Kalėdos šiapus upės

Girion įžengęs dar su šviesa, jis tikėjosi rasti senąjį taką ir juo greitai išeiti į kitą kraštą, prie upės. Už upės – jau namai... Iki jų taip netoli, štai žengs plačiau, paskubės ir dar šviesoje pasieks lieptą, juo persliuogs į kitą krantą, o tada...

Pasitaisęs pečius rėžiančias iš maišo pasiūtos kuprinės petnešas, vyras akimis bando surasti po sniegu vingiuojantį tako rėžį –­ jis visada čia buvo, sniegas jame būdavo lygus ir baltas, o tako žymė buvo aiški net ir be išklampotų keleivio pėdų. Matyt, taką žmonės jau seniai pamiršo – kiek sykių jis taikėsi bristi ir užčiuopti kojomis, tačiau apsižvalgęs grįždavo į girios pakraštį ir lyg atpažinęs medžius, kažkada žymėjusius tako pradžią, žengdavo vėl. Išklampojęs sniegą ir neradęs tako pradžios, jis numojo ranka ir pasileido girios gilumon. Ne sykį čia ėjo, nepražus...

Kol ieškojo tako, kol ryžosi eiti, staiga nusileido prieblanda ir medžių šakose pakibo naktis. Dabar gali skubėti, gali neskubėti –­ keliauti teks tamsoje. Ir žvaigždžių nėra, nei – mėnulio. Pagal jį geriausiai rastų kryptį – eitų matydamas kabantį vienoje vietoje ir nenuklystų.

Jis neprisiminė, kaip ilgai per girią keliaudavo tada, kai dar buvo takas. Nereikėjo skaičiuoti laiko ir tako vingių – ėjai ir žinojai, kur kelio trečdalis, o kur – jau antra pusė. Dabar, klampodamas sniegu ir stengdamasis nenuklysti, nepasukti šalin, jis nejautė to ir nežinojo, kur esąs. Tiek to, visai nesvarbu – kaip greitai... kad tik išeitų, susirastų lieptą.

Žengdamas girion, jis jautėsi toks tvirtas. Rodėsi: štai prašmėžuos medžiai ir prieš akis praplyš palaukė. O ten iš karto –­ siauram slėny suspausta jo gimtinės upė, už kurios turi žibėti namų langai. Jau kada žiema, kažin, ar upė sustojo, ar ledu galima pereiti į kitą krantą? Dabar jis vis sustodavo įklimpęs sniege, rankove šluostydavo prakaitą ir atsikvėpęs vėl žengdavo į sniegą. Purus ir gilus jis gramzdino kojas iki pat žemės, kai kur vyras užuodė iš savo pėdų kylantį raisto dumblo kvapą. Kada tai baigsis – juk giria čia ne pati plačiausia, kai kas jų kaime gyveno taku per girią eidami rytą ir vakarą, nes už girios buvo kelias į visą pasaulį. Kažkada jis tikėjo, kad išėjus iš namų pasaulį galima rasti tik už upės. Tada atrodė, kad jų krante viskas baigiasi, net atsigręžus ir užlipus ant kalvos, esančios slėnio briaunoj, nepamatytum nieko...

Na štai, giria šviesėja... Vyras pasitaiso kuprinės diržus ir paspartina žingsnį. Dabar jau greitai... jau čia pat namai...

Už paskutinių girios medžių turėjo įdubti upės slėnys – kas jį bepakeistų, vyras jį visada pažintų... užuostų upės vandenį ir vėją, kuriame vejasi jo namų dūmų sruogos. Tačiau nebuvo nei slėnio, nei upės, o miško pakraštys atrodė neseniai matytas ir pažįstamas. Jis stovėjo pamiškėje, iš kurios vakare pasuko tiesiai namų link!

