Primo Levi. Cenzūra Bitinijoje

Cenzūra – senas susidorojimo su kitaminčiais, kitatikiais, politiniais ir ideologiniais oponentais ginklas. Jį naudojo ir tebenaudoja diktatūros, demokratinės ir teokratinės valstybės. Knygų laužus kūreno ne vien naciai. Nuo I Nikėjos susirinkimo laikų stropiai degintos pagonių ir eretikų knygos, o 1559 m. popiežiui Pauliui IV įvedus „Index librorum prohibitorum“ supleškėjo ne vienas judaikos, medicinos, gamtos mokslų ir teologijos veikalas (inkvizicija, tiesa, neretai smaginosi degindama ir pačius knygų autorius). Anot Umberto Eco, cenzūra susijusi ne tiek su Tiesos idėja, t. y. bandymu įtvirtinti vieną „tiesą“ per propagandos mechanizmą, kiek su vienakryptės ir vienamatės visuomeninės sąmonės kūrimu: siekiu ištrinti kritinį mąstymą kaip tokį, daugialypišką ir kompleksišką dabarties (ir, žinoma, praeities) suvokimą, terpę abejonei ir analizei. Kai imame į pasaulį žvelgti kaip į juodos ir baltos binomiją, cenzūra paima viršų. Viena, anot U. Eco, yra spontaniška kultūros cenzūra, kai laikui bėgant pati visuomenė, savo vertybių pagrindu, atsirenka, ką išsaugoti ir perduoti ateities kartoms, o ką nustumti į užmarštį. Kas kita – politinė cenzūra, veikianti chirurginiu principu: nedelsiant iškerpanti ir sunaikinanti piktžaizdę, be jokios pasipriešinimo galimybės. Ar politinė cenzūra ir žodžio laisvė suderinamos? O cenzūra ir laisva visuomenė? Knygų laužai šiandien, laimei, nerusena, bet tai, kad vieno viešai plakamo autoriaus knygos akimirksniu dingsta iš knygynų lentynų, nuteikia pesimistiškai. Primo Levi taip pat buvo partizanas ir jam tebesant gyvam italų partizanai taip pat buvo drabstomi purvais, tačiau cenzūros klausimu jis pasisakė vienareikšmiškai. 

Toma Gudelytė

 

Primo Levi. Ugnės Žilytės piešinys

 

Iš apsakymų rinkinio „Gamtos istorijos“ (1966)

 

 

Jau anksčiau minėjau, koks gūdus šio krašto kultūrinis gyvenimas, vis dar paremtas mecenatystės principu, priklausomas nuo pasiturinčių asmenų susidomėjimo ir patikėtas profesionalams, menininkams, specialistams bei technikams, kuriems gana neblogai mokama.

Itin įdomus sprendimas pasiūlytas ar, tiksliau, spontaniškai pritaikytas cenzūrai. Praėjusio dešimtmečio pabaigoje cenzūros „būtinybė“ dėl įvairių priežasčių Bitinijoje gerokai išaugo: per vos kelerius metus centriniai skyriai buvo priversti padvigubinti organų skaičių ir įsteigti periferinius filialus visuose ar beveik visuose provincijos apskričių centruose. Vis dėlto iškilo rimtų sunkumų verbuojant reikiamą personalą pirmiausia todėl, kad cenzoriaus amatas, kaip žinia, nelengvas ir delikatus, reikalauja specifinio pasirengimo, kurio dažnai stinga net ir ypač kvalifikuotiems įvairiais požiūriais asmenims; be to, cenzūros veikloje, kaip rodo naujausia statistika, neapsieinama be pavojų.

Neminėsiu tiesioginio susidorojimo rizikos, kurią veiksminga bitiniečių policija sumažino iki minimumo. Čia kalbama apie ką kita: atlikti išsamūs medicininiai tyrimai parodė, kad egzistuoja ypatinga su cenzoriaus pareigomis susijusi profesinė deformacija, gan nemaloni ir, regis, nepagydoma, kurią atradėjas pavadino paroksizmine distimija, arba Govelijaus liga. Pradžioje klinikiniai požymiai gana neryškūs ir sunkiai nustatomi, tačiau ilgainiui perauga į įvairius sensorinius sutrikimus (diplopiją, uoslės ir klausos disfunkcijas, perdėtą reakcingumą į, pavyzdžiui, tam tikras spalvas ar skonius) ir paprastai po trumpalaikių pasveikimų ir atkritimų serijos – į sunkias anomalijas ir psichines perversijas.

Dėl šių priežasčių, nepaisant didelių atlyginimų, kandidatų skaičius valstybiniuose konkursuose greit sumažėjo, o karjeros siekiančių funkcionierių darbinis krūvis proporcingai išaugo ir pasiekė dar neregėtas apimtis. Neperžiūrėtų bylų (scenarijų, partitūrų, rankraščių, grafikos kūrinių, manifestų juodraščių) cenzūros skyriuose prisikaupė tiek, kad šios tiesiogine prasme užvertė ne tik tam skirtus archyvus, bet ir vidinius kiemelius, koridorius bei higienos reik­mėms pritaikytas patalpas. Užregist­ruotas atvejis, kai skyriaus viršininkas buvo parblokštas popierių krūvos griūties ir užduso prieš pasirodant gelbėtojams.

Pradžioje imtasi mechanizacijos. Visos būstinės aprūpintos moderniais elekt­roniniais įrenginiais. Kadangi nesu šios srities ekspertas, negalėčiau išsamiau aprašyti šių įrenginių veikimo principo, bet man buvo paaiškinta, kad į jų magnetinę atmintį įvesti trys atskiri žodžių sąrašai: hints, plots, topics.1 Bei atitinkami šablonai. Pasitaikius žodžiui iš pirmojo sąrašo, šis būdavo automatiškai išbraukiamas iš nagrinėjamo veikalo; antrojo sąrašo atveju buvo atmetamas visas kūrinys; trečiuoju atveju – nedelsiant suimami autorius bei leidėjas ir pakariami.

