susirūpinę mokiniai.
– Gyvenimas su Aktore ir yra praktika, – atkirto bodhisatva.

* * *
Visą gyvenimą bodhisatva Baltušis važinėjo traukiniais ir autobusais be bilieto.
– Kur tavo bilietas, bodhisatva? –­ klausdavo jo žmonės.
O tas, būdavo, atkiša pirštą...
Kol žmonės žvalgosi, bodhisatva važiuoja.

* * *
Prisiartinęs mokinys bodhisatvos Baltušio pasiteiravo:
– Kaip man pasiekti Aukščiaus...
Bodhisatva žiebė jam lazda, kad tas net išvirto.
– Pradžiai ant kojų stovėt išmok, –­ nueidamas pridūrė.

* * *
Perskaitęs draugo Veničkos „Maskva–Petuškai", bodhisatva Baltušis kaip reikiant užgėrė. Apsilankančius mokinius nė nedvejodamas siuntė į Petuškus, o dažną dar ir tuščiais buteliais apsvaidydavo, kažką nerišliai sau panosėj marmaliuodamas.

* * *
Sekmadieniais pas bodhisatvą Baltušį ateidavo Marytė M. pasėdėti prie puodelio arbatos ir meduolių, nes siekiant priderinti šalies gyvenimą prie Europos Sąjungos standartų sekmadieniais pogrindinė veikla nevykdavo.

* * *
Kai bodhisatva Baltušis gavo eilinę literatūros premiją, mokiniai ėmė jo klausinėti, kaipgi jam tai pavyksta.
Bodhisatva Baltušis tik atkišo špygą.

* * *
Pas bodhisatvą Baltušį atvykę mokiniai skundėsi:
– Mokytojas Zuikių dievas į visus mūsų klausimus rodo liežuvį ir atsako vis tuo pačiu „Be".
– Ir ką? – pasidomėjo bodhisatva.
– Mes žinome Mu, bet nežinome Be.
Pliaukštelėjęs vienu delnu, bodhisatva Baltušis suriko:
– Kriokiamasis nuostabos ištiktukas tuštumai išreikšti.
Nuo to laiko mokytojo Zuikių dievo niekas kitaip ir nevadino, kaip tik Meistru Be.

* * *
Ankstyvo pavasario naktimis bodhisatva Baltušis išeidavo iš galvos ir baubdavo įsistebeilijęs į mėnulį. Kodėl taip darė, niekas nežinojo.
Bet juk nepamanytum, kad iš gero gyvenimo.

* * *
Žmonės, sužinoję, kad netoliese yra didis mokytojas, paskelbė jį savo miestelio garbės piliečiu.
Susirinko. Pakalbėjo. Ranką spaudė. Bučiavo. Už stalo sodino. Girdė. Valgydino. Dar bučiavo. Vėl girdė...
Paskui laikai pasikeitė. Sienos griuvo. Suirutės visokios...
Atėmė iš bodhisatvos vardą.
Nėra vardo, nėra ir Baltušio.

* * *
Išvydęs Pasaulio Galą, bodhisatva Baltušis pastovėjo pastovėjo, pakrapštė nosį, pažiūrėjo, pasikasė pliką pakaušį ir mostelėjęs ranka nuėjo.

XXI a. nežinomo autoriaus piešiniai

Draugai