Ronald Stuart Thomas

Ronaldas Stuartas Thomasas (1913–2000) – Velso poetas, studijavęs teologiją St. Michaelio koledže Landafe. Įšventintas į kunigus, jis 40 metų tarnavo įvairiose Velso kaimo parapijose. Išleido per 20 poezijos knygų, 1963 m. sudarė antologiją „The Penguin Book of Religious Verse“. 1964 m. apdovanotas Karalienės aukso medaliu už poeziją. 1996 m. nominuotas Nobelio literatūros premijai. Išleido autobiografiją velsiečių kalba „Neb“ („Niekas“). Velso patriotas, apgailestavęs dėl iššvaistytos ir išstumtos Velso kultūros ir kalbos, kritikavęs prisitaikėliškus, kalbos ir apskritai dvasinės kultūros neišsaugojusius savo tėvynainius. Tiesa, poeziją pats rašė irgi angliškai, nemanė velsiečių kalbą mokantis pakankamai gerai. Eilėraščių tonas sausas, niūriai mąslus, bet, anot Tedo Hugheso, „persmelkia iki širdies“.

Vertėjas

Ronaldas Stuartas Thomasas su žmona Mildred Eldridge 1940 m.

 

Ratais

Žmogus išmeta saują iššukų.
Varna, suradus jas, įsuka į lizdą.
Žiurkė atrado išsiritusius jauniklius.
Atbėgo žiurkė, išvogė žmogaus duoną.
Ir guli dabar, kirminų dėžutė.

Žmogaus pirmas veiksmas ir paskutinis.
Jis išmeta daiktus ir jie pas jį grįžta.
Siekia daiktų, o tie tolsta.
O sugrįžęs randa juos laukiančius.
Jis leidžias kelionėn nuo Dievo tolyn
Ir išmetamas kaip šiukšlės.
Bet sapnas jį susiranda ir jame stato.
Ir atbėga mirtis ir suėda sapnuojančio
Jauniklius. Ir vis tik iš žmogaus
Gimsta mirtis; tad prieš mirtį
Žmogus yra, o po mirties
Žmogaus yra daugiau, ir sapnas ilgesnis
Už mirtį, ir sapnuojantis niekad nemirs.

 

Kurį

Ir perskaičiau knygoj:
Dievas yra meilė. Bet pakeliu
galvą – nepanašu, kad
taip. Ar grįžti

prie savo knygos ir tarp
atspaustų raidžių klajot
sunkiam nuo šio
žodžio kvapo
ore? Ar nepasitikėti

kalba, tik smūgiais,
gyvenimo siunčiamais, nešiot juos
kaip tuos raudonus ženklus,
kuriais sutartis antspauduojama?

 

Dovanos

Iš tėvo – stipri širdis,
Silpnas mano skrandis.
Iš mano motinos – baimė.

Iš liūdnos mano šalies – gėda.

Savo žmonai – viską, ką turiu.
Išskyrus tik meilę,
Ne man ji priklauso.

Mano vieninteliam sūnui – alkis.

 

Trumpalaikis jo pūtimasis

Nežinau, sako jis. Gaila
man anglų – tam tikra prasme
visai geri žmonės, bet kenčia
dėl savo tradicijų. Tie tankai
ir ginklai; jų procesijos
į niekur; medaliai ir
aukso juostelės; vyriausybės
metiniai apdovanojimai; triperio
praretintų perų gretų
papildymai. Demokratija – tai galiukas,
kurį turčiai ir aukštakilmiai už pagarbinimą
tau atkiša.
Žavėjausi juo
tada, jam sėdint atsainiai
kėdėj, purtant pelenus
nuo cigaretės – beje, atvežtinės,
kaip ir daugelis daiktų Velse,
anglų didmenininkų.

 

Devyniasdešimtasis gimtadienis

Aukštyn, ilgas kelias,
Šiaip reiktų mašinos, bet geriau pėsčiom
Eiti lėtai, pastebint kerpes
Rašančias istorijas ant pilkų
Uolų lapo. Iš pradžių aplink
Medžiai, bet štai juos keičia paparčiai,
Čia gyvena lėlys: girdi jį kurkiant
Šiltais vakarais; dabar nutilęs
Vidudienio kaitroj, skamba tik tylesni
Balsai, uodai ir musės
Ir šnabžda upelis. Keliui sukant aukštyn
Stabteli atsipūsti ir švysteli tolimos
Jūros kraštelis, ir vėl į kelią,
Stačiu taku, paremtu debesies.

O ten, viršuje – toji senutė,
Gimus beveik prieš šimtmetį,
Akmens troboj, laukia tavęs ateinant;
Laukia žinių iš dingusio kaimo,
Kurį manos pažįstanti, vietos, egzistuojančios
Tik jos atminty.
Perduodi linkėjimus
Giri, kad taip ilgai išbuvo
Laiko peiliui kaulą dilinant.
Tačiau joks lieptas tavo
Ir jos pasaulio nejungia, tegali
Draugiškai per prarają persisverti
Ir išgirst kažkada išmintingus žodžius.

 

Paskutinis valstietis

Ką jis išmano? Juda per laukus
Ir miško aidinčius koridorius
Eisena kaip gyvulio, akyse alkis
Tik tam, ką plokščia žemė teikia;
Jo išmintis susitraukė iki prigimtos dovanos
Bandą prižiūrėti, kelias sėklas pasėti,
Kad lėtai noktų šiltai kvėpuojant
Senam Dievui, kuriam jis nesimeldžia.

Juda per laukus ar rymo namuose,
Nykštukas prieš savo šešėlį ant ryškios sienos,
Jo veidas visada apšviestas iš išorės,
Dieną – saulės, naktį – raudonos liepsnos;
O viduj tamsu ir plika, pilki pelenai
Ataušę, pūsk nepūtęs.

 

Santuoka

Susitikom,
kai lijo
paukščių giesmėm.
Praėjo penkiasdešimt metų,
meilės mirksnis
pasauly
laike surakintam.
Ji buvo jauna:
bučiavau akim
užmerktom, atmerkęs
išvydau jos raukšles.
„Eikš“, – tarė mirtis,
išvesdama ją
partnere
paskutiniam šokiui. O ji,
savo gyvenime
visam kame buvusi
grakšti kaip paukštis,
įsirašė štai sąskaiton
išsprūdusį vieną
atodūsį, už
plunksną lengvesnį.

 

Iš anglų kalbos vertė Edgaras Platelis

Draugai