Dešimt moterų stovėjo dykumoje. Regėjau jas pro malūnsparnio langą. Kolega sako, paimk žiūronus, bus aiškiau, ryškiau. Tik kam to ryškumo, kai aš jas štai dabar regiu neįtikėtinai aiškiai ir spalvotai. Nors esame gana aukštai. Mėlynos, rožinės, žalsvos skraistės plaikstosi, nors vėjo – taip rodo matuokliai – tikrai nėra. Visos juoda­plaukės ir panašaus ūgio. Partneriui sakau, tupiam, juk dar laiko yra. Na jau ne, sako Rodžeris. Namie žmona tuoj gimdys, gyvenu dabar gražiu laukimu. Misija eina į pabaigą. Ech, gražiai mintis dėlioja mano partneris. Taigi, sako, kam man tos moterys?..

Per moteris, sako, karai ir nesantaikos. Nors kiekvienas normalus vyras bent vieną ją turi turėti namuose. Kitaip jis, vyras, tampa panašus į kiaušingalvį, be to, sumoteriškėja ir neužuodžia gyvenimo kvapų, spalvų nemato.

Jei jau apie spalvas, tai tosios moterys tryško spalvomis.

Kažkaip surezgiau mintį, kad įdomu būtų pažvelgti kiekvienai jų į akis. Pasakiau Rodžeriui. Anas susiraukė ir tarstelėjo: akys tave sugundys, bijok akių. Jose – galia ir intuicija.

Gerai, sakau, ką mes čia, pakalbam rimtai: gal jos pagalbos šaukiasi. Vidury smėlynų. Kur buvo artimiausia gyvenvietė? Už dešimties kilometrų? O kaip vanduo?

Dabar Rodžeris suglumo. Vakarų piliečiams tikriausiai nederėtų palikti nelaimėje vienišų būtybių.

Leidžiuos, bet neilgam; tik žinok, nepaimsiu jų visų, jei prašysis, netilps, pagaliau sutinka.

Tada aš, sakau, išsirinksiu gražiausias tris: viena man, kita tau, trečia – tėvynei.

Kvailys, sako Rodžeris ir kažkaip per staigiai neria į smėlio jūrą.

*

Mūsų senukas sumaurojęs klimpsta smėlin. Ganėtinai giliai. Sparnų smūgiai mąžta. Drąsiai neriam iš savo orlaivio, šokam lauk. Ir dabar – taip pamaniau – gražiosios moterys turėtų pagalvoti: gražūs vyrai. Ir tikrai: jau nuo paauglystės mane visi vadino gražuoliu, nemėgstu to, nes manasis grožis kažkoks per taisyklingas ir neįdomus. O štai Rodžis, nors vyresnis už mane bent šešeriais metais, pasižymi ypatinga išvaizda. Vyriškas, kumpa nosimi, tamsių rusvų plaukų. Gilokos įspūdingos akys. Vedė jis tik pernai, nors jau perkopęs trisdešimt. Iš Rodžerio spindo kažkokia stiprybės jėga. Ir moterys tai jautė. Lipo kaip bitės prie medaus. Tik – deja – šis ieškojo vienintelės. Elmyra, armėnė, gimusi jau Lietuvoje, Rodžerį apsuko kaip vijoklis, suspaudė, ir šis taip tebe­styro, tik ją priešais save regėdamas.

Aš vis dar vienas.

Bendraklasiai, bendrakursiai jau seniai atžalas čiūčiuoja.

Savo Elmyros dar nesutikau.

Gal todėl ir įkalbėjau Rodžį pavojingai tūpti Sacharoje.

Mums priartėjus, moterys užsidengė veidus, susispietė į krūvą. Ir tada danguje driokstelėjo. Driokstelėjo taip, kad man užspaudė abiejų ausų būgnelius. Rodžeris riebiai nusikeikė. Sužiurom dangun. Balsva didžiulė padangė ėmė dažytis sodria vaško spalva. Panašaus atspalvio naminių vištų kiaušinio tryniai. Iš tosios trynių dėmės pasruvo lietus, o gal ne lietus, nes jis buvo toks pats geltonas. Krito lėtai. Dabar ausyse spengė abiem. Mano partneris ir draugas prisimerkė ir stovėjo it įbestas. Moterys jam juolab nerūpėjo. O aš atsisukau.

Dešimties žmogystų veidai jau buvo atidengti. Tuose veiduose matėsi tarsi ištatuiruoti ženklai, paveikslėliai, skaičiai. Dabar jos nebeatrodė viliojančiai; sutirtėjo kinkos. Moterys iš lėto traukė nuo savęs skraistes, kėlė rankas į viršų, lingavo, dejavo ar juokės, nebesupratau. Mintis užgniaužė baimė.
Moterų kūnai buvo ne tiek dailūs, kiek tobuli. Juos vilgė iš dangaus krintą geltoni lašai. Paskui jos tuoju skystu turiniu ėmusios plautis akis, krūtis, šlaunis...

Ant mūsų lietus nekrito. Prasiskirdavo vėjeliui pūstelėjus, ir tiek. Mes buvome sausi.