Taip spėriai klampojęs per sniegą ir veržęsis pirmyn, vyras staiga pajuto neapsakomą nuovargį ir silpnumą. Nugara atsirėmęs į pušies kamieną, jis pirštais sugriebė gruoblėtą medžio žievę ir užvertė galvą į pilką nakties dangų. Kodėl taip atsitiko, kodėl? Jam labai reikėjo sugrįžti, jis pasiilgo namų, jis troško atsisėsti prie Kalėdų stalo ir užmiršti nesibaigiantį traukinio ratų dunksėjimą, seiles taškančių šunų lojimą tau prie galvos ir komandas, piktas ir pagiežingas, tave padarančias niekuo. Gal to kažkam reikėjo? Gal kas jį norėjo apsaugoti? Tik nuo ko?

Ilgai žiūrėdamas į dangų, medžių proplaišose jis ėmė skirti debesų piešinius –­ pasirodančius ir vėl dingstančius, išsiklaipiusias senos pušies šakas. Ant pušies kamieno, visai čia pat, akys iš tamsos išskyrė kryželį – paprasto medžio, jau apirusį, su iš metalo išlieta Kristaus kančia. Kristus, palenkęs erškėčių dygliais apipintą galvą, ramiai žvelgė į naktį...

Praėjo silpnumas, atlėgo karštis, prieš tai spaudęs visą kūną. Vyras iš sniego pakėlė savo nešulį, rankom pataisė jo diržus. Laikas eiti. Jo laukia. Gal dabar jam pavyks?

Naktis buvo tokia pati, danguj negimė nė viena žvaigždė, kuri galėtų rodyti kelią. Tačiau jis žengė ir žengė, retsykiais sustodamas įsiklausydavo į spengiančią tamsą ir keliaudavo toliau.

Dar nesitikėjo išeisiąs kiton girios pusėn, o ji staiga prasivėrė, nušvito – čia jos pakraštys ir viskas atrodo taip, ko jis laukė: upės slėnis ir kitapus stovintys jo namai. Pagaliau... vyras nusiėmė kepurę, paskubom persižegnojo ir suklupo sniege. Jis taip ilgai laukė šios akimirkos. Ten toli, prisiglaudęs prie barako sienos, jis užsimerkdavo ir laukdavo, kada mintin atplauks paveikslas, kuriame yra giria, upė, namai... Jis visą laiką bijojo, kad gali ką nors pamiršti, kad kas nors gali atsitikti... juk gali iškirsti girią, užtvenkti upę... kad nebeliktų jo namų, vyras net negalvojo.

Pagaliau – jis namuose. Stačiu šlaitu nusiritęs per sniegą, vyras pasiekia upę –­ ji neša ledokšnius ir kužda šaltu balsu. Tokios upės niekas neperplauktų... net valtimi. Tačiau yra lieptas...

O kur lieptas?! Jis žiūrėjo į tamsą ir negalėjo patikėti – vietoj liepto styrojo keli apanglėje, papuvę kuolai. Negali būti.. Lieptas buvo visada, prieš dešimtį metų pats jį taisė, keitė lentas. Jis turėjo atlaikyti bent iki šio vakaro...

Atsirėmęs į liepto statramsčius, vyras žvelgė į upę, nedraugiškai šiugždančią čia pat, prie jo kojų, į tamsą už upės, kurioje turi būti jo namai. Vienu metu pasirodė, kad jis mato mažą raudoną ugnelę, mažulytę kaip jonvabalio švieselę, bet antrą kartą ji nenušvito. „Pasivaideno..." – liūdnai šyptelėjo jis.

Brisdamas per girios sniegus jis buvo sukaitęs, o dabar staiga pajutė šaltį, kylantį nuo upės ir besiskverbiantį po rūbais, lendantį į rankoves, už apykaklės, gniaužiantį kerziniuose batuose suspaustas kojas. Nestovėk! Eik! – pažadino pats save ir pasuko atgal, į girią. Dabar eiti paupiais nėra ko, nes arti nei liepto, nei tilto nerasi. Jis girioje susikurs lauželį – gal dar liko senieji apkasai? Juose atšvęs Kalėdas, o rytoj ryte... Ryte viskas bus kitaip.

