Akys. Sakoma, kad jos yra sielos veidrodis. Akys neabejotinai atskleidžia pėdkelnių sielą, pasižyminčią klastinga kiekybe ir ne mažiau apgaulinga kokybe. Praradusios akių darną pėdkelnės priverstinai reinkarnuojasi į svogūnų dėklus arba į priemones velykiniams margučiams dažyti, belaukiančias simbolinio Kristaus prisikėlimo.

Kad ir kiek žiūrėčiau pėdkelnėms į akis, kad ir kaip stengčiausi aptikti joms išganymą žadančių bruožų, tenka susitaikyti su vis ta pačia išvada: nėra pasaulyje labiau išdavikiško drabužio kaip pėdkelnės. Pripažinkime: jos tarsi visiškai atskira aprangos kategorija, kuri dargi priešinasi būti vadinama drabužiu. Sisteminių lentynėlių garbintojų bandymas priklijuoti pėdkelnėms apatinio drabužio etiketę juo labiau abejotinas. Nes nuo pat pradžių jų akys buvo skirtos kitoms akims ir ne vien tik intymiuose kambariuose ar raudonųjų žibintų kvartaluose. Tiesiog kažkas pražiopsojo tinkamą laiką suvaldyti pėdkelnes, ir dabar jos jau nebepasiduos brukamos į griežtus rėmus. Tam tikra prasme jos šiek tiek primena užkrečiamą ir dažniausiai nebepagydomą ligą, kurios požymių galima rasti ir po mirties ar dargi ekshumuojant lavoną: šis suyra greičiau nei ant jo užtemptos pėdkelnės.

Pėdkelnių klastos neliko nepastebėję ir plėšikai: tai vienas iš nedaugelio drabužių, galintis tapti puikia veido bruožus iškreipiančia kauke. Pro pėdkelnių akis žvelgiančios plėšiko akys jūsų atviro veido bruožus matys kuo puikiausiai, o pėdkelnių akys taps dar vienomis akimis, stingdančiomis kraują aukos gyslose, padarančiomis auką bejėgę, bemaž nuogą.

Daugeliu atveju pėdkelnės panašios į stipriuosius alkoholinius gėrimus. Pas­tarieji teoriškai priskiriami maisto produktams, tačiau vargiai sutiktume žmogų, kuris nuoširdžiai tikėtų, jog šie gėrimai jam yra tas pats, kas pienas, kefyras, sultys ar aliejus. Iš tiesų: pėdkelnės net keliais aspektais yra tam tikras ribinis daiktas ir ne vienu bruožu prilygsta degtinei.

Kai pirmą sykį sąmoningai pamačiau baletą šokantį vyrą, jo šokis man prilygo šokui ir buvo panašus į išgėrusį per didelį kiekį alkoholio. Vyras su pėdkelnėmis man atrodė apgailėtinai nešvankus. Pėdkelnės išryškino negražų beformį darinį tarp kojų ir, regis, tik patvirtino gynybinį mano tėvo paaiškinimą smalsiai mažametei, kad tai, kas vyrui tarp kojų, yra išlindusios žarnos. Tiesa, kol nepamačiau baleto šokėjo, toks tėvo paaiškinimas man atrodė tik šiek tiek keistas pokštas, o vis dėlto pokštas, nes kalbėdamas apie tos vietos trūkumą, jis dėl nežinomų priežasčių šaipėsi.

Balete pėdkelnėmis pridengtos – ir tuo pačiu sykiu atidengtos labiau nei bet kada – vyrų ir moterų kojos galutinai sugriovė mano buvusį supratimą apie lyčių skirtumus bei su jais siejamą gėdą.
Gali būti, kad pėdkelnių ir jų klastos ištakų reikėtų ieškoti XIII amžiuje, kai vyrai atrado pantalonus ir kojines. Istorijoje minimi atvejai, kai šias itin siauras vyriškas kelnes buvo įmanoma užsimauti tik pasitelkus padėjėją. Belieka tik spėlioti, ko pastarajame veiksme buvo daugiau – smagumo, žaismės ar vargo bei skausmo. Šiaip ar taip, tai buvo atviri spąstai, vėliau virtę švelnia ir klastinga pėdkelnių liga.

Vaikystėje ir paauglystėje pėdkelnių klastą teko kęsti ilgai. Pėdkelnės buvo tai, kas niekada netiko kūnui. Vis dėlto paauglystėje, šiame neatsakytų klausimų, neapibrėžtumų ir neaiškumų laikotarpyje, saugumo siekis buvo toks stiprus, jog dariau viską, kad tik kuo mažiau išsiskirčiau. Dėl to, esant dešimčiai ar septyniolikai laipsnių žemiau nulio, apsitempusi blauzdas nailoninėmis pėdkelnėmis, kulniuodavau pusantro kilometro, o mokyklą pasiekdavau jau gerokai įraudusiomis blauzdomis ir šalčio apskrudintais keliais. Pėdkelnės buvo uniformomis ir, dabar atrodytų, uniforminės visuomenės priespaudos forma, vėliau mutavusi į įvairių pavidalų moterų priespaudos, dažniausiai savanoriškos, pavidalus.

