Robert Walser. Simonas

Nuotrauka iš www.spitalverbund.ch

Robertas Walseris (1878–1956) – vienas žymiausių ir įdomiausių šveicarų rašytojų (lietuviškai turime porą jo romanų), literatūrologų vadintas „trūkstama grandimi tarp Kleisto ir Kafkos". Beje, abiejų gyventu laikotarpiu už Kafką Walseris buvo gerokai žinomesnis ir populiaresnis. Vėliau komplikavosi ne tik jo tekstų stilistika (tiesa, pastaroji tik teigiama prasme), bet ir psichika. Rašytojas pradėjo girdėti balsus ir regėti haliucinacijas. Beprotnamiuose iš viso praleido 27 metus, pagerėjimo laikotarpiais nesiliaudamas rašyti. Vėliau, kai buvo iššifruota, išgarsėjo jo neaprėpiama „Pieštuko sritis" („Das Bleistiftgebiet"), daugybė lapų, prirašytų pieštuku milimetro dydžio raidėmis, neretai naudojant savo susigalvotą raidyną.

Siūloma „meilės istorija" – ankstyvas rašytojo kūrinys (1904), primenantis romantikų tekstus arba ankstyvąjį H. Hessę. Čia dar viskas skaidru, beprotnamiai toli, nors velnias, kaip matysime, jau pasirodo.


 

Meilės istorija 

Simonui buvo dvidešimt, kai vieną vakarą jam atėjo į galvą, kad taip, kaip dabar gulėjo minkštose žaliose šalikelės samanose, galėtų sau iškeliauti ir tapti pažu. Tą jis kuo garsiau ištarė į orą link eglių viršūnių, kurios, nežinau, tiesa tai ar melas, purtė savo veidmainiškas barzdas, springdamos dusliu kankorėžių juoku, padėjusiu mūsų vyrui pašokti ant kojų ir tarsi paraginusiu kuo greičiau tapti tuo, kam nežabotas troškimas jį įkvėpė. Dabar jis štai pakilo ir žengia į mėlynę ar žalumą, geografine kryptimi nesirūpindamas. Ar mus kiek domina jo išorė? Jis turi ilgas, pradedančiam, atžygiuojančiam pažui kiek per ilgas kojas, teikiančias jo eisenai savotiško žioplumo. Jo batai prasti, kelnės visai suplyšusios, pilnas dėmių jo drabužis, veidas nėra švelnus, o jo skrybėlė, jei jau pažvelgtume aukštyn, ima įgauti formą, su laiku būtinai atsirandančią dėl nerūpestingo elgesio ir prastos medžiagos. Ji, skrybėlė, guli ant jos, galvos, kaip nustumtas karsto antvožas ar kaip skardinis dangtis ant senos surūdijusios keptuvės. Galva iš tiesų beveik vario raudonumo ir visai neprieštarauja kepintam palyginimui. Ant Simono nugaros (mes, pasakojimas, dabar nuolat sekam paskui jį) kabo sena tuščiavidurė mandolina ir mes matome jį imant pastarąją į rankas ir pradedant skambinti. O stebukle! Kokį sidabrinį skambesį slepia tasai senas menkas instrumentas. Tarytum dailūs balti angelai griežtų aukso smuikais! Miškas virsta bažnyčia, o aidinti muzika – tarsi seno garbaus italų maestro. Kaip švelniai jis groja, kaip minkštai jis dainuoja, tasai žalias vaikis. Ko gero, įsimylėtume jį, jei tik jis tuojau pat nesiliautų. Jisai liaujasi ir mes turime laiko atsikvėpti.

