Sara Poisson. Plaukai

Visa, kas nutinka tilto vidury, pataiko į dešimtuką. Jus sustabdžiusios būtybės kailiniai netikro kailio, bet apytuštės burnos tamsoje sužiba nenusakomos formos geltono metalo gurvuolėlis. Moteris, tiesa, irgi nenusakomo amžiaus, jos klausimo „Ar galiu paklausti?" tikslas nenuspėjamas, tačiau visa laikosi ant to minėtojo tilto vidurio. Laikosi ten, nes privalo laikytis, nes ten, tilto viduryje, yra laikas laikytis, taip pat ir laikas laikinti (angl. „like" – patikti).

gn nutraukimas

Bet ką daryti, jei jūs visiškai nenorite užsilaikyti, o verčiau geidžiate susilaikyti, jei laikinti neturite laiko? Apsidairote, norėdamas įsitikinti, kad turite bent menką galimybę pasprukti –­ pakreipti savo likimą, pajudėti iš nenuspėjamo lemties taško. Linktelite galvą. Tiesą sakant, palaikinate net pats to nepajusdamas.

„Ką tik buvau kirpykloje, – tęsia moteris, tamsuodama į jus burnos pragarme ir raganiško danties auksu. – Gal galite pasakyti, kokios spalvos mano plaukai?" Klausimas rimtas ir juo neaiškesnė plaukų spalva, tuo jis rimtesnis. Iš jūsų tikimasi kažin kokios svarbios tiesos, ji turbūt reikšminga, esminė. Gali būti, kad atsakymas nulems jūsų likimą. Galbūt nuo to priklausys, ar pereisite tiltą, ar būsite priverstas grįžti atgal, o įpusėjęs šeštadienis taip ir nepersiris į kitą pusę.

Moteris pašiaušia savo plaukus, kilsteli neaiškios spalvos kuokštą virš aiškiai netikro savo kailinių kailio. Plaukų ne taip jau mažai, bet nepanašu, kad tai turėtų įtakos jų spalvai. Padraikius spalva ima atrodyti dar neaiškesnė. Laikas bėga. Plaukai auga. Kažkas galbūt jau ruošiasi uždegti raudoną lemputę, kuri reikš nebegrįžtamus pokyčius. Tiesa apie plaukų spalvą kažkur yra, betgi nepajėgiu tos tiesos įvardyti. Juolab kad, augant plaukams, ta tiesa kinta pačiu paprasčiausiu, tiesioginiu būdu. Galbūt tai toji pati ūmai pasireiškusi neįvardijama tiesa, įviliojusi mane į spąstus, atvėrusi kalbos bejėgiškumą. Koks nors šliogeris sakytų, kad jokia kalba neįmanoma nusakyti, kas yra anapus kalbos. Kad rupios gyvenimo patirties stoka paverčia mus kalbos mulkiais ir kalbos vergais.

„Na... Gal tarp garstyčių ir tarp lapės..." – suskumbu užpildyti pavojingai besiveriantį kalbos plyšį, ir raudona sig­nalinė lemputė nebeužsidega. „Bet ne geltoni?" – darsyk pakedena man prieš nosį savo naujus plaukus moteris. Papurtau galvą. Tada papurtau savo plaukus. Tada tiesiog nusipurtau. Tiesa, slapta.

„Kaip jums, ar nieko?" – pasukioja galvą į vieną ir į kitą pusę. Plaukų spalva, atvirai tariant, man atrodo bjauroka, be to, jie nėra visiškai vienodo atspalvio –­ tarsi prieš tai buvę pamesti ant saulėtos palangės ir ten nelygiai saulės spindulių aplaižyti.

„Viskas gerai, – sakau jai. – Trūksta tik..." – kad uždelsčiau savo kritišką atsakymą, rodau ore pirštais judesį, tarsi tikrinčiau nematomų plaukų švelnumą ar panašiai. „Oil?" „Ne, ne, – skubu ją patikslinti. – Blizgesio. Jums tiesiog reikėtų panaudoti balzamą", – išberiu ir mėginu ištrūkti iš tilto vidurio. „Aš turiu namie oil, reikės pasitepti, ačiū", –­ pagaliau paleidžia mane moteris. „Prašom, nėra už ką", – dar spėju pasakyti, išsiplėšdama iš mane sulaikiusių raganiškos spalvos plaukų. Oil tai oil. Svarbu, kad ne oi.

