Shannon P. Meehan. Svarbiau už pareigą

Nuotrauka iš autoriaus archyvo

Shannonas P. Meehanas penkiolika karinės tarnybos mėnesių praleido Artimuosiuose Rytuose. Užaugęs nedideliame Pensilvanijos miestelyje, mokykloje buvęs perspektyvus imtynininkas, apsisprendė studijuoti karo mokslus. Karinė tarnyba buvo palikusi ryškų pėdsaką jo tėvo, senelių iš abiejų pusių ir daugelio kitų giminės vyrų gyvenime. Sh. P. Meehanas, baigęs Virdžinijos karo institutą, giminėje tapo pirmuoju karininku. Nuo 2006 m. spalio leitenantas Sh. P. Meehanas vadovavo tankų būriui Irake. 2007 m. rugsėjį buvo sunkiai sužeistas. 2009 m. rudenį JAV išleistoje memuarų knygoje „Svarbiau už pareigą" dalijamasi autentiškais karo išgyvenimais. Čia pateikiamas pirmasis knygos skyrius.


 

Kariuomenėje mus, ką tik iškeptus leitenantus, vadino „sviesto batonėliais". Toks pavadinimas sietinas su mūsų laipsnį ant uniformų nurodančiomis dviem auksinėmis iškiliomis juostelėmis, jis atspindi bendrą skeptišką požiūrį į mūsų gebėjimą vadovauti. Pravardė teigia, jog esame minkšti, nepatyrę ir priimsime netinkamus sprendimus.

Kad ir kaip būtų, visi esame baigę karininkų kursus, tad pašaukti išvykti iš Jungtinių Valstijų ir imtis vadovauti savo pirmosioms užduotimis, kaip ir visi trokštame praktiškai išmėginti tai, ką išmokome. Bent jau aš to tikrai norėjau. Laukiau galimybės įrodyti savo sugebėjimus. Norėjau pademonstruoti savo gebėjimą imtis vadovavimo ir parodyti vyrams, kurie dabar buvo man pavaldūs, jog esu vertas vadovauti. Taigi, kai 2006 metų spalį mano kuopa iš Fort Hudo Teksase išvyko į misiją Irake, jaudindamasis laukiau veiksmo.

Skridome į Meiną su karo laukimo jausmu, paskui kitu lėktuvu turėjome išskristi į Kuveitą. Skrydžio metu vienintelį garsą skleidė ūžiantys varikliai ir plastikinių lėktuvo sienelių vibravimas. Sėdėjau greta savo kuopos vado ir būrininko, ir visą kelią nepratarėm beveik nė žodžio. Mąsčiau apie Iraką bandydamas įsivaizduoti, kas mūsų ten laukia, ir apie Bakubą. Likus dviem savaitėms iki išvykimo, mūsų užduotis pasikeitė ir apie miestą mums buvo papasakota labai nedaug. Tačiau buvo labai aiškiai pasakyta, jog mūsų laukia sunkus laikas, tad bandžiau įsivaizduoti, kaip vadovauju būriui per pirmą susidūrimą su priešu.

Kai lėktuvas pagaliau nutūpė Meine, buvo beveik sutemę. Nulipome trapu ir išėjome ant nusileidimo tako. Oro uostą supo medžių eilė, artinantis nakčiai vėsiame ore tvyrojo salsvas melsvųjų eglių kvapas. Paėjėję pakilimo taku, laiptais pakilome į oro uostą. Laiptų viršuje buvo susirinkęs didelis būrys, daugiausia vyresnio amžiaus vyrų – tai veteranai, jie surengė mums atsisveikinimo vakarėlį. Vienas oro uosto galas, skirtas mūsų renginiui, buvo atitvertas virve. Grojo muzika, stalai buvo nukrauti maistu ir gaiviaisiais gėrimais. Vieno stalo gale, ant sidabro padėklų, buvo sudėtos spurgos, baltos nuo cukraus pudros. Kitame gale, ant baltų nėriniuotų servetėlių, buvo surikiuoti dideli minkšti šokoladiniai pyragaičiai. Sidabro puoduose virė kava. Induose tarp ledų kyšojo sulčių buteliai. Aplinkui sukiojosi įvairių kartų karo vyrai su šeimomis.