Kaip keista, galvojo Simonas išeidamas iš miško ir išsyk vėl įžengdamas į kitą, kaip keista, kad pasaulyje nebėra pažų. Argi jame nebeliko nei vieno gražaus, didelio moters kambario? Gal ir ne, nes, pamenu, mūsų miesto poe­tė, kuriai nusiunčiau savo eilėraščius, buvo stora, pernelyg stora, nerangi ir majestotiška, kad jai reikėtų judraus pažo. Ką gi ji dabar veikia? Ar dar nors galvoja apie mane, tą, kuris ją dievino? Su tokiomis mintimis ir jausmais jis nukeliavo dar galą kelio. Jam vėl išėjus iš miško pievos švytėjo tarsi išbarstytas auksas, medžiai ten buvo balti, žalsvi, žali ir tokie sultingi, kad jis net nusijuokė. Debesys plačiai ir tingiai kybojo danguje tarsi išsirietusios katės. Mintyse Simonas glostė jų minkštą spalvotą kailį. Properšose matėsi nuostabaus gaivumo bei drėgmės žydrynė. Paukščiai čiulbėjo, virpėjo oras, nuostabiausi kvapai persunkė eterį, o tolumoje kyšojo uolingi kalnai, tiesiai link kurių dabar traukė mūsų bernaitis. Kelias jau pradėjo kilti ir tamsa jau telkėsi. Simonas vėl čiupo mandoliną, su kuria darydavo stebuklus. Pasakojimas vėl sėdasi jam už nugaros ant akmens ir klausosi visiškai sužavėtas. Čia pasakotojas gauna laiko atsipūsti.

Varginantis tai užsiėmimas – pasakoti istorijas. Nuolat lėkti paskui tokį ilgakojį, mandolina grojantį romantišką vaikį ir klausytis, ką tas dainuoja, mąsto, jaučia ir šneka. O nenaudėlis pažas vis tekinas ir mes gauname bėgti pas­kui jį, tarsi iš tiesų būtume pažo pažai. Klausykitės toliau, kantrieji skaitytojai, jei dar turite ausis, nes tuoj ateis laikas nuolankiausiems įvairių personų reveransams. Pasirodo pilis; koksai radinys rūmų griuvėsių beieškančiam pažui. Rodyk dabar savo meną, vaike, arba tu pražuvęs. Ir jis jį rodo. Jis dainuoja damai, pasirodžiusiai antro aukšto balkone, tokiu saldžiu, melagingu balsu, kad damos širdis neišvengiamai susigraudina. Mes turim tamsią, pasakišką pilį, turim uolas, egles, pažus, ne, tik vieną pažą, taip, mūsų Simoną, šią akimirką įkūnijantį visus mielus pasaulio pažus savo grakščia, aukščiau aprašyta esybe. Mes turime dainą ir mandolinos skambesį, mes turime saldybę, kurią vaikis moka išgauti savu instrumentu. Jau beveik naktis, žvaigždės žėri, mėnuo dega, oras bučiuoja ir mes turime tai, ką būtinai privalome turėti, švelnią, baltą, žemyn besišypsančią damą, kuri moja ranka. Daina rado vietą damos širdy, nes tai juk tokia paprasta, miela, saldi daina. „Ateik į viršų mielas, malonus, dailus, jausmingas vaike!" Mes dar išgirstame džiūgavimą, džiaugsmo aimanas, kurios iš vaikio gerklės perskrodžia naktį; mes matome jo šešėlį pranykstant ir štai šiapus lieka vien tyla bei šešėliai.

Dabar pasakotojas iš savo iškankintos fantazijos išgauna tai, ko jo akys nebegali matyti. Fantazijos akys skvarbios. Nei dešimtmetrinės sienos, nei juodas nuodingas šešėlis nesustabdo jų žvilgsnio, perreginčio sienas ir šešėlius tartum tinklą. Pažas užlėkė stačiais, kilimu išklotais laiptais, o viršuje prie įėjimo stovėjo malonioji jo ponia sniego baltumo rūbais, ji įsivedė Simoną į vidų savo ranka, ant kurios šis paliko karštą atokvėpį. Teneteks aprašinėti visų nūnai sekančių rankų pabučiavimų. Nė viena dailiųjų rankų, plaštakų, pirštų, nagų vieta neliko nepabučiuota aistringų raudonų lūpų, ir šios lūpos gerokai pabrinko nuo galantiško užsiėmimo. Todėl, kaip dabar pastebim, pažai visada turi tokias tarsi du knygos puslapiai atsivertusias lūpas. Ramiai skaitykim, ką kalbà toliau pasakoja.

