Kiekviename padoriame mieste turi būti įžymybė. Paryžiuje – Eifelio bokštas, Romoje – gerai išsilaikę Koliziejaus griuvėsiai. Mūsų Zarečenske tokios įžymybės buvo dvi: ąžuolas, kurio pavėsyje stovėjo Puškinas, ir antikos herojaus Heraklio, didvyriškų proporcijų vyro, skulptūra – kam jam drabužiai, jei kardas galingoje dešinėje rankoje.
Kartą miesto viršininkas sustojo prie Heraklio ir nustėro:
– Ką aš matau?
Lydintys asmenys paaiškino, kad tai graikas iš antikos, vardu Heraklis.
Viršininkas parkeriu bakstelėjo į kompozicijos vidurį:
– Kad graikas, be jūsų matau! O kas tai?
Lydintys asmenys pradėjo teisintis:
– Čia nėra jokios mūsų klaidos! Prieš dešimt amžių kaldami figūrą neapsižiūrėjo. Atleiskite, žinoma, už fragmentą, toks laikas buvo. O dabar iš dainos žodžių nebeišmesi! Kultūros paminklas!
Tai viršininką supykdė:
– Kultūros paminklas turi kultūringai atrodyti! Miesto centre tokiu pavidalu? Juk pro jį vaikai į mokyklą eina? Dabar aišku, kodėl toks prastas pažangumas! Miesto sodas – miesto veidas! O koks mūsų veidas? Atėnuose jis gali stovėti nuogas, o pas mus turi būti kaip pas žmones! Rytoj!
Kitą rytą pas Heraklį buvo kaip pas žmones. Vietinio meistro Karavaičiuko rūpesčiu jis stovėjo prisidengęs figos lapeliu. Rožinis, niekieno dar nenešiotas lapelis ant nuo laiko patamsėjusios galingos figūros atrodė ištaigiai.
...Kažkokie nežinomi vėjai iš Maskvos į Zarečenską atginė paminklų apsaugos komisiją. Išvydus atnaujintą Heraklį jos narių vos neištiko priepuolis:
– Saugomas valstybės! Devintas amžius! Tučtuojau nuplėšti šią šlykštynę!
Reikalas aiškus, per naktį Karavaičiukas nuplėšė savo „šlykštynę", Heraklis vėl stovėjo toks, koks buvo antikos laikais.
...Po trijų mėnesių iš Rytų į miestą įsiveržė graikų turistai. Ar autobusas nukrypo nuo maršruto, ar kitais tikslais. Tiesa, Zarečenskas – neuždaras miestas, nieko ten slapto negamina, o to, kas gaminama, jei myli savo miestą, geriau nerodyti.
Visi graikai ieškojo progos fotografuotis! Zarečensko universalinėje parduotuvėje jiems pasisekė nusipirkti juostą, kurios galiojimo laikas baigėsi 1924 metais. Svečiai okupavo miesto sodą – juk ten jų žemietis stovi! Graikai, apkvaišę iš džiaugsmo, bučiavo vietinius gyventojus, dainavo!
Staiga vienas iš jų, akiniuotas, trumpomis kelnėmis, jų kalba užkudakavo, o vertėja išvertė:
– Ponas sako, kad tai jų nacionalinio pasididžiavimo įžeidimas, tai vandalizmo aktas, nedraugiškas visai graikų tautai!
Nežinia, ar Karavaičiukas persistengė, ar vėjas nupūtė, Heraklis stovėjo kaip motina pagimdė, bet ne visai!
Matydamas tokį draugų graikų pasipiktinimą, viršininkas įsakė kuo skubiau pritvirtinti fragmentą.
Karavaičiukas vėl pateisino pasitikėjimą. Kitą rytą, kai graikai praplėšė graikiškas akis, Heraklis buvo visiškai sukomplektuotas! Graikai nusifotografavo su juo prisiminimui.
Po dviejų mėnesių atėjo laiškas iš Maskvos. Su iškarpomis iš graikų laikraščių ir vertimu. Matyt, kažkuris turistas turėjo savo fotojuostą. Heraklio tyrinėtojai tvirtino nesuprantą, iš ko nulipdytas Zarečensko Heraklis, nes kai kurios proporcijos neatitiko nei istorinės, nei medicininės tiesos!