Kai buvo pasiekęs slėnio briauną ir ruošėsi žengti miškan, atsigręžė į savo namus. Kodėl juose nėra žiburio? Per Kalėdas?

Nespėjęs rasti paaiškinimo, griuvo į sniegą ir rankomis užsidengė galvą – jo namų kieme sušvito sunkvežimio žibintai, užkriokė variklis, ėmė šmėžuoti žmonės, o paskui mašina pradėjo tolti, tik raudoni jos žibintai lyg jonvabaliai tai išnykdavo už pusnynų, tai vėl pasirodydavo.

Giliai miške vyras uždegė mažutį lauželį – jis buvo poros sprindžių dydžio, bet atrodė, kad nuo jo tapo šviesi visa giria. Gal per šviesu, gal nereikia?.. Atsitraukęs nuo laužo jis nurimo –­ ne, tokios ugnelės tikrai niekas nematys. Suplūkęs sniego gurvuolį, išlygino jį ir pasidarė mažą stalo plokštumą, atsisėdo ant glėbio eglišakių ir nusimovė apsunkusius batus. Gera taip... Šilta kaip namuose. Ir duonos riekė, padėta ant sniego, du saldainiai ir cukraus gabaliukas atrodo lyg šventos vakarienės valgiai. Ugnelė straksėjo greta, beregint įsigaudama į naujus jai pamėtėtus pagaliukus. Buvo taip jauku ir šventa...

Kaip gerai, kad kažkas jį klaidino ir neleido dar šviesoje sugrįžti, kad nuardė lieptą. Kaip gera, kad jis pagaliau namuose, kad Kalėdos tokios tylios ir ramios. Ryte jis pasieks upę, eis jos pakrante ir būtinai suras lieptą į kitą pusę. Juk be liepto žmonės negyvena?

 

Šliombergerio valsas

Miestelis neįsivaizdavo savo gyvenimo be Šliomos – be mūsų Šliomkos, paties paprasčiausio žydelio, taikaus ir gudriai mirksinčio pro nubrūžintus akinių stiklus. Jis seniai buvo tapęs visų nuosavybe ir niekam net galvon nešovė mintis paklausti: o iš kur Šlioma čia atsirado? Jis tiesiog buvo, gyveno ir gudriai spoksojo pro savo akinius.

Batsiuvio Šliomos protėviai, sako, už visai menkus pinigėlius kažkada įsigijo nameliuką prie vienintelės miestelio gatvės linkio – jie, matyt, žinojo ką daro. Geresnės vietos miestelyje nebuvo – kur beeitum ar važiuotum, visada sutiksi jį, nusilaupiusiais lentų dažais, atšokusiom stogo skiedrom, į pasaulį žiūrintį ketvertu siaurų langelių. Už vieno langelio, regis, antro iš kairės, savo stalą ir įrankius batams taisyti turėjo Šliomos senelis, tėvas, po to – ir jis pats.

– O ne, – Šlioma šypsodavosi tik akimis. – Mes žemės neariame ir pupų nesėjame. Mes batus taisom, laikrodžius taisom, karčemoj visiems sveikatą taisom. Ar jūsų vištos jau deda?

Tik pats Šliomka žinojo, kaip mažame miestelyje batsiuviui surasti darbo. Batų –­ tokių, kuriuos kada nors reikėtų taisyti, kalti kulnus ar lopyti papades, buvo tikrai mažiau nei miestelio gyventojų. Tačiau Šliomka niekada nesėdėjo šiaip sau – vis kalė, aštriu peiliu raižė tymą, badė yla ir dygsniavo, paskui degutuotu siūlu siuvo taip, kad jo taisytiems batams antrą kartą pas batsiuvį grįžti nereikėtų. Žinia, visaip ten būdavo, batai po kiek laiko buvo ir vėl nešami susiūti ar sukalti.