Moteris, pasiūliusi vaikiui apsistoti, patikliai papasakojo jam, panašiai kaip kalbama drąsiam, prieraišiam ir ištikimam šuniui, kad ji esanti labai vieniša, kad naktimis ji ištisai stoviniuojanti balkone, kad nenusakomo Kažko ilgėjimasis nepaliekąs jai nė vienos smagios, nerūpestingos valandos. Ji nubraukė šiurkščius plaukus Simonui nuo kaktos, palietė jo burną, užgriebė degančius jo skruostus ir daugsyk paeiliui ištarė: „Mielas, geras vaike! Taip, tu turi būti mano pagalbininkas, mano tarnas, mano pažas. Kaip dailiai tu dainavai. Kaip ištikimai žvelgia tavo akys. Kaip gražiai šypsosi tavo burna. Ak, man jau seniai reikėjo tokio vaiko laikui praleisti. Tu turi šokinėti aplink mane kaip stirna ir mano ranka turi glostyti dailią, mažą, nekaltą stirnelę. Kai esu pavargusi, aš noriu sėstis ant tavo rudo kūno. Ak..." Čia aukštoji moteris visgi išraudo ir nutilusi ilgai žiūrėjo į vieną tamsų kambario kampą, išrodantį labai prašmatniai. Po to ji prielankiai nusišypsojo, atsistojo, lyg ramindama pati save, ir paėmė abi Simono rankas į vieną iš savų dailiųjų. „Rytoj aš perrengsiu tave pažu, mano mielas paže. Tu pavargęs, tiesa?" Ir nusišypsojo, ir sava šypsena pabučiavo jį nakčiai. Nuvedė jį viršun, į aukštą, kaip pasirodė, bokštą, į mažą valyvą kambarėlį. Ten pabučiavo ir pasakė: „Aš visiškai viena. Mes gyvenam čia visai vieni. Labos nakties!" Ir pasišalino. Kai kitą rytą Simonas nulipo žemyn, baltoji moteris stovėjo prie durų, tarsi jau ilgai ir kantriai lauktų. Ji ištiesė jam ranką ir lūpas, tardama: „Aš myliu tave. Mano vardas – Klara. Vadink mane taip, jei manęs trokšti!" Jie nuėjo į turtingą kilimais išklotą kambarį su vaizdu į tamsiai žalią eglyną. Čia ant gausiai drožinėto kėdės atlošo kabojo pažo rūbai iš juodo šilko. „Dabar juos apsirenk!" O, kokį apkvaitusį, apstulbintą veidą dabar turėjo nutaisyti mūsų Kasparas, Pėteris ar Simonas! Ji paaiškino, kad jis čia pat persirengtų, greitomis išėjo už durų, po dešimties minučių vėl įžengė šypsodama ir vėl rado Simoną, tapusį juodo šilko pažu, tokį net svajingom savo valandom vargiai pajėgtų sufantazuoti. Simonas tais rūbais išrodė labai dailiai – lieknas jo stotas puikiai tiko siaurai pažo drabužių nelaisvei. Ir elgtis jis išsyk ėmė labai pažiškai, droviai, tačiau savaime prigludo prie moters kūno. „Tu patinki man, – kuždėjo ji. –­­ Eikš, eikš!"

