Selemonas Paltanavičius. Pasaulis, kuriame gera

Vlado Braziūno nuotrauka
Vlado Braziūno nuotrauka

 

Jie pasirodė vienu metu: pirmasis vasaros dienos spindulys, įtryškęs pro kampinį miegamojo langą ir Nerda, tyliai įslinkusi pro praviras duris. Priėjusi prie lovos, ji gaižiai nusižiovavo, vikstelėjo ilga uodega ir pasisveikindama lyžtelėjusi pono Euzebijaus ranką, atsigulė ant kilimėlio. Nuleidęs ranką šeimininkas pirštais perbraukė šiurkštų kurto kailį ir susimąstė: jei nebūtų tokio rytinio ritualo, jei niekas neįsėlintų pro duris ir nepasisveikintų, ar būtų verta čia gyventi? Juk jis galėtų ne tik žiemai, bet ir vasarai likti Kapryje, savo baltojoje viloje, kur aštriai kvepia jūra ir žolynai, kur ryksi kirai ir iš nakties vėsos atplaukia jam nežinomo paukščio giesmė. Ten gera, bet ten – ne namai.

Namai ponui Euzebijui yra čia, nes šiuose namuose jis gimė, lakstė būdamas vaikas. Lauko laiptai, vedantys į sodo terasą, buvo tokie patogūs straksėti, ant jų jis skaitydavo namų bibliotekoje rastas tėvo knygas. Čia visada gulėdavo jo šunys – ramūs, pamiršę loti, nes iš jų to niekas nereikalavo. Šunys buvo jo draugai – nuo visai mažų, į suglaustus delnus telpančių padarėlių iki žvitrių greitašuolių kurtų, solidžių mastifų ir filosofų dogų. Jų buvo daug ir visi jie vienas už kitą mielesni. Ponas Euzebijus bando prisiminti, kas gyveno po ko, kas, kada atgulė sodo gale esančiose šunų kapinėse. Ten ant kiekvieno kauburio plokščias akmuo su vardu. Ir viskas. Nežinančiam akmuo nieko nesako, net ir su iškaltu jame vardu. O jam jie visi labai brangūs. Buvo brangūs... buvo draugai...

Ponas Euzebijus nelanko savo buvusių draugų kapelių – kam trikdyti juos ir savo sielą. Juk daug geriau gyventi prisiminimuose...

Kada metas iškeliauti Nerdai? – sustojęs miegamojo tapdury, ponas Euzebijus minkšto chalato skvernais prisidengia kojas. Taaaip... jau rugpjūtis, rytai vis vėsesni, rasa ant jo parko rožių laikosi ilgai ir pasivaikščioti gurgždančiu balto marmuro trupinių takeliu jis išeina priešpiečiais. Dabar reikia paprašyti puodelio kavos, atsilošti fotelyje prieš didįjį antrojo aukšto langą, atgręžtą į kiemą, ir atsiversti knygą. Ką nors labai gero, ramaus, kas nesugadintų visos dienos nuotaikos.

Virstelėjęs durimis, jis praneša, kad metas virti kavą, po to sustoja priešais knygų spintas ir akimis ilgai ieško – kažkada jo tėvas visas knygas įrišo raudonu šilku, dabar jų nugarėlės tokios panašios. Taip gali atrodyti svetimiems, bet ponas Euzebijus atveria sunkias stiklines duris, pasiekia rankų labiausiai liestą knygą, šyptelėjęs prispaudžia ją alkūne ir smunka į fotelį. Ant stalelio jau garuoja kava, mažoje lėktutėje – sumuštinis. Greta išsitiesia Nerda, draugiškai šnopuodamas prisiglaudžia Loikas, skrebendamas parketu ateina ir savo didelę galvą ant fotelio padeda Kapris. Toks gražus rytas... Visi drauge tyloje ir ramybėje...

Ponas Euzebijus įninka į knygą – ji skaityta tiek sykių, bet jis neskuba versti lapų: taip gera ir vėl atsidurti ten, kur jau buvai, susitikti su pažįstamais gal ir nesančio pasaulio herojais.