Dauguma veteranų vilkėjo uniformas, kurios priminė jų kovotus karus ir tą konfliktų laiką, kuris nedaug kuo buvo panašus į šiandieną. Ant krūtinių jie buvo prisisegę medalius, o kai priėję spaudė mums rankas, jų balsai sakant skambius linkėjimus ir patarimus drebėjo. Panašu, kad man, pasipuošusiam spindinčiomis naujomis auksinėmis laipsnio juostelėmis, jie galėjo sakyti tik vieną dalyką: „Būk vadas."

Visi iki vieno sakė man kažką panašaus į „būk vadas".

„Dabar vadovauji tu. Daryk tai, kas būtina", – kalbėjo vienas.

„Imkis sunkių pareigų. Vadovauk", –­ sakė kitas.

Dar nespėjus išvykti iš Jungtinių Valstijų, jau čia, Meino oro uoste, mane prislėgė sunki nuojauta. Vyrai, kurių daugelis jau buvo ėmę žilti, pasitiko mane rimtomis kalbomis ir reikšmingais žvilgsniais, kurie turėjo atrodyti sunkūs ir gilūs, ir jie tuo žinančiojo tikrumu stengėsi perteikti savąją galutinę tiesą, tai, kas tikrai svarbu. Jie norėjo, kad aš patikėčiau, jog jie žino, kur aš vykstu, kad jie yra patyrę tai, ką aš netrukus patirsiu, ir kad jie gali tiesiog skvarbiu žvilgsniu ir užtikrintu balsu pamokyti mane, kaip veikti, kaip dirbti savo darbą ir kaip būti kariu.

Valgiau pyragaičius ir spaudžiau tų vyrų rankas. Jaučiau sugrubusius jų delnus, linkčiojau, kai jie rodė į savo apdovanojimais nukabinėtas krūtines, ir stengiausi būti dėmesingas. Stengiausi prisiminti, kad tai buvo didžiosios kartos vyrai, kovoję sunkiausiuose karuose. Tai buvo vyrai, kurių istorijos formavo politiką, kurioje nemaža dalimi glūdėjo dabartinio konflikto šaknys. Jie turėjo ką papasakoti. Jie galėjo pamokyti. Tačiau čia, Meine, jie buvo sumenkę iki šešėlių ir skambių žodžių. Jų žodis turėjo būti paskutinis, o jų gyvenimo istorijos klimpo linksmoje oro uosto muzikoje ir būtinybėje įtikinti mus, kad ir jie buvo kare, kad ir jie buvo kariai. Jie ne mus išlydėjo į karą. Jie bandė prikelti savo praeitį, o jų žodžiai tebuvo blausūs atšvaitai istorijų, kurios kadaise jiems teikė gyvybę. Jie buvo fantomai. Jie buvo raudos.

Norėjau į visa tai žvelgti pagarbiai. Norėjau jausti tą nuoširdumą ir įsitikinimą, su kuriuo jie kalbėjo, ir kiek daug jiems tai reiškė, tačiau nejutau. Jaučiausi liūdnas. Jaučiausi nutolęs. Seni medaliai ant jų krūtinių atrodė tarsi daugybė senų pasakų ir aš panorau vėl atsidurti lėktuve ir kuo greičiau pradėti savąją kario tarnybą.

Šiam darbui ruošiausi didžiąją gyvenimo dalį. Ne visada galvojau tapti kariu, tačiau mano šeima manyje išugdė aiškų suvokimą, kad vieną dieną aš imsiuosi vadovauti. Nežinau, ar jie suprato, kad taip darė, tačiau šią jų žinią aš girdėjau kiekvieną dieną, ją buvo galima jausti nuolatiniame lūkestyje, kad aš esu didžioji šeimos viltis. Buvau auksinis vaikas.

