Pranas Visvydas. Gisela gilių spalvos plaukais

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Pro langą pastebėjau į kaimyno Vogelio butą įėjusį laiškanešį. Girdžiu pokalbį apie jo jau kurį laiką nešiojamą laišką ne šiuo adresu, lyg ir panašia į Danisch pavarde. Kaimynas mini kažkieno mirtį. Nesu tikras, bet įdomu, nes ši pavardė šiuo metu labai artima moteriškei, esančiai kambario gale. Ant sofos ji įsigilinusi į Hermanno Kasacko romaną „Die Stadt hinter dem Strom“, kurį neseniai padovanojo draugė. Sakau jai:

– Gile, apie ką jie šneka? Prieik prie sienos, širdele, pasiklausyk. Tu turi geresnę klausą. Ponas Vogelis, išgirdau, paminėjo kažkur kažkieno mirtį ir lyg panašią į tavo pavardę.

Neužvertusi nustumia knygą į šalį, prieina prie medinės kambario sienos ir ima klausytis. Veidą jos, šiandien būnant lauke, matau, gerokai parausvino liepos saulė. O lengvučiu prakaitu blizgančią kaktą puošia tik viena vos regima raukšlelė. Ji klausosi įtemptai, ir ši raukšlelė, rodos, vis gilėja. Antakių brūkšniai gula ant akių. Jos veidas darosi rūstesnis. Matydama mane nekant­raujantį Gilė sako lyg ne man ir ne sau, o tik šiaip sau:

– Štai ir jie kaip romane kalba apie mirtį.

– Kas numirė, Gile? Kas mirė? – dusliai išsprūsta aitriai pakartotas mano klausimas.

Ji vėl tarsi ne man sako:

– Niekas čia nemirė. Visi gyvena. Visi čia. Jie šneka apie labai tolimą tolimą mirtį. Hinter dem Strom.

Mums nepasiekiamoje šalyje.

Tik tiek mistiškai pasako ir labiau priglūsta prie sienos. O man į galvą dingteli tas kitoje gatvės pusėje krautuvininkės darže užvakar naktį staugęs šuo kudluotis ir kokią valandą nagais draskęs žemę, ir tai, manau, turi ryšį su čionykščio žmogaus mirtimi.

Noriu tai pasakyti Gilei, bet matau, kad įsiterpti į jos dabartinį rimtą susikaupimą viską išgirsti būtų neprotinga. Luktelėsiu.

Ji įtemptai klausosi prigludusi prie sienos, o aš stebiu ją, norėdamas bent iš veido ar kūno judesių suprasti, ką jie sako. Bet ji sustingsta nelyg lauko akmuo. Mūsų kambaryje taip tylu, jog, regis, girdžiu šiltą vasaros tvanką besi­sunkiančią tarp mūsų barako sienų plyšių. Girdžiu aiškiai ir Giselos širdies plakimą. Ji tebelieka nejudri. Jos atvertos akys nekrusteli. Dabar ji atrodo bauginanti. Noriu tuoj pat suardyti dirglią tylą ištaręs: „Gile, sakyk, ką jie ten?“ Bet jos pirštai tuoj prisispaudžia prie lūpų – reiškia: tylėk! Sustingstu. Taip pat ir ji yra sustingus. Mudviejų smakrai stangriai pakelti į viršų. Esame dvi statulos muziejuje. Musė nutupia man ant kaktos, bet aš nepajudu. Musė lipa ant nosies, kutena kojytėmis, nušoka ant smakro, laipioja barzdos šeriais. Neiškentęs nubraukiu. Nuskrenda įkyrioji ir tupia ant Giselos viršugalvio. Ji taip pat nepajuda. Nejau mes abu staiga praradome pojūčius? Pasiryžę nei judesiu, nei žodeliu nesudrumsti savo pedantiško įsigilinimo į tai, kas sakoma už kaimynų sienos.

Bet staiga pasigirsta Giselos bent vienintelis žodis – toks paprastas. Ir taip lengvai mus abu išvaduojantis iš sustingimo.