Po tiltu sudunda traukinys, padvelkia pragaro derva – šįsyk man pavyko jos išvengti. Galbūt tik per plauką. Tačiau tai visiškai nereiškia, kad plaukų byla baigta. Iš tiesų: reikia kažką su tais plaukais daryti, su jais visi kažką nuolat daro, ir visą gyvenimą jie reiškė kažką svarbaus, galbūt net tapo svarbiausia sakinio, kurį dabar štai rašau, priežastimi. Toks sakinys tapo įmanomas tik dėl to, kad jis atkartojo tiesų plauką. Tai jis, plaukas, tapo pasibjaurėtino linijinio mąstymo priežastimi. Jis vertė ieškoti apibrėžtumo, aiškių priežasties ir pasekmės ryšių. Žmogus toks baikštus ir silpnas, kad griebiasi kalbos ir visaip įsikalbinėja sau, kad yra pasaulyje saugių vietų, aiškių sakinių ir kad žmogaus gyvenimą galima kažkaip paaiškinti.

Jeigu jūsų plaukai pernelyg tiesūs, nepasklusnūs, veikiausiai ir jūs esate linkęs į niūrią tiesiakalbystę, tikėjimą nepajudinama tiesa, įvairiausio plauko davatkystę, gal net fanatizmą. Tiesius, sunkiai suvaldomus plaukus iš dalies suvaldyti galima tik šiokia tokia iškalba. Kalba gali pateisinti abejotino teisumo dalyką, išvaduoti nuo laisvės sunkenybės, įkurdinti jaukioje nelaisvės zonoje.

Jei kalba suvaldyta, ji savais būdais suvaldys neva nesuvaldomus plaukus. Kitaip sakant, iškalbingo žmogaus šukuosenai paprastai taikomi ne tokie griežti estetiniai reikalavimai, jai adresuojami gerokai mažesni lūkesčiai. Tarsi kalba, sklandžios minties ar teksto garbanos kompensuoja išorėje pastebimą sklandumo stoką.

Štai kodėl nuo pat mažų dienų man atrodė taip svarbu patraukliai kalbėti, deklamuoti ar dainuoti. Tai, kas išeidavo iš mano galvos, turėjo atstoti nesamas garbanas, būdingas įsivaizduojamiems angelams ir visai angelų vaizdavimo tradicijai. Kitaip sakant: gimiau tiesiausiais iš tiesiausių plaukais, juos pakeitė tokie pat tiesūs, ir nieko čia nepakeisi: niekas nebūtų galėjęs lyginti manęs su mažu angeliuku. Tad privalėjau tapti arba pasakotoja, mediume, arba gundyti tekstais – tapti mažu velniuku. Tiesiog nebuvo kitos išeities. Reikėjo pasauliui atkišti kalbos spyglius, kad apsiginčiau. Privalėjau prikurti kalbos gėlių, kurios atsvertų mano skystus, žemyn svyrančius, tiesiausią kūno nuopuolio kryptį, tiesiausios kūno kelionės į prigimtąsias dulkes kryptį rodančius plaukus.

Greta Mizgirytė. „Kaulai“, 2015. Arūno Uoginto nuotrauka

Vaikystės nuotraukose mano plaukai išdavikiškai styro tarsi šiaudiniai, o ten, kur jie supinti į kasas, iki šiol spinduliuoja įtampą: suimti į kasas ar jų pynėse jie iki šiol aikštijasi jiems prievartiniuose vingiuose, tik per plauką neišsprūsdami iš jiems vargais negalais suteiktos tvarkos. Juos pančiojantys kaproniniai kaspinai, kurių galuose styro kaproniniai siūlai ar jų kuokštai – regis, net jie pasiduoda bežodei, tiesiaeigei mano plaukų ideologijai.

Tos, kurios turėjo paklusnius ar garbanotus plaukus, sunkiai įsivaizduoja, ką man reiškė išmokti tiesiu skyrimu perskirti plaukus į dvi lygias dalis ir pinti kasas kiekvieną mielą dieną. Jų vaizduotė turbūt nėra pasirengusi suvokti ir nusivylimo, kurį patyriau išsireikalavusi leidimą pasikirpti kasas tiek, kad galėčiau plaukus tiesiog susirišti į uodegėlę ar dvi: tai padaryti buvo ne ką lengviau.