Mokydamasis vidurinėje mokykloje buvau imtynių žvaigždė. Apie mano rungtis rašė vietinė spauda, aš buvau pavyzdys, ką gali sukurti mūsų bendruomenė. Buvau didžioji Pensilvanijos valstijos Aukštutinio Darbio galimybė. Visai greta Filadelfijos įsikūręs pramoninis miestas buvo jau seniai praradęs savo šlovę. Rajono barai buvo išsibarstę gatvėse tarp tuščių prekybos paviljonų ir pigių krautuvėlių. Apaugęs retais medžiais rudus vandenis per miestą plukdė Kobs Kryko upelis. Miesto įkūrimo istorija, kuri, manau, yra abejotina, teigia, kad žmogus vardu Darby būsimojo miesto žemę gavo už skolą iš Williamo Penno1 ir kažin kaip miestas liko pavadintas jo vardu. Jis visuomet buvo pakraštyje. Tai nebuvo miestas, kurį įkūrė didysis amerikietis Williamas Pennas. Tai buvo miestas, kurį įkūrė Darby's – žmogus, apie kurį istorijoje žinių neišliko, tai buvo nekoks miestas.

Per varžybas man tekdavo imtis su varžovais iš prašmatnių Filadelfijos priemiesčių. Būdamas ant tatamio žinodavau, kad imuosi su vaikiu, kuris už mane turtingesnis ir veikiausiai turi daugiau galimybių. Tikriausiai jis gali mankštintis su geresne įranga, jį treniruoja geresnį atlyginimą gaunantys treneriai. Tačiau aš savo šeimos ir vietiniuose laikraščiuose mano sportinę karjerą sekusių žmonių akyse reiškiau laimėjimo galimybę, nepaisant ribotos finansinės padėties. Sumušiau savo mokyklos ir apskrities rekordus. Buvau įamžintas mokyklos garbės lentoje. Vėliava su joje įrašytu mano vardu buvo pritvirtinta prie mokyklos lubų. Atsiradau iš niekam tikusios vietovės ir, nepaisant visko, triumfavau. Buvau Aukštutinio Darbio pasididžiavimas. Buvau amerikietiška svajonė. Susigyvenau su šiuo vaidmeniu. Jis man buvo patrauklus, leido pasijusti ypatingam ir suteikė aiškų scenarijų, kaip gyventi. Viską dariau taikydamasis prie šios aplinkos ir ėmiau matyti, kaip įgyvendinu šeimos pranašystę. Mačiau save kylantį virš depresijos ištikto miesto griuvėsių ir vos galą su galu suduriančios šeimos. Tačiau kartu su tokiu įsivaizdavimu turėjau stiprų atsakomybės jausmą, ypač didelę atsakomybę jaučiau tėvui.

Kai buvau vaikas, tėvas man buvo gyvenimo vedlys. Jis ugdė manyje troškimą siekti sėkmės, įdiegė pareigos jausmą ir garbės suvokimą. Galiausiai, jis nukreipė mane į imtynes. Akivaizdu, kad manyje jis įžvelgė kažkokį talentą ir, manau, tikėjo, jog imtynės išmokys mane drausmės ir susitelkimo. Taigi jis skatino mane sportuoti ir aukojo savo paties darbą, kad man pagelbėtų. Jis buvo fotografas, o kad galėtų lankyti mano varžybas, atsisakydavo užsakymų ir komisinių. Jis mane drąsino, guodė, skatino gerbti savo darbą.

Mano tėvas buvo karys. Baigęs vidurinę jis buvo įstojęs į Templo universiteto koledžą, bet jau po metų iškrito ir išėjo į kariuomenę. Du geri jo draugai žuvo Vietname. Vienas jų buvo italų imigrantų sūnus, tėvų išsiųstas kariauti. Jie didžiavosi įgyta amerikietiška tapatybe, o prie savo namų buvo iškėlę didžiulę Amerikos vėliavą. Kai žuvo jų sūnus, mano tėvas dalyvavo laidotuvėse ir įdėmiai žvelgė į tą vėliavą. Karas jam buvo tikras. Koledžas tebuvo kažin koks keistas tikrovės šešėlis. Jis jautė pareigą draugams, norėjo pagerbti jų gyvenimą. Taigi jis metė mokslą, įstojo į kariuomenę ir išėjo kariauti.