Šliomkos namuose netrūko žmonių –­ vienam gale gyveno močiutė, kuri į pasaulį žiūrėdavo tik pro langą ir pati pasauliui nesirodė, kampinį kambarėlį prie virtuvės su vaizdu į kiemą tvarkė Šliomkos motina, po kambarį turėjo trys jo seserys. Tik Šlioma buvo vienas.

– Aš vienas kaip koks žydelis! – kikendavo jis pakalbintas ir blyksėjo akimis. –­ Aš aplinkui turiu tiek moterų, jos man tokios geros. Tik nuo to man ne geriau...

Kas ten supaisys, kodėl batsiuvys Šlioma buvo vis dar vienas. Jo metuose... Tiesa – niekas nežinojo jo amžiaus, tik spėjo, kad jam jau seniai reikėjo turėti žmoną ir pulką Šliomukų. Ne miestelio žmonių reikalas piršliauti Šliomkai, tačiau dažnas, užtrukęs pas jį laukdamas savo batų, bandydavo apie tai užsiminti.

– O – o... pačioj Kalvarijoj! – Šlioma plauktuku taukšėjo per sulenktą odos briauną ir dėdavosi nustebęs. – Maika? Taigi mielasis, ji pana jau buvo, kai tėvas mane škalon vežė. Matyt, kažkas ten sugedę, kad vis viena...

Netrūko žodžių ir kitoms žmonių siūlomoms nuotakoms – iš Krosnos, Simno ar net pačios Marijampolės. Šlioma visada rasdavo ką pasakyti – nepiktai, kad kalba negera nepasklistų, tačiau to pakako žinoti, jog jam viena ar kita žmonių peršama jaunamartė visai nerūpi.

Tiesa, jis niekada už tokias piršlybas nepyko, rasdavo pasakyti ką smagaus, kad savo kaimynų ir miestelio žmonių neužgautų.

– Mano Sara dar auga... dar kažkur vystykluos... Ateis laikas, pamatysiu, kad jau tinka vestuvėms, ir tada... Matysit, viskas bus gerai ir Šliomukų bus pilna stuba...

Miestely Šliomkos piršlybos – ne pats svarbiausias reikalas, todėl pašnekėję jį pamiršdavo ir kalbėdavo apie kitus dalykus. O pačiam Šliomkai...

Kas ten žino, kaip viskas buvo, tačiau vieną popietę Šliomkos motina surado jį besistaipantį priešais veidrodį ir tėvo paliktu skustuvu gremžiantį barzdą. Šliomos barzdikė – lyg neklusni pieva: vienur tanki, kitur per ilga, nei šukuota, nei muilo mačiusi, augo kaip norėjo. Dabar barzda buvo muiluota ir apie ją ore švysčiojo skustuvas.

– Šliomke, liebchen! Ar pasiutai! – pro durų plyšį ilgai jį stebėjusi mama neištvėrė tokio sūnaus maivymosi. – Tai kas čia dabar bus?

– Oi! Mamaaa! – Šliomkė iš nuostabos vos nešmikštelėjo sau per veidą. – Ko gi tu taip! Tavo Šlioma galėjo likti be nosies. Kas ją man prisiūtų?

– Šlioma, mielasis... – motina iki galo atvėrė duris ir sustojo priešais jį. – Gal tau tikrai kas atsitiko? Imti ir šiaip, be nieko, skusti barzdą. Tik nesakyk...

– Mamaaa... – Šlioma nusigręžė į veidrodį ir vienu brūkšniu nurėžė lopą gauruoto pasmakrio. – Nauja barzda augs lygi ir graži. Juk tu nori, kad tavo Šlioma būtų gražus?

Motina numojo ranka ir pradingo savo kambaryje. Tačiau mama tam ir mama, kad galėtų suprasti: kažkas čia ne taip! Ne naujos barzdos jos Šlioma nori. Oi, ne barzdos...

