Polina Tikunova. Pokalbis po švenčių ant Plikojo kalno

Laukiu ikvepimo. Lankymo valandos: nuo 9 iki 20 val. 6 palata.
vainius bakas


Alio, mama! Labas, mieloji. Kodėl neskambini? Tai dabar... Kaip negavai? Kaip, dar neatėjo? Ak, parazitai! Sakiau aš tau, motin, kad reikia normaliu paštu siųsti, bet ne, tau gi reikia, kad būtų kaip senais laikais! Tu ką, nežinai, kaip tie Aitvarai skraidžioja su laiškais? Vienas paėmė laišką, pinigus paėmė, paskui kelyje susitiko su bičiuliu ir pradėjo mąstyti liežuviu, о laiškai dingsta iš akiračio, kaip nutiko prieš šventes... O tu sėdėk prie lango melancholiškai galvą pasirėmusi... Tai kas, kad tavo senelis Matvėjus važiavo prieškariu su šluota, dar be šildytuvo? Ar mes visi dabar taip turim važinėti? Tu, mama, nepainiok tradicijų su atsilikimu. Jeigu tavęs klausyčiausi, tai galvočiau, kad rankraštiniai receptai iš mūsų ligoninės yra duoklė kaligrafijos menui...
Kaip? Bandau po truputį susiorientuoti. Kaimynus dar mažai pažįstu. Ne, kol kas raganų nėra, nebent tik suvenyrų pardavėja cerkvėje, netoliese. Bet ji šiaip ragana, o ne iš prigimties... Štai su viena bobule, kaimyne, susipažinau, ji operos dainininkė... Taip, taip, sakė, kad iš Operos ir baleto teatro... Šiaip ji nekalba. Rašo ant popieriukų. Taip ir bendraujam. Mama, galvok, ką šneki, kokia ji kurčnebylė?! Neee, ji kadaise savo balsą nurašė, tai dabar turi fobiją. Visiškai nekalba, vaikšto visa apvyniota... Štai, mama, kokia žmogaus ištvermė. O tu, kiek žinau, vis dar tėveliui meilės cinamoną į arbatą beri, negali susitvardyti...
Arba, va, koks dar kaimynas mūsų name gyvena... Visą laiką jį laiptinėje sutinku. Apkūnus, didelis, plaukuotas, o ūsai kokie! Vakar ant kaklo buvo užsidėjęs gintarinius karolius, o šiandien jau su raudonu kaspinu... O kokie jo kvepalai!.. Kodėl homoseksualas? Nežinau, kokie standartai taikomi katinų pasaulyje... Aišku, kad katinas, kas gi dar? Tu tik ir tenori mane ištekinti...
Kokia ragana? Aaa, iš cerkvės... Vieną vakarą nusprendžiau nueiti į cerkvę. Tik įėjau, o ta bobulė prie manęs pribėgo ir sako: „Mes jau užsidarom, nagi, greitai ką nors pirkite ir eikit" Ir mostelėjo sau už nugaros, kur sudėtos ikonos ir knygos. Aš ir sakau: „O čia parduotuvė?" Nuo to laiko, kai ten nueinu, visada žiūriu, kad tos ponios nebūtų... Dar vienas pokštas nutiko kitoje cerkvėje. Įėjusi pamačiau skelbimą, kuriame parašyta: „Paaukokite 200 litų, ir mes melsimės už Jus iki 2013 metų pabaigos!" Štai taip. Nieko aš nenusišneku!
Na, gerai, gerai, nebebambėsiu... Viskas, bučiuoju!
O tu savo Aitvarą papurtyk, gal jis mano atviruką pamiršo!

Draugai