Diplomatiniais kanalais buvo gauti tikslūs išmatavimai pagal Atėnų originalą. Duomenys buvo užšifruoti. Per naktį Karavaičiukas pats juos iššifravo ir po dienos begalinių kančių Heraklis niekuo nenusileido Atėnų originalui.
Vargšas Heraklis taip prastovėjo tris dienas. Pavojų paskelbė apylinkės gydytoja Sergejeva, bėgdama namo po budėjimo. Ji iškvietė miliciją ir pareiškė, kad gyvenime matė visko, bet tokios nešvankybės dar netekę regėti!
Milicininkai, sutrikę nuo jos išvadų, užmetė ant Heraklio apsiaustą ir pranešė viršininkui, nežinodami, kaip elgtis tokiu neeiliniu atveju.
Ar Karavaičiukas ne taip iššifravo, ar duomenys buvo gauti ne iš to originalo, bet fragmentas Herakliui netiko. Tiksliau, priešingai!
Tolimesni restauravimo darbai buvo patikėti antkapių ir paminklų dirbtuvės vedėjui Nikodimui Zavidovičiui. Ką jis padarė ir ar padarė, nežinoma, nes buvo priimtas teisingas sprendimas – Heraklį apkalti lentomis. Vadinasi, paminklą saugo valstybė, ir baigta!
Vos tik apkalė antikos herojų, prie jo patraukė piligrimai! Atsiskleidė amžinoji liaudies trauka grožiui. Miesto svečiai fotografavosi užkaltos skulptūros fone ir išvažiuodavo jausdamiesi atlikę pareigą. Kažkas pradėjo platinti pogrindines Heraklio, neapkalto lentomis, nuotraukas. Po dolerį už vienetą. Greitai paaiškėjo, jog tai sukčiavimas! Tenai joks Heraklis – tarsi Dzeusas, tarsi Hemingvėjus jaunystėje.
Kai sukčiavimas išaiškėjo, nuotraukos pardavinėtos jau po penkis dolerius!
Kas dėjosi prie užkalto paminklo! Tarsi ten už lentų būtų rodoma Leonardo da Vinčio „Džokonda".
Žmonės spraudėsi vienas per kitą, stengėsi žvilgtelėti pro plyšį, priešinosi milicijai.
Senutės mirdamos reikalavo parodyti joms kankinį Heraklį.
Mieste susidarė pavojinga padėtis. Ėmė sklisti kalbos, kad už lentų nieko nėra, tarsi žmonės matę aludėje žaliuką, kuris, mosuodamas figos lapeliu, skelbėsi esąs Heraklis.
Mieste pasklido gandai. Kalbėta, kad Heraklį apkalė todėl, jog jį, neva, lipdė pagal atamano Petliūros pusbrolio atvaizdą.
Vieną sekmadienio dieną didžiulė minia išvaikė milicijos būrį, nuplėšė lentas ir stojo klaiki tyla! Už lentų nebebuvo jokio Heraklio...
Mieste vėl įsivyravo ramybė ir tyla.
Užsiminus apie Heraklį, mieste jums papasakos, kad antkapių ir paminklų dirbtuvių vedėjas Nikodimas Zavidovičius, suderinęs klausimą su viršininku, išvežė skulptūrą iš miesto sodo į kapines. Kaip tik tuo metu mirė vienas senukas, bevardis, kurčnebylys, ir Nikodimas ant jo kapo pastatė Heraklio paminklą su veriančiu širdį užrašu „Anūkėliui nuo senelio".
Taigi Zarečenske vėl dvi įžymybės: ąžuolas, kurio pavėsyje stovėjo Puškinas, ir didžiojo graikų sūnaus Heraklio kapas.
Kad nebūtų kitų variantų, Heraklį įkasė į žemę iki juosmens. Paminklas atrodė dar įspūdingiau.
Iš rusų kalbos vertė Arvydas Valionis