Pažvelgiau į Rodžerį. Jo akys buvo nevyriškai suglebusios ir ašarų pilnos. Po sekundės jis ėmė raudoti leisdamas negražius garsus.

Rodži, kas tau, mėginau klausti, bet mano draugas nereagavo. Karštligiškai ėmė draskyti sau veidą, nusitraukė batus, dar vėliau krito į smėlio žemę, susirietė it embrionas. Nutilo aprimo.

Nežinojau, ko nusitverti. Šokau atgal į malūnsparnį. Užvedžiau. Bet kaipgi taip? Paliksiu Rodžį?

Akimirksniu atsidūriau prie jo. Tebelijo.

Rodžeri, kelkis, skrendam.

Rodži...

Rodžis lėtai pasuko savo veidą, įsmeigė akis ne į mane, o į kažką svetima...

Tai jau nebuvo Rodžderis.

To kito Rodžerio akių lėliukės, baltymai, na visas akies plotas žvilgėjo vaškine sodria dykumos lietaus spalva. Iš burnos ėmė srūti kraujas.

*

Nenupasakojau, kaip jaučiausi. Nes neprisimenu. Tikriausiai iškart puoliau atgal į malūnsparnį.

Neprisimenu, kaip kilau, tikriausiai netaisyklingai, nevykusiai.

Kas buvo vėliau, nusileidus, taip pat menu it pro miglą.

Kapitono raudonas veidas, balti chalatai. Ir kapsintis lašinių skystis. Daug skysčio.

Mano smegenys krėtė išdaigas. Kol veikdavo vaistai, miegojau kaip užmuštas. Kai nustodavo, kai imdavo busti sąmonė, regėdavau vizijas.

Jose – dešimt viena už kitą gražesnių moterų. Jų veidai artėdavo manęs linkui, rankos apsivydavo kaklą, glostė akis, lūpas, skruostus. Ryškiaspalvės skraistės tyvuliavo mano regos horizonte. Paskui moterys prabildavo, deja, ne mūsiškai. Skubriai tardamos skiemenis iš pradžių rodėsi ramios, paskui susikrimtusios, galop įtūždavo. O viena, matyt, vyriausioji, čiupdavo kažką į rankas ir juo, tuo daiktu, draskė man veidą; kai iš skausmo kreipdavau galvą į šoną, draskyti imdavo kažkur kaklo srity... Suklykdavau.

Paskui – vėl vaistai, vėl miegas, vėl toji pati vizija.

Kol atsigavau taip, kad galėjau logiškai mąstyti, praėjo keli mėnesiai.

Lankyti nebuvo kam. Maniškiai išskridę namo. Misija baigta laiku. Ir –­ jiems – buvusi sėkminga...

Mane parskraidino privačiu lėktuvaičiu. Kažkoks nepažįstamas lydintis kareivukas teikėsi išsamiai papasakoti tai, kas buvo įsakyta. Rodžerio nerado.

Dvidešimties kilometrų spinduliu –­ nustatyta – vyko kažkas panašaus į smėlio audrą. Jis paskelbtas dingusiuoju be žinios. Visi mano, palaidotas smėly. Rodžio Elmyra pagimdė sūnelį ir pavadino tėvo vardu tėvo garbei.

Mane Vilniuje pasitiko vyresnėlė sesuo.

Ginai, ašarotos akys klykė, sakiau, mesk savo tuos svaičiojimus apie misijas, lėktuvus. Sakiau. Mes čia iš proto kraustėmės. O jei būtumei negyvas?

Glaudžiau seserį prie širdies. Buvau lyg ir sveikas. Niekas nelūžę, sužeidimų nėra, tik štai galva buko skausmo veriama ir it ne mano.

*

Sakyčiau, sėkmingai vedžiau po metų. Skraidyt daugiau negalėjau. Radau darbą. Žmona po netrumpų bandymų pastojo.

Moterų klyklių vizijos lankydavo vis rečiau. Ir nebuvo tokios skausmingos.

Labai norėjau, kad Rodžeris būtų rastas ir palaidotas. Tuomet... Eičiau prie kapo. Pasikalbėtume. Tik jis vienas tegalėtų patikėti tuo, kas buvo. Nes ten buvo ir jis.

Vieną rytą skusdamasis atidžiai įsistebeilijau į veidrodį. Kaklo srity, dešinėje, pamačiau kelių centimetrų ploto juodą raizginį. Mėginau nuplauti, nutrinti, nugremžti. Bet jis kasdien darėsi vis ryškesnis.

Žmona guodė, nieko tokio, visokio raugo apgamų būna juk.

Bet ten buvo ne apgamas.

Tai buvo toks pat ženklas, kokius regėjau ant tų moterų, smėlynų sirenų, veidų.

Dermatologas gūžčiojo pečiais ir nejaukiai kalbėjo apie pirmą tokį atvejį per ilgą savo gydymo praktiką.

Susitvardžiau. Susitaikiau. Laukiau vaikelio gimimo.

Dukrytei gimus, buvau laimingesnis nei tobulą skridimo greitį pajutęs.

Manosios Elzelės kakliuke jau antrą gyvenimo dieną taip pat pasirodė dėmė.

2015 m. birželio 1 d.