– Laiškas! – ir tuoj nutyla, net nežvilgtelėjusi į mane.

– Apie mirtį laiškas? – klausiu degdamas nekantrumu.

Bet Gisela tyli, tarsi neišgirdusi mano klausimo. Jos veidas nušvitęs nuostaba. Bet tuoj išblykšta. Pavirsta blankiu lakštu. Ji atrodo lyg nesava. Akys apsiašaroja. Ir jau nesustabdomai srūva skruostais.

Tiesiog verkia ne tik paraudusiomis akimis, bet visu savo liaunu kūnu. Veidas tai rausta, tai blykšta.

Pasigirdus bildesiui už durų, ji vėl sušunka tik vieną žodį:

– Laiškanešys! – ir skuba prie durų.

Durys atsiveria, ir matau pažįstamą laiškanešį ir šalia jo stovintį paslaugų kaimyną Vogelį. Laiškanešys tiesia rausvą voką ir knygelę Giselai pasirašyti. Pasirašiusi atsargiai atplėšia voką ir godžiai vis skaito, tarsi savo akimis ir lūpomis trokšdama susilieti su tekstu. Tuoj, žvilgtelėjusi į mus tris stovinčius ir žiūrinčius, sušunka:

– Jis gyvas! Gyvas! Jis grįžta! Grįžta iš Rytų. Nemačiau jo daugelį metų. Keliskart jie man pranešė, jog buvo sunkiai sužeistas prie Stalingrado, vėliau, kad buvo nelaisvėje už Uralo Pavlovsko ligoninėje ir ten numirė. Ir viskas. Vėliau vėl tą patį. O štai čia jis pats rašo, kad pagaliau rusų išleistas sugrįžta į tėvynę. Raineris gyvas! Gyvas! Sugrįžta! Dieve, atleisk man!

Laiškanešiui išėjus, Gisela Danisch, tebelaikydama laišką ir voką virpančioje rankoje, suklumpa ašarodama prie mano kojų. Kaip kelyje pasiklydęs vaikas. O aš stoviu kvailai sumišęs prie jos galvos. Žiūriu į ją liūdnomis akimis ir tiesiog nežinau, ką sakyti, kaip guosti. Prie durų dar tebekiurkso kaimynas. Jis tikriausiai žino, kodėl ji taip jautriai pasitinka šią žinią, o man tas jos jau seniai kare „žuvęs“ Reineris nedaug ką reiškia. Jo nuotrauka, žinoma, dar tebėra ant sienos. Po dvejų metų bendro ramaus mudviejų gyvenimo Gilė man yra labai, labai artima, tarsi žmona. Pamilau ir tebemyliu jos grakštų kūną, šviesius plaukus, šiltą šiugždesį balse, na, ir jos varškėčius su uogom. Kaimynas, irgi sumišęs ir nepatogiai pasijutęs prie atvirų durų, ima atsiprašinėti ir priduria:

– Ponia Gisela, jei kuo galiu padėti, prašau pranešti. Aš irgi labai džiaugiuosi, kad gefreiteris Danischas neužilgo pasirodys tarp mūsų.

Esu tikras, jis žino apie mano ir jos dabartinį „sugyvenimą“ kur kas daugiau, negu aš manau. Šio jai visad paslaugaus Hanso Vogelio akyse buvau tik iš kitur po karo atsibastęs „auslenderis“, uolus dažytojas ir pas našlaujančią Frau Danisch išsinuomojęs kambarėlį buto gale. Žiauriai sugriautame Helmsburge šie barakiniai butai nėra ganėtinai talpūs, bet labai būtini praradusiems pastoges. Aš šioje Giselos patalpoje teisėtai apsigyvenęs gavau ir darbą miesto atstatymo įstaigoje. Namų darbams verkiant reikėjo statybininkų ir dažytojų. Net meno akademijose besimokiusiems buvo rimtai siūlomas toks darbas. Vėliau kai kurie savininkai gyrėsi, kad jų naujų namų sienos gali didžiuotis kokio nors žymaus meistro parašu.