Kuo sunkiau pasiduodavo plaukai, tuo intensyviau kibau į kalbą, į tekstą. Sulaukusi paauglystės, rašiau savo numylėtiniams anoniminius laiškus. Slapsčiausi už savo tekstų, naiviai tikėdama, kad jie taps man ypatingu meilės kanalu. Vyliausi, kad jie bus mano angeliškos garbanos. Kalba pavers mane angelu arba bent padės jį suvaidinti.

Suvaldyti kalbą, žinoma, nėra lengviau, nei suvaldyti plaukus. Dažnai tenka slėptis už tylos pauzių. Klausimas, į kurį atsakymo nepavyksta rasti arba tokio atsakymo tiesiog nėra, smogia dviguba jėga, nes nebylaus, sutrikusio veido ir galvoje spengiančios tuštumos neapgina nė garbanos – neįtikėtinų aršaus gyvatyno ir pribloškiančiai gražaus žiedo galių turinčios garbanos.

Nė kiek neabejoju, kad mokyklose nustatyta tvarka mergaitėms pintis kasas arba rinktis trumpų plaukų šukuosenas ir prievolė berniukams kirptis kuo trumpiau buvo kilusi iš aiškios nuovokos, kokių pavojų žada nesuvaldyti plaukai, ypač angeliškai garbanoti.

Plaukų garbanos, plaukų vilnys. Ar ne tai vilnija, garbanojasi apie visą europietišką erotinę poeziją ir raitosi apie daugumą meilės romanų? Nenustebčiau, jei mokslinius žaidimus žaidžiantys supuvusių Vakarų mokslininkai būtų atradę kokių nors patikimų seksualinių perspektyvų ir garbanotų plaukų sąsajų. Man jų ieškoti nereikėjo. Sąsajos buvo akivaizdžios. Spoksodama į kieno nors kito angeliškas garbanas apmirdavau ir prarasdavau kalbos dovaną. Tariamas žodis įstrigdavo gerklėje, priversdamas kosėti ir raudonuoti. Šitaip kažkas mane nutildydavo. Netgi ne kažkas, o angelai, galbūt ore pasklidęs ir mano protą ir kalbą užkariavęs angeliškumas.

Sulaukusi keturiolikos keičiau mokyklą. Keturioliktoji vasara keitė daugelio protus ir kūnus. Nebuvo geresnės progos pabandyti pakeisti ir plaukus. Anuomet tai vadinosi cheminis šukavimas. Iki šiol atminties buteliukuose esu išsaugojusi tų plaukus keičiančių cheminių procedūrų smarvę. Cheminių represijų iškankinti, kirpyklos skaistykloje paauklėti plaukai pagaliau pasiduodavo. Iš ryto pasukus įkaitintomis šukomis sausu oru buvo galima tikėtis išsaugoti garbaną iki pat vakaro.

Angeliškų plaukų paklausą pajutę meistriukai tokias šukas ir žnyples padirbdavo iš lituoklių. Automatiškai tokie perdirbti prietaisai neišsijungdavo. Todėl garbanojimo procedūros dažnai paskleisdavo svilinamos kiaulės kvapą. Dalį jo tarsi bausmę tekdavo nešiotis ant galvos visą mielą dieną. Ar šį apsvilintos kiaulės kvapą jausdavo dar kas nors? Šiaip ar taip, smarvė nebuvo tokia kenksminga, kaip kad raudoni perukai, madingi karalienės Elžbietos laikais. Itin populiarūs, nepaisant jų kenksmingumo sveikatai. Raudoną spalvą perukui suteikdavo sieros ir dygminų žiedlapių milteliai. Jie sukeldavo galvos skausmą, pykinimą ir dažnai –­ kraujavimą iš nosies.

Perukų istorijoje rastume ne vieną atsakymą, ką žmogui reiškia šukuosena ir ko daugiau – džiaugsmo ar skausmo –­ jam suteikia rūpestis tuo, kas auga ar kas neauga ant jo skalpo.