Na štai... Jis užverčia knygą, paskutinįkart žvilgteli į skaitytą puslapį. Rytoj prie jos sugrįš. O jei ne rytoj – kitą vasarą. Juk knygos nesensta, jų herojai visada laukia, kada juos prakalbinsi, kada įsibrausi į jų gyvenimus.

Priešpiečiais ponas Euzebijus laiptais leidžiasi į kiemą, iš paskos į marmurą skrebena šunų nagai. Jie laukė šios akimirkos ir, kai jis praveria duris, vienas paskui kitą neria laisvėn.

– Na! Bėkite, bėkite! – linksmai krykščia ponas Euzebijus, matydamas, kaip savo trumpom kojom tapsi Loikas, kaip marmuro skalda čeža rimtuolis Kapris ir šuoliais pasileidžia Nerda. Ji norėtų lėkti taip, kaip darydavo visada, bet suklumpa, virsta kūlio, pašoka ir šlubčiodama grįžta prie pono Euzebijaus

– Eikš, na, eikš, tu mano mieloji, – priklaupęs jis pirštais glosto kurto koją, kažkada tokią tvirtą ir tobulą, o dabar išsekusią, panašią į medgalį. Ranka jis perbraukia Nerdos nugarą, paliečia galvą. – Puikioji mano Nerda...

Iki pietų jie vaikščiojo takais rožių parke, išėjo už kiemo vartų ir sustoję ilgai žiūrėjo į tolumoje dunksančius miškus. Nuostabi vieta... – ponas Euzebijus, pasirėmęs lazdele, užsimerkė ir pabandė prisiminti viską, ką regėjo. Ar išliks tas vaizdas tada, kai jis stovės savo vilos balkone ten, Kapryje? Ar matys tada Nerdą, Loiką ir Kaprį? Draugus savo gimtinėje, dėl kurių jis sugrįžta kiekvieną vasarą.

Rugpjūčio paskutinę dieną lagaminai jau išnešti prie lauko durų, greitai atvažiuos mašina ir išveš jį iki kitos vasaros. Sustojęs ponas Euzebijus vardija, ką reikės padaryti: pridengti rožes, perdažyti didžiojo kambario lubas, kiemo gale paruošti vietas mirtų medžiams... pavasarį juos atplukdysiąs iš Kaprio, tegul nors vieną vasarą auga čia ir neleidžia jam užsimiršti. Pavasarį atkeliaus mažas šuniukas... Jis bus geltonas lyg saulės spindulys, o kai vasarą ponas Euzebijus sugrįš, naujasis kurtas gaus vardą... jis dar nežino – kokį. Jei sužinos anksčiau, parašys laišką. Tiesa... Nerda... Gal galima paprašyti Jono? Kaip visada... Jam dosniai užmokėti ir, kaip visada, akmenį su jos vardu. Kad būtų ką prisiminti. Štai ir viskas. Iki kitos vasaros!

Kai ponas Euzebijus išvažiavo į savo vilą Kapryje, dvare buvo daroma tai, ką jis prisakė paskutiniąją dieną; visada taip būdavo, tokia diena buvo skiriama jau kitai vasarai. Ponas Euzebijus niekada netikrino, ar vykdomi jo pavedimai, – sugrįžęs jis rasdavo viską ir net neįsivaizduodavo, kad galėtų būti kitaip...

O rudens pradžioje Nerda tapo labai liūdna.

– Na, mieloji, kas gi tau? – pasilenkusi prie kurto, gulinčio ant minkšto avikailio, kalbėjo dvaro ekonomė. – Ką tik buvai tokia linksma... Gal tu dėl pono Euzebijaus? Jis sugrįš, tu gi žinai. Jis visada sugrįžta! Nes jis labai myli jus visus. Oi, kaip myli!

O, jis vos nepamiršo...