Dabar jie diena iš dienos žaidė ponią ir pažą, džiaugdamiesi tuo. Simonui tai buvo rimta. Jis manė susiradęs tikrąjį savo pašaukimą, dėl ko nė kiek neklydo. Ar tai buvo rimta maloningajai poniai su visa jos malone, jis nė mirksnio negalvojo ir vėlgi buvo teisus. Jis vadino ją Klara, užsiimdamas geidulingo jos kūno aptarnavimu. Daugiau jis nieko neklausė, nes džiaugsmas, o skaitytojau, neturi laiko ilgiems klausinėjimams. Ji ramiai tarsi vaiko leidosi jo išbučiuojama. Kartą ji tarė jam: „Ei, aš ištekėjusi, mano vyras vardu Agapaja. Velniškas vardas, ar ne. Jis greitai grįš. O, kaip aš bijau! Jis labai turtingas. Jam priklauso pilis, miškai, kalnai, oras, debesys, dangus. Nepamiršk vardo. Tai kuo jis vardu?" „Aka... Aka..." – mikčiojo Simonas. „Agapaja, mano mielas vaike. Dėl to miegok ramiai. Vardas dar nėra velnias." Ji verkė tai sakydama.

Praėjo dar keletas dienų ir kai savaitė ar dvi jau buvo nugyventos, sėdėjo jie, moteris ir pažas, vieną vakarą, jau pradėjus temti, pilies balkone. Žvaigždės, tarsi įsimylėję riteriai, žibėjo žemyn, link keistos poros: šiuolaikiškai apsirengusios moters ir pažo ispanišku kostiumu. Pastarasis užgavo mandolinos stygas, kaip kiekvieną vakarą buvo įpratęs, ir pasakojimas kartu su manimi apeina šį punktą, nors maloniau būtų išvysti miklių pirštų žaismą arba tylias moters akis, žvelgiančias į muzikantą. Naktis lyg plėšrusis paukštis skriejo aplink. Tamsa tirštėjo, čia abu išgirdo šūvį miške nuaidint. „Jis ateina, velnias Agapaja visai arti. Būk ramus, vaike! Aš pristatysiu jam tave. Tau nėra ko baimintis!" Tačiau tai pasakiusi ji suraukė kaktą, jos rankos virpėjo, ji dejavo ir trumpą jos šypseną pakeitė susirūpinimo šuoras, kurį stengėsi nuslėpti. Simonas ramiai ją stebėjo; apačioje kažkas tarė: „Klara!" Moteris atsakė meiliai skambančiu, keistokai aukštu „taip". Balsas atsiliepė klausdamas: „Ką ten viršuj turi sėdintį šalia tavęs?" „Mano stirna čia; mano stirna!" Kai tik Simonas išgirdo tai, jis pašoko, apkabino drebančią moterį ir sušuko žemyn: „Tai aš, Simonas! Neprireiks daugiau nei dviejų rankų tau įrodyti, tu stuobry apačioj, kad esu vyrukas, su kuriuo nėra ko juokus krėsti. Tik ateik į viršų, aš pristatysiu tau savo mylimą ponią!" Velnias Agapaja, turbūt pastebėjęs, kad šią akimirką jisai turėtų būti tiktai kvailas, apgautas, raguotas velnias, liko stovėti apačioje, gal kad apgalvotų puolimą, kurio prireiktų tokioje pavojingoje padėtyje, kokioje buvo atsidūręs. „Aklas, šaltas, gūžčiojantis, įžūlus niekše ten viršuje. Mano pranašumas abejotinas. Aš turiu pasvarstyti." Ir pati naktis, keistas moters elgesys, „berno iš viršaus" balsas, mįslingas Kažkas, kam velnias nerado žodžių, jam reiškė aklą svarstymą. Pasvarstyk, vaitojo žvaigždės, pasvarstyk, čirškė naktiniai paukščiai, pasvarstyk, neaiškiai, bet ganėtinai suvokiamai bėrė eglių viršūnės... „Jisai svarsto", – pergalingai dainavo žvalus pažo balsas. Jisai svarsto dar ir šiandien, vargšas juodas velnias Agapaja. Jis giliai nugrimzdo savo svarstymuos. Simonas ir Klara tapo vyru ir žmona. Kaip? Vėliau jūs sužinosite iš pasakojimo, kuris dabar vos gaudydamas orą trokšta poilsio.

Iš vokiečių kalbos vertė Kęstutis Navakas

Versta iš: Robert Walser, Liebesgeschichten, Suhrkamp, 1994.