Gebėjimas tinkamai apsimauti anuo­met vadinamus getriukus, arba pėdkelnes, buvo ir tikriausiai vis dar yra tam tikra svarbi iniciacija ir vertinamas bemaž taip pat, kaip pirmieji ištarti žodžiai arba gebėjimas skaityti. Tai buvo paprastos medvilninės pėdkelnės be miligramo elastano, dažniausiai neaiškios, iš prigimties išblukusios spalvos. Ji simbolizavo menkateisiškumą bei pilnatvės stoką, žymėjo nebaigtumą. Greičiausiai tai buvo gemalinės ar bandomosios pėdkelnės, kuriomis šį užkratą mūsų žemėse paskleidę ateiviai mus pamažu pratino prie vėlesnės pėdkelnių įvairovės.

Ilgesnį laiką dėvimos pėdkelnės mistiniu būdu prismaugia jų dėvėtoją, ima parazituoti tarytum vėžys. Visa komercinės (ir, regis, tuo pat metu – politinės) propagandos mašinerija uoliai palaiko aukštą pėdkelnių – šių pusgyvių drabužių – statusą. Yra vietų, kuriose dera pasirodyti su suknelėmis ir kostiumėliais, o prie jų, – žinoma, su pėdkelnėmis. Jos įrašytos įvairiuose aprangos koduose. Tad ilgainiui akis, vos pamačiusi pėdkelnes, įvertina jų kainą ir tinkamumą garderobui ir trumpam paralyžiuoja visas kitas mintis. Patirtis nuolat primena, kad pusgyvių pėdkelnių gyvastis yra itin netvari ir į ją kėsinasi įvairiausi tiek sąmoningi, tiek nesąmoningi subjektai. Medinių kėdžių šerpetos, ypač mokykloje, aštrūs ar kibūs nagai, rankinės ir kuprinės, durys ir durelės, apyrankės ir žiedai, sagos ir segės, batų sagtys ir kibūs avalynės raišteliai, kibūs sijonų ir pasijonių kraštai, akiniai ir akys, lazdos ir skėčiai, šviestuvai ir padėklai, stalo įrankiai ir žirklės, supakuoti ir nesupakuoti prekybcent­rių daiktai, daiktų krepšiai, įmantriai papuošti tortai ir pyragaičiai, vafliai ir bulvių traškučiai, obuolių ir kriaušių koteliai, kaktusai bei rožės, o kartais netgi morkos, burokėliai, pinigai, su pėdkelnėmis konkuruojančios kelnės ir netgi kitos pėdkelnės.

Visi šie suminėti ir nesuminėti atvejai sukuria itin slogią atmosferą pėdkelnes dėvinčiam asmeniui. Jis priverstas nuolat stebėti ir saugotis jo pėdkelnėms pavojų keliančių daiktų, o klasikinis „saugok kaip savo akį“ jam jau seniai virtęs į „saugok kaip savo pėdkelnes“ arba „pėdkelnių akis“. Mat jų akys išbėga kur kas greičiau ir dažniau, nei kas nors nutinka žmogaus akims. O asmuo su pėdkelnėmis, kurioms nubėgo akis, iš tiesų vertinamas kaip bejėgis, praradęs didžiąją dalį savo įtakų ir galių.

Reikia pasakyti, kad tikrosios, pradines vaikiškąsias pakeitusios pėdkelnės pirmiausia užkariavo ne kūną, bet protus. Pamenu, kaip nelengva buvo išsaugoti glotnias, nesusiraukšlėjusias ir nenukarusias pėdkelnes mokyklos metais. Pėdkelnių akys dar nebuvo sutvirtintos elastanu, o ir didžiąją dalį laiko mokykloje praleisdavome sėdėdamos. Šitokioje padėtyje mūsų pėdkelnės kelių srityje išsiduobdavo, o atsistojus po keliais susiklostydavo simptominės raukš­lės. Jos buvo ypatingo mokyklinio sindromo dalimi. Vos pamokai pasibaigus tarsi vėjas lėkdavome į tualetą, o ten sinchroniškai užversdavome savo mokyklines uniformas: reikėjo žūtbūt įveikti pėdkelnių raukšles, kurios pasibjaurėtinai darkė mūsų grožį.

Šioje kovoje nepakako tiesiog timptelėti pėdkelnes į viršų. Dėl to turėjome savo slaptus moteriško grožio ginklus –­ vyriškas elastines glaudes – jas mūvėdavome ant pėdkelnių. Būtent šis vyriškas drabužis turėjo savybę kaip reikiant prispausti į viršų sukeltą išsitampiusių pėdkelnių perteklių. Tiesa, glaudės buvo viena iš priežasčių, kodėl taip saugodavomės, kad jokia akis neprasmuktų po sijonais, kai užverdavome mergaičių tualeto duris. Kita vertus, tai tebuvo 1940-ųjų rudimentas, laikinas ekskursas į praeitį amerikiečių aktorei ir šokėjai Annai Miller (1923–2004) pagerbti: tais nelemtais karo aušros metais ji buvo pirmoji, užsimovusi tikras pėdkelnes pagal individualų užsakymą. Ji viena iš Holivudo artisčių, didžiąją savo karjeros dalį šokusių su prie kelnaičių prisiūtomis kojinėmis.