Rezultatai pasirodė puikūs kalbant apie darbinį krūvį, pats darbas galėjo vykti sklandžiai (vos per kelias dienas skyrių patalpos buvo atlaisvintos), tačiau kokybiniu požiūriu nepasiteisino. Nutiko sensacingų neapdairumo atvejų: „praslydo“, buvo išspausdintas ir sėk­mingai pardavinėjamas Kleiros Efrem „Juodagalvės devynbalsės dienoraštis“, abejotinos literatūrinės vertės ir atvirai amoralus kūrinys, kurio autorė su visiškai elementariomis ir akivaizdžiomis gudrybėmis, pasitelkusi aliuzijas ir parafrazavimą, aprašė vyraujančios moralės trūkumus. Bet nutiko ir gan skausmingas Tutlio atvejis: pulkininkui Tutliui, iškiliam karo istorikui ir analitikui, teko kopti ant kartuvių, mat viename jo veikale apie Kaukazo kampaniją žodis „kariai“ pasirodė iškraipytas į „bailiai“, dėl banalios korektūros klaidos, kurioje Isarvano mechanizuotos cenzūros centras vis dėlto įžvelgė nedovanotiną aliuziją. Nuo panašios tragiškos baigties stebuklingai išsisuko kuklaus vadovėlio apie gyvulininkystę autorius – jam pavyko pasislėpti užsienyje ir kreiptis į Valstybės Tarybą prieš įteisinant nuosprendį.

Prie šių trijų paviešintų epizodų reikėtų priskaičiuoti daugelį kitų, apie kuriuos kalbos sklido iš lūpų į lūpas, bet oficialiai buvo nutylėta, nes (akivaizdu) žinia apie juos taip pat pateko į cenzūros žirkles. Tai nulėmė krizę ir beveik visos kultūrinės jėgos dezertyravo iš šalies. Tokia padėtis, nepaisant kelių nepavykusių mėginimų maištauti, išlieka ir šiandien.

Vis dėlto pastarosiomis savaitėmis mus pasiekė žinia, teikianti šiokios tokios vilties. Fiziologas, kurio vardas laikomas paslaptyje ir kuris atliko gana išsamių tyrimų ciklą, diskusijas sukėlusiame pranešime aptarė tam tikrus naujus su naminių gyvūnų psichologija susijusius aspektus. Naminiai gyvūnai, pritaikius ypatingą kondicionavimo režimą, būtų pajėgūs ne tik pramokti elementarių pergabenimo ir rūšiavimo užduočių, bet ir atlikti tikrų tikriausius pasirinkimo veiksmus.

Be jokios abejonės čia kalbama apie plačią ir stulbinamą sritį, praktiškai apie neribotas galimybes: iš esmės nuo tada, kai buvo paskelbta bitiniečių spaudoje, iki šiandien, kai aš apie tai rašau, cenzūravimo darbas, kuris kenkia žmogaus smegenims ir kurį įrenginiai atlieka pernelyg griežtai, sėkmingai pavestas tinkamai apmokytiems gyvūnams. Abejojantiems sakome: šioje gluminančioje žinioje nėra nieko absurdiška, nes galiausiai kalbama ne apie ką kita, o apie pasirinkimą.

Įdomu, kad šiai užduočiai mažiausiai tinkami pasirodė žinduoliai, artimi žmogui. Šunys, beždžionės ir arkliai, pritaikius kondicionavimo režimą, atsiskleidė esą prasti teisėjai, mat pernelyg protingi ir jautrūs: šie gyvūnai, tyrėjo anonimo teigimu, elgiasi pernelyg jausmingai, nenuspėjamai reaguoja į minimalius išorinius dirgiklius, beje, neišvengiamus bet kurioje darbinėje aplinkoje. Taip pat yra keistai linkę, gal iš prigimties, o gal dėl kitų neaiškių priežasčių, į tam tikrą mąstymą, pati jų atmintis nekontroliuojama ir perdėta. Trumpai tariant, šiomis aplinkybėmis jie demonstruoja esprit de finesse2, kuri cenzūros tikslais be jokios abejonės yra žalinga.

Stulbinamų rezultatų buvo pasiekta dirbant su paprasta namine višta. Tokių puikių, kad net keturi skyriai, kaip žinia, buvo patikėti vištų komandoms, savaime suprantama prižiūrint patyrusiems funkcionieriams. Vištos, kurių visada lengva rasti ir kurios nebrangiai atsieina tiek kaip pradinė investicija, tiek priežiūros kaštų klausimu, geba atlikti greitus ir užtikrintus pasirinkimo veiksmus, skrupulingai laikosi joms įdiegtų mentalinių schemų ir, atsižvelgiant į šaltą ir ramų būdą bei trumpalaikę atmintį, nepatiria jokių emocinių sukrėtimų.

Mūsų aplinkoje įsigali nuomonė, kad per kelerius metus šis metodas bus taikomas visuose šalies cenzūros skyriuose.

Peržiūrėta cenzūros:

 

 

 

1 Angl. Užuominos, siužetai, temos.

2 Pranc. Įžvalgioji dvasia. Tai Blaise’o Pascalio terminas; knygoje „Mintys“ (1669) prancūzų filosofas lygina matematinę dvasią ir įžvalgiąją dvasią.

 

Iš italų kalbos vertė Toma Gudelytė