Anuomet man rūpėjo ne tai, kad jie auga ar neauga, bet kaip jie auga. Būčiau daug ką atidavusi, kad jie apskritai nustotų augę. Mat net ir ugnimi kaitinami mano vargšai plaukai ataugdavo tiesutėliai. Jau po dviejų mėnesių buvo matoma, kaip iš šaknies augantis tiesus plaukas ima garbanotis ne prie skyrimo, o tolėliau. Visa tiesa apie plaukų tiesumą išlįsdavo tarsi yla iš maišo.

Šį gėdingą virsmą ir bandymus, šią aštrią manipuliacijų ir melo atodangą tegalėjo pridengti kalba. Laikui bėgant, kalbos sąsajos su protu ar sukaupta informacija vis didėjo, tapdamos vis labiau pastebimos. Pamažu ėmė aiškėti ir dar viena netikėta aplinkybė: už protingumą nemylima. Nemylima dėl vienos labai paprastos priežasties: dėl to, kad protingasis dažniausiai labai apsunkina kvailojo padėtį ar sumenkina vertę bei savivertę. Ir vien tik nebloga iškalba gali padėti protingąjį paversti kvailiu, o kvailąjį – protingu. Nekalbant, žinoma, apie kitokias socialinės įtakos kūrimo priemones. Kitaip sakant, galiausiai vėl teko pripažinti angeliškų garbanų galią. Kaip tik tada pastebėta ir dar viena išdavikiška plaukų savybė: su metais jie praranda spalvą –­ pražyla.

Romane „Madam madam madam" esu aprašiusi, kaip herojė pešioja motinai žilus plaukus. Beveik pažodiškai aprašau savo patirtį: gerai prisimenu vakarus, kai ravėdavau mamai iš galvos žilus plaukus:

Vešlūs juodi plaukai buvo jos svarbiausias ir ilgą laiką pigiausias papuošalas. Sykį pastebėjusios jį suspindus nepageidautinu sidabru pradėjome bendrą kovą.

Tai buvo vienas švelniausių kultūros karų prieš natūrą. Tomis dienomis sėsdavausi ant kėdės su motinos galva sterblėje. Motina įsitaisydavo ant žemo medinio suoliuko.

Jos apnuogintas kaklas šalia juodų plaukų tumulo atrodydavo neįtikėtinai baltas, pažeidžiamas. Mane užliedavo drovumo banga. Pirštus, kurių paskirtis tomis akimirkomis buvo sučiupti žilą plauką kuo arčiau šaknies ir jį kaip reikiant truktelėti, drebindavo pamažu slopstantis jaudulys.

Mudviejų triūsą vainikuodavo žilų plaukų kupstelis plastikiniame maišelyje man iš kairės.

Buvau riba, skirianti baltą, glotnų ir vis dar jauną motinos kaklą dešinėje ir žilų plaukų derlių kairėje. Frontą pastiprindavo švarėjančios juodų plaukų bangos.

Žili mano motinos plaukai ataugdavo. Šios dienos žinia, kad jie vis dar tebeauga, yra geroji naujiena. Net jei vieną dieną paaiškėtų, kad plaukai viso labo tik organizmo atliekos, kaip kad kažkada mane stengėsi įtikinti vienas pažįstamas vyrukas. Šiandien galbūt išdrįsčiau jo paklausti, ar jo sperma yra mažesnė atlieka nei plaukai. Galbūt todėl, kad vieną gražią dieną nustojau garbanoti plaukus ir vėl pradėjau kalbėti beveik taip pat tiesiai kaip vaikystėje. Tapau nebe tokia lanksti. Kada nors išdrįsiu nusiskusti plikai arba užsiauginti žilą kasą. Galbūt ji man dar pravers tilto viduryje. Kada nors stovėsiu ten ir auginsiu plaukus. Galbūt kas nors, nespėjęs suvokti, kokie pasibjaurėtinai tiesūs mano plaukai, iš to sukurs angeliško sakinio garbaną. O plaukai... plaukai augs kaip augę, gal netgi vieną dieną suaugs ir pasieks suaugusiųjų statusą. Krematoriumų mada šią galimybę, žinoma, labai sumažina. Galbūt dūmais ir pelenais kartu su visais plaukais išplauksiu plaukams taip ir nesuaugus, t. y. nenustojus augti.