Piotr Matywiecki

Lenkų poetas, eseistas, literatūros kritikas, bibliotekininkas Piotras Matywieckis gimė 1943 m. Varšuvoje. Daug metų dirbo Varšuvos universiteto bibliotekoje, buvo bibliotekos tarybos narys ir universiteto senato narys. Dalyvavo universiteto „Solidarumo" struktūrų veikloje, buvo vienas iš Varšuvos universiteto „Solidarumo" biuletenio redaktorių. Dvylikos poe­zijos knygų, trijų esė rinkinių autorius, sudarė svarbią lenkų poezijos nuo viduramžių iki XX a. antologiją „Nuo pradžių" („Od początku", 1997). Du jo poezijos rinkiniai („Tas debesis sugrįžta" / „Ta chmura powraca", 2005 ir „Oras ir juoduma" / „Powietrze i czerń", 2009) buvo nominuoti prestižinei „Nikės" literatūros premijai. 2011 m. už viso gyvenimo kūrybą apdovanotas Liubline teikiama „Akmens" premija (ankstesni laureatai – Ryszardas Krynickis, Julia Hartwig, Tomaszas Różyckis). P. Matywieckis – refleksyvios filosofinės poe­zijos autorius. Jo eilėraščių temos – laikas, kintamybė, Dievas, kalba, neišsakomumas. Išsiskiria ir jo savitas miesto vaizdavimas.


 

Piotr Matywiecki

Eilėraščiai iš rinkinio „Oras ir juoduma"

* * *

Ryszardui Krynickiui

Nuo šaligatvio
pakėliau sraigę.
Nešiau ją oru
laikydamas už kiauto.
Išsitiesusi
judino baltus ragelius.

Dabar nežinau
kur ją padėti.
Pradingo jos
gyvenimo vieta.

 

Oras

oras
verpia iš oro
nematomą voratinklį
nieko audinį
ore

ar oras egzistuoja
kaip neegzistavimo audinys
leidžiantis egzistuoti orui?

voratinklio viduryje
oro voras –
kvėpavimas
kuriantis ir naikinantis
naikinantis ir kuriantis

nebijau neegzistavimo nei egzistavimo
nes kvėpuoja manimi
beerdvis oras

o bejėgis mano gyvenimo voras
verpia iš savęs gyvenimo
kuriame negyvenu erdvę
nes jau manimi kvėpuoja
mano siela

 

* * *

jei bijai
neimk gražių plunksnų
gulinčių ant šaligatvio

jos užkrėstos
mirtinais virusais

plunksnos jau prarastos
bet leisk planetai
kad baimė praskristų
virš tavęs

Nelly Sachs fotografijos

švelniame fone
akimirkų miglelėje
mergaitės veidas

veidas ore
nesilaiko popieriaus

paskutinis veidas
suglamžytas lyg puslapis
išmestas į save patį

ir kai nebėra
nei fono nei puslapio nei metų

iš pačių jos akių
žvelgia
žuvusio mylimojo
veidas

 

Dailininkas

                               ponui Jacekui Sempolińskiui

Rankos siautėja ant popieriaus,
plėšo popierių,
žalojasi ir kraujuoja.

Vėliau autobuse elegantiškas vyras
laiko rankas ant kelių –
rūpestingai prižiūrėtas.

Rankos romios, nejuda,
miestas keliauja pro jas,
ardosi.

 

* * *

iš dangaus
iškirptos šventųjų fotografijos
ir išrikiuotos Aikštėje
kanonizuoti

o aš norėčiau regėti
tik dangų
o ne jo laikraštį

Plyni laukai

Mirė Aigi, prisirišo prie mirties
o stulpeliai jo mazgyti.
Nemirė Aigi, išsilaisvino,
o skaros jo laukų išpintos.

Šokinėja vėjas per sniegą, sniegas per vėją.
Juodas stulpas stovi.
Aplink raidės
draskosi, kraujuoja.

Dangus ir žemė keliasi iš mirusiųjų.
Tik Aigi stovi laukuose.

Kalbėjo apie viską ir negali pamiršti.

 

* * *

paukštis su negyvu vabzdžiu snape
trim šuoliais perbėgo per taką

pirmas šuolis –
nuobodi sekundė

antras šuolis – vabzdys iškrito iš snapo –
tyla prajuokina

trečias šuolis –
mirties nėra

Maxo Jacobo autoportretai

Janui Winczakiewicziui

Vingiuotas lūpų kontūras
plikas viršugalvis
juodi vienareikšmiški akių ratilai –

mėgino įsiminti
ir veidą ir veidrodį.

Išpuoselėtas veidas yra savo paties veidrodis
veidmainiškas lėkštas inkštimas
susigeriantis nevilties
kremas.

Nematyti
nesimatyti.

Galima atrodyti netikroviškai
tada portretas tampa niekieno veidu.

Mirti
kai nebemokėsi
atpažinti veido
vienintelės
savo.

Jam reikia
tikro veido
visokio ir niekieno.

Žydiško.

 

* * *

kvėpavime skraido varteliai
kvėpavime triumfo vartai
kvėpavime trinksi durys
kvėpavime niaukias dvivėriai
kvėpavime teka saulė

iš kvėpavimo neišeinu
nes mano visos durys

 

Mano mokytojo dainos

                                     Janui Śpiewakui atminti

1.

Tas paplūdimys gaubia visas salas ir žemynus.
Amžinai po jį vaikštau.

Jūros vanduo lyg lengvabūdiška atmintis.
Oras apniauktas milijonų vyzdžių.
Smėlis tylus ir paniuręs, tolygiai vienišas.

Horizonte matau savo veidą
užmerktomis akimis. Nusisuka nuo manęs.

2.

Mano galvos akmuo
kietame, patogiame sapne
guli lyg dangus žemėje.

Akmens kontūras ieško savo lavos.

3.

Poetai puotauja lyg gemalai nebūtyje.

Valgo berankėmis ekstazėmis,
žagsi genezine tyla
ir kvatoja pasauliais, pasauliais žiovauja.

Ryte nepabunda iš to – o gyvena.

4

Vos paskrendanti mano dvasia
nuplasnojo minutėlei iš pragaro.
O visos dulkės prie vartų
pakilo jai iki kulkšnių
ir įsisvajojo.

Pačiame kelio gale
apsigręžusios senos eilutės
ieško vaikystės. Ten
kaulų žalsvumo tuopų debesyje
širdis plaka chasidų stulpeliais.

5.

šalčio rainelė,
plėšomo apvalkalo traškesys,
per kuprotą dienos slenkstį
tempiamų namiškių žvilgsnis.

Po apvilktu žandikauliu
kūnas juodoje skerdynių druskoje –
ant žemės lentų,
ant bado neštuvų.

Ant jūrų drobulių
išlupta iš juodos žemės
laivo akis paryčiais.
Draskantis inkarų skausmas.

Prie stiebo prikalta skiemens regimybė
tyli lyg melodijos sudomintas vaikas.
O iš jūros, žemės, alkio –
ligi mirties šauksmas.

6.

Su tvano vandenimis nuslinko nuo žemės
bet kokio žiūrėjimo
purvina lavina.
Apgailėtinos akių vokų minios
stovi Ararato papėdėje.
Tamsa ir tyla.

Spindulingas angelo šūksnis.

Niekas nemiršta.

 

Iš lenkų kalbos vertė Vytas Dekšnys

Versta iš: Piotr Matywiecki. „Powietrze i czerń". – Wydawnictwo Literackie: Kraków, 2009.

Draugai