Odontologinės dainos

Tartum dantys dainos sužimba,
paleistos į naktį, į dieną.
Per smegenis eina, per limfą,
pragraužusios stiklą, medieną.

Prilimpa prie jauno liežuvio,
prie švirkšto, marihuanos.
Diezais pagyvina spjūvį,
paaukština kraujo fontaną.

Tempu paradonto (iš lėto)
bekraujės sruvena į Letą.
Per pažintis, per įtakas
jos ir iš Letos išteka...

 

Batuta

Partitūra paini –
gyvenimo verta.
Publika išmani –
senoji karta...
Diriguoju su vėju –
ranką nešioja lazdelė.
Orkestras vis retėja...
Natos šildo ir gelia.
Haidno „Atsisveikinamoji" –
ir vienas lieku.
Tyliai niūniuoju
kantatą sliekų.
Meškerioti pataria
toks į mane panašus.
Einu, tik ne meškerę –
batutą nešuos...

 

O kaukšėjime
A. Marčėno maniera

Atkaukši,
smagiai atakaukši
per ausis, per pakaušį,
per kaušį!
Kaip gyvensi rytoj
po rytoj,
ko sulauksi,
kai kažkur nukaukšės tas, kas kaukši?
Garsas dings ilgesingai toli –
tu miegi ir mąstyt negali...
O tuomet... ir tuomet vėl atkaukši!
Ir tuomet... kaukšt per antrąjį kaušį.
Vėl mąstai – nemiegi.
O kaukšėjime!
O aukse!

 

Šauktukai

„Tai grafomanija!" –
premijuotasis tvoja.
„Prieš mus kampanija!" –
nustumtieji skėtojas.
Vidutinybės –
vidutiniškai orios –
dvasia vienybės:
„O tempora, o mores!"

 

Posmas šitas mėnulio spinduliu rašytas

Langas. Mėnulis raudonas.
Eilėraštis išsiręžia
kaip kepalas duonos.
Pilnulis* prasižiojo gražiai:
– Tai ir čiaumok,
ką parašei.

 

* Autoriaus išdaiga – pilnatis