– Kaip ji gyvena?
– Jau pasveiko. Pradėjo vaikščiot ir gert...
                    Iš pokalbių redakcijoje

---

Vilnius užsienietiškomis meniškos moters akimis

„O Dieve, tai gali nutikti tik su manimi. Jeigu universitetas yra už 15 minučių pėsčiomis nuo namų, tai kaip gali būti, kad aš einu jau daugiau nei pusę valandos, o Šv. Jonų bažnyčios smilkalų kvapo dar nejaučiu?!“ – pamaniau.
Stovėjau vidury Pylimo gatvės ir buvau visiškai sumišusi. Štai rankose žemėlapis, kuriame viskas, kaip vaikui, pažymėta – rodyklės, mašinėlės ir didelis kryžius, kuris turėtų reiškti kelionės tikslą –­ „Alma Mater Vilnensis“. Tačiau aš, pasirodo, galiu pasiklysti ir tarp trijų kryžių.
Pažiūrejau į kairę – pagal visus požymius ten yra senamiestis. Įkvėpiau ir apleidusi niekur nenuvedusį kelią pasukau į keistenybių pilną Vilniaus senamiestį.
Paėjusi šimtą metrų tolumoje pamačiau kupolus. Su palengvėjimu atsikvėpiau –­ ačiū Dievui, suradau. Priėjusi supratau, kad paieškas reikia tęsti. Klajodama priėjau kitus kupolus. Ir vėl nusivylimas. Velnias, kiek čia bažnyčių?.. Nusprendžiau grįžti į pradinį tašką – mano kelionei reikėjo kosmogonijos. Tačiau pakeliui dėmesį prikaustė artimiausios bažnyčios garsai. Kažkas svarbaus, pamaniau. Ir štai – aš toje vietoje, kurios ir ieškojau. Liko tik apsisukti ir...
Mane kažkas pašaukė. Lietuviškai. Sukdamasi pamačiau juodą katiną, kuris stovėjo ant užpakalinių kojų ir žvelgė į mane didelėmis žaliomis akimis. Katinas pasakė dar kažką, tačiau natūralia mūsų dialogo tąsa buvo sumišęs „Ik!“. Katinas atidžiai į mane pažiūrėjo ir tikriausiai suprato, kad aš nesuvokiu, ką jis kniaukia. Visiškai netikėta...
– Parle-vous francais? English? Italiano? По-русски? Sprechen Sie Deutsch? –­ užklausė katinas.
– Po šimts pypkių... – atsakiau rusiškai.
– Va, labai gerai. Iš kurios Rusijos dalies atkeliavai? – katinas savo letena paspaudė ranką. – Katinas Gintaras Jūsų paslaugoms, caraite.
– Labai malonu... aš Polina... Ir aš ne rusė, o ukrainietė, – pasakiau, atrodo, visiškai ne į temą.
– Gerai... O iš kur Jūs esate?
– Iš Estijos.
– O kur gyvenate?
– Čia.
Mes nustebę žiūrėjom vienas į kitą.
– Tai Jūs pasaulio pilietė, – pasikasė pakaušį katinas. – Aš tik norėčiau paklausti, gal Jūs pasiklydote? Gal reikia padėti?
– Aš? Pasiklydau? – išpučiu akis. – Aš ir žodžio tokio nežinau.
– Aha?.. Šiaip Jūsų maršrutas keistas... Maža ką, pagalvojau.
Išraudau kaip burokas.
– Vilniuje neįmanoma pasiklysti, vis tiek išeisi kur reikia. O Jums kur?
– Į biblioteką pasinaudoti internetu, –­ parodžiau rankinę, kurioje kiurksojo kompiuteris. – Noriu surasti knygą, kurią galėčiau padovanoti savo vaikinui. Mes knygoholikai...
– Aaa, supratau, – katinas patrynė letenas. – Ar jau žinote, ko reikia?
– Ne, – vilties trūkumą išreiškiau gestais. – Tam ir internetas.
– Och, visiška kvailystė. Kam Jums tas internetas? – katinas nutaisė eksperto žvilgsnį. – Aš viską papasakosiu daug geriau nei visi internetai.
Praėjom rodyklę, rodančią Universiteto kryptį, ir pirmyn į Pilies gatvę.
– Žiūrėkit, kaip gerai, kad Jūs mane susitikote! Aš tuoj Jums perskaitysiu trumpą vietinės literatūros kursą, – pasakė Gintaras.
– Ačiū, – nusišypsojau, – beje, ką Jus čia veikėte?
Tik pasakiusi susigriebiau, kad mano klausimas galėjo nuskambėti netaktiškai, bet Katinas neatrodė įsižeidęs.
– Man pietų pertrauka.
– O kur Jūs dirbate?
– Beje, mes dabar esame vienoje seniausių Vilniaus gatvių. О аš čia ir dirbu, –­ katinas šypsojosi dar plačiau.
– O... Atsiprašau... Kuo?
Katinas sustojo ir pasisuko, demonst­ruodamas purius plaukuotus šonus ir ilgą uodegą.
– O Jūs kaip galvojate?
– Gidu?
– Ne.
– Gal Jūs iš kokio nors Michailo Afanasievičiaus Bulgakovo gerbėjų klubo? Vaikštote su begemotais ir važinėjate tramvajais?
– O Dieve, – Gintaras raitėsi iš juoko, –­ čia tramvajų nėra! Ne, mano darbas su Bulgakovu nelabai susijęs. Aš dirbau juodu katinu.