Dvare niekas nežinojo, kur gyvena Jonas – kam čia svarbu varganas nebylys, kurio prireikia tik kai kada. Kai reikėdavo jį surasti, dvaro ekonomė skambindavo į miestelio parduotuvę ir kitą rytą Joną pamatydavo stovintį kieme prie rožių. Žiemą vasarą buvo su ta pačia skrandele, plokščia kepure, kažkodėl dengiančia tik pakaušį, palaikiais batais. Į dvarą eidavo nešdamasis kastuvą, sustojęs prie rožyno pasiremdavo į jį ir laukdavo ilgai, kol kas nors pamatydavo. Štai ir dabar jis stovi per lietų, tekantį jo skrandelės skvernais, ir nei rankomis mosuoja, nei palėpėn slėptis skuba.

„Eikš! – nuo dvaro laiptų viršaus moja po plačiu skėčiu stovinti ekonomė, ir Jonas atsargiai lipa laiptas, sustoja po stogeliu ir žiūri ekonomei į lūpas – ką ji pasakys. – Kaip visada...“ Jono rankon ji įspraudžia pinigą, pradingsta už durų ir vėl išeina vesdama Nerdą. Oras koks... jai šalta, ji virpa ir nenori eiti į lietų. Tačiau Jonas paglosto prakaulią galvą, pirštais perbraukia ausis ir apsigręžęs atsargiai leidžiasi laiptais. Lietus dar labiau pašėlo, Nerda per balas tipeno greta Jono, vienu šonu prisispaudusi prie jo kojos, lyg suaugusi su juo. Štai jie takeliu praėjo rožyną, pro šoninius vartelius išėjo į parką ir nutolo jo gilumon.

Dieve... Ekonomė atsirėmė į kėdės atkaltę ir nutilo... kada? „Buuum!..“ – lietus nuslopino šūvio garsą, bet jis buvo. Viskas, jau nieko nepakeisi... Dabar reikia užsakyti akmenį su iškaltu Nerdos vardu. Kada nors... vėliau... tegul kauburio žemė kiek suslūgsta...

Dvare Nerdos pasigedo visi – nuščiuvus lietui šunys bandė surasti jos pėdsakus, bet grįžo taip jų ir neradę. Vakare ekonomė pripylė jos dubenėlį ėdesio, kokį Nerda mėgo, ir tik tada prisiminė, kad jo jau nebereikia.

Prabėgo savaitė, kita, gyvenimas dvare vėl grįžo į savo tėkmę. Vėl visus apsupo ramybė, šviesa, knygos ir šunys. Jų gal būtų daugiau, bet...

Toli už miestelio, palaukėje prie miško stovinčioje nebylio Jono trobelėje ir varganam jo kieme taip pat karaliavo tyla ir ramybė. Jis nieko negirdėjo, jo pasaulis buvo be giesmių. Tačiau jame buvo jauku ir smagu, nes visur judėjo, bėgiojo, žaidė ir Joną pulku lydėjo šunys. Jie buvo tokie patys, kaip ir jų šeimininkas – sunkiai krutantys, nelojantys ir galbūt nieko negirdintys. Tačiau jie visi buvo laimingi, prabėgdami lyžtelėdavo Jonui ranką, o didesnieji – dar ir veidą. Jis ranka braukdavo per jų nugaras, glostydavo kailius ir sauja suėmęs spustelėdavo ausis. Palaima... Visi jie čia, kartu... Dabar prie jų pratinasi ir Nerda – Jonas žiūri į grakštų kurto siluetą, šmėžuojantį tarp lauko žolynų ir šypsosi. Pripras... čia ne dvaras, jis neturi sofos ir avikailio jai atsigulti. Tačiau čia jai bus labai gera...

„Nerda!“ – norėtų pašaukti jis, bet negali, nemoka ištarti nė žodžio. Nerda... kaip gerai, kad tu čia...

Nerda taip pat negali nieko atsakyti. Tačiau ji jaučia, kaip į ją plūsta nauja jėga. Dabar ji bus stipri ir greita, vėl lėks laukais, gainios drugius ir paskui ją nespės niekas. Ji nežino, kaip pavadintų šį pasaulį, kuriame visiems gera. Gal namais...

 

Draugai