Su Gisela susipažinau Helmsburgo tramvajuje. Ji buvo konduktorė – itin mylima keleivių. Tiko jai tuo metu visur girdėta daina „Eine kleine Schaffnerin“. Visada nuotaikingai rinko mokestį iš keleivių. Vieną popietę man pristigo kišenpinigių bilietui. Matė, jog esu iš darbo grįžtantis dažytojas, su dėmėtais marškiniais ir kepure. Pažadėjau atsilyginti kitą dieną. Juokdamasi sutiko ir pridūrė:

– Ich bin so sicher, Herr Mahler. Gute Reise!

Toji diena po savaitės pavirto net apsilankymu jos namuose. Ir ši iš rankovės sviesta pravardė prigijo jos bute. Giselos išvaizda ir elgsena mane sužavėjo. Nelinko ji pasakoti apie savo trumpą santuoką su kariuomenėn paimtu ir žuvusiu Reineriu Danischu. Tylėdama su nuoskauda širdyje tūžo dėl Vokietijos kruvinai beprotiško ryžto kariauti. Aš jos apie tai niekad nekalbinau. Tai buvo asmeniška, gūdi jos sielos naktis.

Rimvydo Strielkūno nuotraukos

Tikrai nudžiugau, kai ji sutiko man išnuomoti kampą šiame iš valdžios gautame barako bute. Ėmiau ir ją draugiškai vadinti Gile, nes rusvumo paliesti plaukai man priminė ąžuolo gilių spalvas. Jai patiko šis trumpas žodelis „gilė“. Juokaudama mane vis dažniau pavadindavo „Herr Pinsel“ arba „Herr Mahler“. Ir tai tiko, nes tuo metu laisvalaikiais užsimaniau tapyti vidutinio dydžio drobes. Spalvingai abstrakčias.

Šitaip per tuos kelerius metus be vargo tapome gražiai sugyvenančia bevaike pora, nedrįsau vadinti šeima. Tiesiog įsimylėjau šią dailią tvarkingą moterį. O valdžia dar kartą patvirtino jos vyro žūtį Rytų fronte. Ten sužeistas jis pateko į rusų nelaisvę, nugabentas į ligoninę už Uralo, palatoje ir nelaisvėje numirė 1943 metais. Žodžiu, buvau tikras, jog Gisela Danisch yra našlė, ir galiu ją vesti. Taip ir sutarėm padaryti, kažkodėl dar pusmetį luktelėję. Meilės ir tarpusavio supratimo nestigo. Ji buvo ideali draugė. Kukli virėja, o aš kuklus valgytojas. Ji skaitydavo beletristiką. Ir aš surasdavau laiko skaitymui. Jos draugė Anetė dirbo leidykloje. Tad naujų knygų niekad nestigo.

Ir štai dabar šis netikėtas laiškas su sovietų antspaudais. Matyt, klaidžiojęs kurį laiką, nes Giselos adresas po tų bombardavimų juk buvo kelis kartus pasikeitęs. Laiške tik trumpa žinia: „Esu gyvas ir pagal galimybes kuo greičiau sugrįšiu į Helmsburgą. Tave visad mylintis R. D.“

– Gyvas! Gyvas! – kartodama šį žodį Gisela klumpa prie mano kojų. – Jis grįžta! Grįžta! Juk tai stebuklas! – kužda ašarodama. – Ir štai ką aš jam iškrėčiau? Tapau neištikima! Nepalaukiau, nelaukiau! O jis ten sužeistas grūmėsi su mirtimi. Taip – aš neištikimoji! Nevykėlė žmona… Atleisk man, Tomai, kad taip kalbu… Nepyk, nepyk, mielasai drauge, atleisk! Suprask, ką reiškia mano pažintis su juo nuo pat vaikystės. Abu iš to paties miesto, draugai mokykloje, pirmoji meilė, vedybos, nelemtas karas, atsiskyrimas… Dieve mano, viskas taip sparčiai riedėjo tik į juodą pusę…