– Kaip tai?
– Darbo dienomis nuo septynių iki pusės vienuolikos aš vaikštau skersai žmonėms prieš akis, esu blogas ženklas. Atlyginimas – 700 litų per mėnesį, o galėjo būti ir 1000...
– Palaukit, – man reikėjo suprasti, kas čia vyksta. – O koks šio darbo tikslas?
– Na kaip... – katinas pasikasė ausį. –­ Priversti žmones sustoti, spjauti per petį, patrinti kiškio letenėlę ar ieškoti medžio.
– Bet koks tikslas? – pasijutau lyg uždavusi retorinį klausimą.
– O ką, argi darbas visada turi tikslą? –­ sumirksėjo katinas. – Jūs, Polinute, gyvenate kažkokiame idealiame pasaulyje.
Susimąsčiau.
– Ir ar patinka Jums Jūsų darbas? – paklausiau.
– Nekenčiu, – pasakė Gintaras. – Turiu svajonę išvažiuoti į Angliją pas brolį… Bet ten ir tokio darbo nėra.
Taip, išties, Anglijoje atvirkščiai – juodi katinai yra balti.
– Tik kartais perbėgu kelią mūsų merui Zuokui. Savo malonumui! – Gintaras parod­ė į kairę. – O čia yra Literatų gatvė...
Netikėtai prieš mus pasirodė jaunas vyras. Jis labai skubėjo, tačiau oficialiai taręs „Sveiki“ pasisveikino su Katinu.
– O štai mūsų scenaristas Ernestas, –­ tęsė Katinas gidui būdingu tonu. – Vis dar negali parašyti savo scenarijaus, kenčia, kliedi vargšas. Prašau, einame toliau.
– Gaila, aplink tiek dalykų, tik spėk rašyti, – šnibždėjo vedlys.
Stovėjome šalia nejudančios sienos. Ant jos pamačiau plokštę, kuri skelbė, kad šiame name gyveno Adomas Mickevičius. Nors čia gyvenau labai neilgai, jau buvau pastebėjusi,
kad ponas Mickevičius čia turėjo nemažai nekilnojamojo turto. Slėpdamiesi žiūrėjome, ką prie Literatų sienos daro ponas Ernestas. Prislėgto scenaristo veiksmai buvo keisti – jis kažką kalbėjo, emocingai gestikuliavo, sukinėjosi nuo vieno sienos kampelio prie kito. Norėjau papokštauti apie išėjimą iš proto protu nesuvokiamoje vietoje, bet staiga išgirdau garsų košę. Be manęs, Katino ir Ernesto, skersgatvyje nieko nebuvo, ir aš supratau...
– Manau, geriau netrukdykime, – tyliai pasakė Katinas Gintaras.
O man būtų labai įdomu išgirsti, ką pasakoja Literatai...
Ramiai vaikščiojome vingiuojančiomis senamiesčio gatvėmis. Katinas kalbėjo apie literatūrą, kartais į kalbą įterpdamas pastebėjimų apie aplink besikeičiančiųs miesto peizažus. Gama plati... kaip kaip Katino erudicija – štai, neseniai restauruotas namas, o kitas, visai šalia stovintis, gal dar matė gyvą Žygimantą Augustą. Štai, pavyzdžiui, švarus skersgatvis su neseniai nudažytais pastatais ir nė vieno sudužusio žibinto, bet tik žvilgtelėk į kokią siaurą gatvėlę – ten prieblanda, laša vanduo, langai užkalti lentomis, sienomis bėginėja šešėliai...
Po prabangios miesto dekoracijos – Rotušės – pamačiau apleistą Švenčiausiosios Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčią. Mano reakcija, kaip pasakytų Katinas, buvo tokia: „Net ūsai nesujudėjo.“ Prie bažnyčios ant namo sienos buvo nupiešti buteliukai su pienu. Kol aš kliedėdama vaikščiojau aplink bažnyčią, Gintaras nuėjo prie tos sienos, o grįžo jau iš vieno tų buteliukų gerdamas pieną ir siūlydamas man antrąjį. Pienas buvo baltas, šaltas ir su puta.
– O čia gyvena viena iš mūsų raganų, Elzė, – paaiškino Katinas. – Žmogus auksinės širdies...
Ėjome Gedimino prospektu, kai toli danguje pasirodė balionai.
– Kaip gražu! – pasakiau.
– O Jūs žinote, kodėl jie skrenda? – paklausė Gintaras.
– Na, tai yra reklama... – aš prisimerkiau, – štai, parašyta „Utenos“...
– Ne, tai yra kvailybė... Jie skrenda dėl grožio. Miesto gyventojai nesusilaikys ir bent akimirkai pakels galvą. O tokiems miesto gyventojams kaip aš tai ženklas, kad laikas bėgti į darbą.
Norėjau kažką pasakyti, bet Gintaro jau nebebuvo. Priešais save pamačiau knygyną. Pajutau, kad kažkas yra mano rankoje, ir pamačiau visiškai juodą stačiakampį. Tai buvo mano vedlio vizitinė kortelė, kur juodu ant balto parašyta: „Juodas Katinas Gintaras. Profesionaliai perbėgu Jums per kelią.“