Pėdkelnių kūrėjo vardas priskiriamas JAV tekstilės fabriko „Glen Raven Mills“ vadovui Allenui Erwinui Gantui, kuris įvertino savo žmonos idėją. Ji 1959-aisiais padarė tą patį, ką aš, nieko apie tai nežinodama ir visai iš kitų paskatų, pakartojau 1978-aisiais: prisiuvo kojines prie kelnaičių. Ji tai padarė iš įkvėpimo, laisvos minties. Aš turėjau rimtesnę priežastį – pėdkelnių turėjau per mažai: jos buvo pernelyg brangios mūsų šeimos kišenei.

Anuomet pėdkelnės tebuvo storos ir plonos, stiprios arba nestiprios. Tik vėliau man buvo apreikšta ypatinga, bemaž kosminė, pėdkelnių vertinimo ir atpažinimo sistema. Ar dar žinote bent vieną sistemą, kurioje koks nors dydis būtų nusakomas gramais, tenkančiais devyniems kilometrams? Pėdkelnių dėvėtojai neišvengiamai susiję būtent su tokia sistema. Mat pėdkelnės, pasirodo, matuojamos pagal tai, kiek sveria devyni kilometrai siūlo, iš kurio jos pagamintos. Vėliau šis skaičius pažymimas DEN simboliu, reiškiančiu mįslinguosius denjė. Įsivaizduojate, kaip matuojami devyni pėdkelnių siūlo kilometrai?

O galbūt numanote, kodėl sveriami devyni kilometrai, o ne, tarkime, dešimt ar penki? Tie, kas sumanė pėdkelnes, tikrai buvo ne šio pasaulio gyventojai –­ dešimtainė sistema jiems svetima. Tad pėdkelnės neabejotinai yra kitos planetos gyventojų kultūrinės invazijos elementas – su visu keistu hibridišku jų pavadinimu.

Daugeliu atvejų pėdkelnių tradicija kur kas labiau panaši į ligą. Pėdkelnių užkratas anuomet pasirodė toks stiprus, kad šia liga buvo sergama ir tada, kai pėdkelnės buvo tiesiog nepasiekiamos, kai jų trūko. Pokario metais kai kurios europietės virdavo stiprią arbatą ir šiuo nuoviru tepdavosi kojas ir išsipiešdavo liniją užpakalinėje blauzdos dalyje. Šią mimikriją diktavo pėdkelnių ar lėšų stygius. Mada reikalavo, kad moterų kojų odą dengtų antroji oda.

Bet argi grožėjimasis apnuogintomis ar pėdkelnėtomis moters kojomis nėra ideologinės aukos stereotipinio mąstymo ar vertybinės sistemos tam tikras bruožas? Ir argi ne mielesni kadaise būdavo kojas ir kojines slepiantys pūsti sijonai? Argi moters kojų formos nebuvo laikomos kai kuo nepadoriu ir slėptinu?

Vis dėlto kai tik ši antroji oda tapo norma, ja savo kojas apsitraukė iš esmės visos: nuo darželinukių ir ekstravagantiškų paauglių iki kasdien centus skaičiuojančių senjorių bei senų trumpai pakirptus plaukus nešiojančių akiniuotų profesorių, seniai užmiršusių apie kažkada naudotus natūralaus seksualumo ginklus.

Tačiau iš esmės pėdkelnės tėra vienas svarbus ženklas, padedantis įvertinti į originalumą pretenduojančią burną. Niekada nepatikėsiu laisve tos ar to, kuris pripažino pėdkelnes ir, juo labiau, pasidavė tiems, kurie pamažu mus visus pavers glotniais ir pažeidžiamais. Pasidavė, nors juk pėdkelnes ištiko nelaimė tapti matomomis, pripažintomis, diktatoriškomis klastūnėmis. Na, o jos nusipelnė dar daugiau – likti nežinomos, nesuvokiamos, nenusakomos ir nepopuliarios kaip atspalvis*. Den!**

 

* Panašiais žodžiais E. M. Cioran apibūdina J. L. Borgesą tekste vietoje pratarmės „Smėlio knygai“: „Jį ištiko nelaimė tapti pripažintam. Jis nusipelnė daugiau. Jis nusipelnė likti nežinomybėje, nesuvokiamybėje, neišreiškiamas ir nepopuliarus kaip atspalvis“ (J. L. Borges. „Smėlio knyga“, V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006).

** Santykis su „dzen“ šiuo atveju gali būti atsitiktinis arba ne.