Tėvas buvo išsiųstas į Korėją. Vietnamo karo metu Korėjos pusiasalyje buvo neramu, ir JAV kariai buvo kilnojami po visą šalį. Būta susišaudymų. Būta mūšių. Bijodami pralaimėti susirėmimą, Šiaurės Korėjos kariai nusižudydavo – pridėdavo granatą prie galvos ir patraukdavo žiedą. Mano tėvas turėjo nuotraukų su groteskiško pavidalo jų lavonais, kurie liudijo jų garbės suvokimą – geriau žiauri mirtis nei pralaimėjimas. Tačiau tėvas apie tas nuotraukas nekalbėjo. Jas man parodė motina. Mano tėvas nešnekėdavo apie tai, ką matė ar jautė, tačiau vis aiškiau supratau, kad karas buvo jo gyvenimo dalis. Karas tūnojo pauzėse jam kalbant. Jis glūdėjo pamokose, kurių tėvas stengėsi mane išmokyti. Kartais karas buvo jo akyse, tarsi neramus ežero paviršius rudens vėjyje. Atrodė, tarsi jame nuolat raibuliuotų prisiminimai. Norėjau, kad jis pasipasakotų. Norėjau žinoti, kodėl žiūrėdamas filmus apie karą jis verkia. Tačiau jis niekada nepasakojo, o kai paklausdavau apie jo karinę tarnybą, pakeisdavo temą. Kario gyvenimui jis nesuteikė balso. Jis apie jį nekalbėjo. Vis dėlto tėvas kalbėjo apie garbę.

Bet kuris sportas, ypač imtynės, mano tėvui reiškė garbę, todėl, kai pradėjau mokytis paskutinėje klasėje, mano imtynininko karjera ir svajonės apie garbingą gyvenimą buvo mano varomoji jėga. Spėju, kad tai buvo ir mano tėvo gyvenimo varomoji jėga. Man sekėsi, ir mano tėvas didžiavosi. Norėjau pasižymėti. Norėjau būti toks, kokio norėjo mano šeima, o laikraščiai su malonumu griebėsi rašyti. Iki paskutinių mokslo metų likus kelioms savaitėms, kasdien po keletą valandų skirdavau treniruotėms. Grūdinau savo kūną didžiuliais krūviais. Praleisdavau pamokas, kad pabėgiočiau laiptais ir pakilnočiau svarmenis. Mečiau svorį liedamas prakaitą vakarinėse treniruotėse. Sakiau sau, kad būsiu geriausias, kad mano šeima ir tėvas galės manim didžiuotis. Per naktis sėdėdavau ir kalbėdavau su jaunesniuoju broliu Patricku, pasakojau apie kūno skausmus, apie žiaurų savo svorio kontroliavimą, plyštančius raumenis juos auginant, tačiau mėgavausi savo ateities galimybėmis. Pasakodavau Patrickui apie tai, kaip man pasiseks, ir drauge planuodavom mano pergales ir džiaugėmės, kad išgarsėsiu.

Dabar man pasitaikė proga tai įgyvendinti Irake. Turėjau progą viską pakeisti ir norėjau, kad mano šeima žinotų, kad galiausiai pradėsiu gyventi tokį gyvenimą, kokį jie įsivaizdavo. Taigi paskutinį mėnesį, prieš kelionę į misiją, vėl parskridau namo. Buvau vedęs vos metus, ir mano žmona AJ būtinai norėjo, kad prieš išvykdamas susitikčiau su visa savo šeima, ir padėjo surengti nedidelį atsisveikinimo vakarėlį mano tėvų namuose. Mano brolis ir kiti namiškiai susirinko tėvų virtuvėje. Čia buvo ir mano geriausi mokyklos draugai Mattas ir Dave'as. AJ stovėjo priešais išblukusias virtuvės spinteles ir pirštais barbeno į šviesiai mėlyną indaujos paviršių. Aštuoniese buvome susispaudę mažoje patalpoje, visi juokėmės ir stengėmės vengti akivaizdaus fakto, kad jau netrukus išvyksiu į Iraką. Kai per televiziją ėmė rodyti karo naujienas ir seno televizoriaus ekrane sumirgėjo dykumos, tankų ir karių vaizdai, kambarys nuščiuvo. AJ tai pasirodė ironiška, ji dideliais žingsniais perkirto kambarį ir išjungė televizorių.

