Renata Šerelytė. Rašytojas mėnulyje

„Labai geras straipsnis. Daug pavardžių minima, o tai žmonės labai mėgsta."
iš pokalbių redakcijoje


Ramygala, 2011. Rimvydo Strielkūno nuotraukaIšleidęs pro duris žurnalistę iš laikraščio, rašančio apie gyvenimo būdą, rašytojas įsipylė ramunėlių arbatos. Žurnalistei arbatos nesiūlė –­ atrodė panaši į pelėdą. Klausinėjo visokių niekų apie moteris ir alkoholį, matyt, tik tai jai ir rūpi. Lyg nežinotų, kad rašytojas jau tris mėnesius negeria ir domisi ne moterimis, o dzenbudizmu.
Štai ir dabar, pamatęs pro langą mėnulio pilnatį, giliai atsiduso ir tarė:
– Ar tik šis pasaulis nebus man per mažas, o aš jam – per didelis?..
Papūga, kuri tupėjo ant kartelės, kaipmat išsipešė iš uodegos plunksną. Taip ji elgdavosi visada, kai rašytojas jį apnikusius būties klausimus išreikšdavo balsu.
Rašytojas apsiniaukęs išgėrė ramunėles.
– Turbūt niekada to nesužinosiu, –­ pasiskundė.
Papūga išsirovė dar vieną plunksną. Kvailas paukštis, bet argi dėl to ją smerksi. Juk gyvena su klasiku. Kaip čia nenusipešiosi iš sielvarto, būties klausimų nesuprasdama. To, regis, nesuvokė tik kaimynystėje gyvenanti apkūni meilės romanų rašytoja, kuri vis bandydavo įsipiršti klasikui į svečius. Bet rašytojas nenorėjo jos įsileisti, nes romanistė atrodė pavydėtinai sveika ir nesupratinga, o plaukų kūgis ant galvos priminė skubiai sukrautą šieno stirtą.
Ar tik ne ji skambina į duris.
Klasikas minutėlę padelsė. „Et, atidarysiu, – pamanė. – Ką žinai, gal bus bent kelias sruogas išsirovusi."
Atidarė duris ir paniuro, nieko neradęs. Išėjo į laiptų aikštelę ir apsidairė. Apačioj kažkas trinktelėjo pašto dėžutės durelėmis. Rašytojas prisiminė, kad jam turėjo atnešti žurnalą „Psichologija tau".
Įlipo į liftą, paspaudė pirmojo aukšto mygtuką.
Liftas suūžė, sudrebėjo, tačiau, užuot leidęsis, ėmė kilti į viršų. „Sena priplėkusi gelda", – nusikeikė rašytojas ir išsigando. Ar nebus, taip besikeikdamas, pakenkęs savo aurai? Aišku, kad pakenkė. Kai ėmė ieškoti mygtuko su užrašu „Techninė pagalba", rado tik užrašą „Mėnulis".
Liftui atsidarius, klasikas susinervinęs išėjo. Pamatė laiptų aikštelę ir savo buto duris, ir lentelę su numeriu –­ 113. Iškart palengvėjo. O kai atidarė duris ir išgirdo papūgos riksmą, tai net apsidžiaugė. Paskui susiprotėjo, kad džiaugsmas – kvailas, bereikšmis jausmas.
Pasakė tai garsiai ir uždegė šviesą, nes kambary buvo tamsu.
Buvo tikras, kad papūga, dar šviesai neplykstelėjus, bus išsirovus iš uodegos plunksną. Ir nemaloniai nustebo, pamatęs, kad papūga tupi ant kartelės ir tyli. Tik spokso kaip apuokas. Ir atrodo keistai – gauruota kaip žieminis batas.
Rašytojas pasitraukė atatupstas.
– Kodėl... kodėl... – suvebleno.
– Todėl, – atšovė papūga.
– Aš dar nieko nepasakiau! – įsižeidė rašytojas.
– Na ir kas, – atkirto papūga įžūliai. – Vis tiek nesipešiu nė plaukelio. Kas aš tau, iškrypėlė kokia?
– Na na, – rašytojas pasijuto nuskriaustas. – O kaip dėl būties prasmės konfigūracijų ir...
Papūga sukikeno ir nusikeikė taip nepadoriai, kad net rašytojo aureolė nublanko.
Bet konfigūracijos padarė savo –­ gretimam kambary kažkas gailiai sukliko. Pro duris išniro milžiniškas plunksnuotas padaras.
Rašytojas išsigando.
Susitvardęs norėjo sakyti, kad baimė – beprasmiškas jausmas, bet plunksnuota pabaisa, matyt, skaitė mintis; nė jam neprasižiojus, išsipešė saują pūkų iš papilvės ir sviedė rašytojui po kojomis.
– Tamsta kas? – sušuko rašytojas pasibaisėjęs.
– Kas, kas, – tarė papūga žiovaudama. – Kaimynė, negi nepažįsti.
– Meilės romanų autorė? – rašytojui pagaugai nuėjo nugara.
– Tai negi papūga, – sukikeno bjaurus paukštis. – Matai, kad kalbėti nemoka. Tik klykia ir pešiojasi.
– Rašytojas priėjo prie lango ir pasižiūrėjo į pilnatį. Manė, atgaus pasitikėjimą. Kurgi ne – virš plikų pamėkliškų kraterių kaip paranojiko sapnas švietė mėlyna Žemė.
Kad būtų dar baisiau, pro duris iš prieškambario įsiveržė žurnalistė, panaši į pelėdą. Atkišo diktofoną ir kad ims klausinėti visokių niekų –­ apie ramunėlių arbatą ir dzenbudizmą, apie pilnaties poeziją, kokias priemones rašytojas naudoja gyvenimo būdui pagerinti ir panašiai.
Rašytojas taip susinervino paklaustas, kad tiesiog rėkte išrėkė, jog nekenčia ramunėlių arbatos, o citatos ir gauruotos papūgos kelia jam pasišlykštėjimą. Ir nors jis dabar gyvena Mėnulyje, nepakęs savo kaimynystėje jokių žalių žmogeliukų, jokių ufonautų ir jokio tarpplanetinio lifto, o juolab –­ meilės romanų rašytojos, panašios į plunksnuotą pabaisą.
Žurnalistė atšlijo.
Spragtelėjo diktofono mygtuku, padėkojo už atsakymus ir pirštų galais ištipeno iš kambario.
Rašytojas pavymui dar suriko, kad paskubėtų, nes kelionė iki žemės užtruks, ir palinkėjo nesusidurti su meteoritais.
Išsirėkęs įsipylė konjako ir mauktelėjo vienu sykiu. Atsisuko į papūgą, ketindamas išvadinti ją plaukuotu skuduru. Nelaimingas pusplikis paukš­tis, pašiaušęs paskutines plunksnas, tirtėjo ant kartelės.
Iš prieškambario galvą kyštelėjo apkūnioji kaimynė šieno stirtą primenančia šukuosena. Rašytojas į ją taip baisiai pažvelgė, kad iš stirtos ėmė rūkti dūmai, ir kaimynė dingo už durų. Išgirdęs, kaip ji laiptų aikštelėj pasakoja paštininkui apie dviejų nežemiškų būtybių meilę, kurią dabar aprašinėja, įsipylė dar konjako.
Išgėręs pažvelgė į langą. Nors ir netekęs aureolės, jautėsi didelis.
Bet pilnatis – pilnatis vis tiek buvo didesnė.

Žibuoklė Martinaitytė. „Niujorko metro muzikantai“