Tik jis pats žino, kad kaltas čia ne kas kitas, o tas antras iš kairės langas, pro kurį pažvelgęs jis kai kada mato vaistininko dukrą. Ji šviesiaplaukė ir tokia liekna... Kai ji susipina kasas ir įsiriša žydrus kaspinus, Šlioma negali tverti – taip turėtų atrodyti tik danguje. „Laimutė..." – Šlioma net nesusiraukia plaktuku nepataikęs į vinį ir kaukštelėjęs per nykštį. Laimutė prieš keletą metų baigė gimnaziją, išvažiavo į Kauną, o dabar – vėl sugrįžo. Dirbs tėvo vaistinėje. Vadinasi...

Batus taisydamas laiko niekas neskaičiuoja. Buvo pats žiemos galas, miestelio gatve žliaugė vandens ir purvo upė. Šlioma matė, kaip purve čiukšnojo arklių kanopos, kaip jį raikė ratai, kaip lentomis, pamestomis gatvės pakraščiais, svyruodami žirgliojo žmonės. Jis pats į miestelį eidavo tik anksti rytą, kai purvynas būdavo dar sušalęs – pas Benckę pasiimdavo Mamaaa užsakytas prekes, pasikalbėdavo apie kainas ir pasaulio naujienas ir skubėdavo namo. Priebuty skudurėliu nuvalydavo batus, patepdavo degutu ir įsimovęs į šlepetes nerdavo savo dirbtuvėn.

Tą rytą staiga nušvito saulė ir ant tvoros sutūpusios varnos markstėsi, nuo plunksnų krapštė purvą – nelengvas paukščio gyvenimas. „Visai kaip mano..." – akimis nusišypsojo Šlioma ir stvėrėsi darbo.

Gal Šlioma ką nors žinojo, o gal jo širdis jautė: tos dienos priešpiečiais į duris pabeldė... Laimutės mama. Ne viena – už jos šypsodamasi, su žydraisiais kaspinais kasose stovėjo ji pati... Laimutė. Graži kaip rojuje...

Šlioma puolė purtyti odos drožles, šalin paspyrė batus ir viešnias pasodino ant suklypusių taburečių.

– Mes su reikalu, Šlioma. Viskas gerai, nereikia labai dabintis, juk čia tavo darbo vieta... – Laimutės mama su taburete pasitraukė šalin ir atsigręžė į dukrą. – Laimute, parodyk...

Laimutės koja, apmauta plona balta kojinaite, Šliomai buvo dar gražesnė už žydruosius kaspinus. O tai, kad jis galės ją paliesti, galės statyti ant kartono, brėžti padą ir matuoti...

– Su kulneliais... užvarstomus... geltonus... iki obelų žydėjimo... arba greičiau... – Šlioma kartojo Laimutės mamos prašymus ir pats bandė įsivaizduoti, kaip lengvai bateliai priglus prie šių gražių kojų, kaip dailiai žengs...

– Čia baliui? – Šlioma pakelė akis. – Tokių šiaip sau nesiuva...

– Šie bateliai – šventei... – nusišypsojo Laimutės mama. – Mums svarbu – iki obelų žydėjimo...

Laimutės bateliai sujaukė Šliomai protą – jis dirbo, lygino, pirštais mankė kulnus ir priekius, kad tik nesmuktų, pirštų nespaustų. Kitų batų krūva augo, tačiau Šliomkei jie nerūpėjo. Štai jau penkis kartus Laimutė vaikščiojo matuotis – su mama ar tarnaite. O šiandien atėjo viena – paskutiniam primatavimui. Ryt ar poryt Šlioma batelius suteps, įvers raištelius.

Priklaupęs priešais, Šliomkė Laimutei užmovė batelius, glostė juos rankomis ir grožėjosi.

– Na kaip? – pakėlė akis ir nusišypsojo, bet pamatė, kad Laimutė visai nesidžiaugia. Ji sėdėjo ant taburetės kraštelio ir žiūrėjo šalin. – Nespaudžia?