Tylėjau. Sėdėjau ant sofos suglumęs, iš susijaudinimo sustirusiomis rankomis. Tiesiog nežinojau, kaip turiu šiuo momentu reaguoti į viską, kaip ją guosti. Tik spoksojau į jos plaukus, kažkaip automatiškai kuždėdamas „nusiramink, nusiramink“… Dabar visa gyvastimi jutau, jog mano biurgeriška gero darbštaus vyro karjera šiame pokario barake yra ūmai žlugusi. Turiu kuo greičiau pasitraukti. Gisela juk negali turėti dviejų ją mylinčių vyrų po vienu stogu… Aš iš svetur atsibastęs prisiplakėlis privalau išnykti… išgaruoti… pražūti, kad jokio kvapo neliktų. Taip… Taip – tapau nereikalingas šiame mieste… Geriau būčiau emigravęs į Ameriką ar Australiją, nes tėvynėje tada įsigalėję sovietai, matyti, pasiliks ilgam…

Buvau tikras, ji jauste jautė tą patį. Paverkusi džiaugsmo ašaromis nutilo, truputi nusiramino, apsišluostė ir kurį laiką tylėjo žiūrėdama į lange styrančias medžio šakas… Troško, kad ir aš nieko nesakyčiau ir nespoksočiau į jos veidą. Pakibo skaudus abipusis suvokimas ir nuosprendis, kad aš nedelsdamas ryt poryt privalau iš šios pastogės pasitraukti. Net išvažiuoti į kitą miestą. Juk daug kur katastrofiškai suniokotoje Vokietijoje reikia dažytojų. Apskritai visų pajėgių dirbti vyrų.

Po kelių dienų ankstų rytą jau sėdėjau traukinyje, dundančiame Liubeko pusėn, kur netoli jūros pažįstamas klaipėdietis Erlis Jurkšys turėjo nedidelę dažymo firmą „Es geht alles Vorbei“. Čia jo vyrai dažydavo ir laivus. Įsitikinau, kad tik pasinėrimas į darbus išgelbsti žmogų nuo patirto psichinio smūgio. O man Jurkšio „Vorbei“ aplinkoje darbo buvo per akis. Net ir kūrybinio. Po kelių mėnesių į savo gėlą ėmiau žiūrėti lyg užrašytą tuomet dažnai balsiai skaitytose H. Hesės knygose. Mane guodė, pavyzdžiui, „Narcizo ir Auksaburnio“ raminančios mintys. Net ir Erlis Jurkšys mėgo pasiklausyti mano skaitymo. Praradęs šeimą, visad vienas, jis dažnai savyje jusdavo žvarbią vienatvės tėkmę, ir tik sakinių išmintis, muzika ar nenutrūkstamas jūros bangų ošimas pakrantėje sugrąžindavo jam gyvenimo šilumą. Darbui ir veiklai. Maždaug taip jis man viską apibūdino, pasakodamas apie savo karo ir ankstyvo pokario vargus.

Kad ir kaip ten būtų, visada ilgėjaus bronzinių gilės plaukų, jos apdarų šiugždesio. Tapydamas bet kokią drobę, ją prisimindavau. Šie nedažni vidutinio dydžio pusabstrakčiai paveikslai, jutau, susiurbė į save visas mano emocijas iš Helmsburgo. Atseit, nieko juose, tuose paveiksluose, realiai apčiuopiamo nėra, o vis dėlto žiūrint dilgsi elegija. Ir tuo momentu pasigendu Gilės lengvo lyg laiminančio delno ant nugaros, o kartais jos tylaus „wunderbar“. Buvau įpratęs, užbaigęs kokį labiau pasisekusį vaizdinį, atsisėdęs ant taburetės dar vis „medžioti“ silpnas vietas, o kartais gal ir pavykusį spalvų bei formų derinį, tą išganingą jungtį, kad pats sau išdrįsčiau džiugiai pasakyti: „Tai tau, vyre, neblogai.“

Nesu nutapęs ypatingų drobių, bet neilga pažintis su Gisela taip ir liko labiausiai vykusi darna mano gyvenime. Ak, perdėm trumpa.

2015