– Ne–a, – Laimutė papurtė galvą ir jos kaspinai pavirto mažais žydrais debesėliais. – Nespaudžia, ponas Šlioma...

– Ui, ponas? Koks aš ponas, Laimute! Aš tik batsiuvys Šlioma. O ko tamsta tokia liūdna?

– Aš ne liūdna... Aš susimąsčiusi...

– Vis tiek negerai... – Šlioma dar sykį apžiūrėjo batelius, numovė ir priglaudė sau prie krūtinės. – Tamstai tiktų šypsotis...

– Aš ne visada šypsausi, – Laimutė bandė būti kitokia. – Gal kada nors. Tai... bateliai bus...

– Jau rytoj, po pietų.

Šlioma išlydėjo Laimutę ir ant savo stalo pastatęs naujuosius batelius pakraipė galvą: kažkas ne taip...

Buvo be galo gražus gegužės šeštadienis. Žydėjo miestelio sodai, geltonavo pienės ir vos nesprogdamas daužėsi bažnyčios varpas: šventė. Šlioma, šeštadieniais ilsėjęsis ir miegojęs, skudurėliu prabraukė savo kambario langelį ir prisikišęs ilgai žiūrėjo pro jį. Ne, neapgavo jo širdis! Taip ir turėjo būti...

Atidaręs spintą, jis iš audeklo išvyniojo smuikelį – gyvenimo mačiusį, daugelio rankų liestą ir kankintą. Paglostė jį, pabučiavo, priglaudęs ausį pasiklausė stygų skimbčiojimo garso, susirado smičių ir tyliai pravėrė duris į kiemą...

Pro bažnyčios duris, lydimas vargonų atodūsių, pasipylė margas vestuvininkų pulkas. Laimutė buvo pati gražiausia, su balta skrybėlaite, žydrais kaspinais ir geltonais bateliais, greta jos – jauniklis, už jų vaistininkas su žmona, kaimynai ir nepažįstami žmonės.

Prisigaudęs prie šventoriaus tvoros stulpo, Šlioma išplėstom akimis žiūrėjo į gražius žmones, į linksmą jų šurmulį, paskui pakėlė savo smuikelį ir...

Melodija nuplaukė tokia gaivi ir aistringa, kad vestuvininkai sustojo, pusračiu apsupo Šliomą ir nutilo, o šis užsimerkęs smičiumi braukė stygas, gaudė iš smuiko vidaus plaukiantį virpesį ir bijojo atsimerkti, kad neapsiverktų. Dar vienas akordas, dar...

Viskas. Jis nuleido smuikelį, žemai nusilenkė ir nusigręžęs skubiai nuturseno takeliu palei šventoriaus tvorą.

– Šlioma Šliombergeri, palauk! – pro vestuvininkus prasibrovęs klebonas pasileido jam iš paskos. – Palauk... aš net nežinojau, kad tu toks didelis žmogus. Juk tai – Mendelsonas! Prisiekiu, kad čia jo niekas negirdėjo iki šiol... Kažin – ar kada vėl išgirs? Paplokim, paplokim!

Sako, kad po Laimutės vestuvių praėjus tik keletui dienų visa Šliomkos šeimyna išvažiavo. Kažkur labai toli. Gal ir gerai, nes po mėnesio prasidėjo karas...

– Gal tu padėsi man parašyti laišką į radiją? – paklausė į duris pabeldusi kaimynė. – Negaliu klausyti, kai taip meluojama...

– Meluojama?

– Na taip! Tiesa, tu gal negirdėjai, gal tokio radijo neklausai... O jie vis groja ir groja valsą, sveikina visus ir vadina kaip nori. O visiems žinoma, kad tai Šliomos Šliombergerio valsas, kurį jis grojo Laimutei. Negražu meluoti... Tai ar padėsi parašyti laišką?..