Tuo metu mama įdavė man savo kryželį su nukryžiuotuoju. Ji buvo gavusi jį per savo konfirmaciją dar būdama mergaitė; kryželis buvo rausvas. Laikydamas jį rankose žiūrėjau į mamą. Ji žadėjo už mane melstis ir sakė žinanti, jog Dievas bus su manim. Rankoje jutau kryželio briaunas. Pasakiau, kad esu visiems dėkingas už palaikymą ir stengiausi parodyti, kad esu dėkingas už tai, ką jie dėl manęs yra padarę. Stovėjau šeimos virtuvėje, rankoje laikydamas mamos Kristų, uosdamas ore tvyrantį kačių kvapą, ir jaučiausi kaltas. Jaučiausi savanaudis, nes norėjau įgyvendinti šeimos svajonę. Jaučiausi savanaudis, nes rinkausi tokį gyvenimo kelią, kuris parodytų, kad man sekasi. Jaučiausi susigėdęs, nes susikūriau tokį scenarijų, dėl kurio dabar išvykstu į karą ir palieku šeimą. Jaudinausi, kad dėl mano pasirinkimo žmona bus vieniša, o šeima –­ nusiminusi. Taigi vėliau tą naktį pamėginau šią istoriją pakeisti.

Su broliu stovėjom virtuvėje. Buvo beveik trečia nakties, mano draugai jau buvo išsiskirstę po praleisto vakaro su manim ir AJ mūsų mėgstamiausiame bare „R. P. McMurphy's"2. Mūsų vestuvėse grojusi grupė bare atliko dviejų savo programų kūrinius, todėl pasilikome jų paklausyti iki pabaigos ir tik tada grįžome namo. Tėvai jau miegojo, o AJ užlipo į antrą aukštą. Šaldytuve susiradau alaus. Atsigręžęs pamačiau, kad Patrickas verkia. Jis raudojo be perstojo kartodamas ir kartodamas tuos pačius žodžius: „Tu negali mirti. Negali mirti." Jo kūnas trūkčiojo. Jį purtė smarki, nevaldoma rauda. Tai buvo susikaupę ir tarpusavyje susipynę baimė ir sielvartas. Nežinojau, ką daryti. Jam reikėjo mano paguodos. Jam reikėjo žinoti, kad man viskas bus gerai ir kad aš, jo brolis, kurį jis mylėjo ir į kurį lygiavosi, laimingai sugrįš. Tačiau aš nežinojau, ką jam pasakyti. Ši akimirka buvo visų tų lūkesčių kulminacija. Jei grįžčiau iš Irako pelnęs apdovanojimų, įgyvendinčiau šeimos svajonę. Įrodyčiau, kad mūsų šeima buvo teisi. Jei žūčiau, taip pat įgyvendinčiau šeimos pranašystę, tačiau tapčiau kankiniu. Būčiau mūsų šeimos pažadas, paaukotas didesnei šlovei. Patrickas priešais save regėjo šeimos istoriją. Tą akimirką jis matė, kaip iškylu, tačiau galėjo įsivaizduoti tik tiek, kad manęs netenka, ir žinojo, kad negaliu pažadėti jam, jog to nenutiks. Vykau į Iraką vadovauti tankų būriui ir turėjau kariauti. Nemaniau galįs jam tiesiog pasakyti, kad viskas bus gerai. Negalėjau jam pasakyti, kad nežūsiu.

Taigi aš pakeičiau šeimos istoriją. Paprašiau jį atsistoti. Pasakiau jam, kaip man jo reikia. Pasakiau, kad privalės pasirūpinti AJ, kad dabar jis turi imtis vadovauti. Jis pažvelgė į mane. Liovėsi raudojęs, gilus kūkčiojimas staiga nutilo. Jis linktelėjo man. Tada mane apkabino ir pasakė, kad viskuo pasirūpins.

Mažiau nei po valandos nuėjome į svetainę. Tėvas ir motina jau buvo atsibudę. Name buvo vėsu. Penktą ryto turėjau išskristi, todėl jie atsikėlė anksti, kad atsisveikintų su manimi. Kai mano tėvas pravirko, norėjau, kad jis tuoj pat liautųsi, ir supratau, kad bandau pakeisti šeimos istoriją. Pasakiau jam tą patį, ką ir broliui – man reikia, kad jis būtų stiprus, ir mano tėvas su tuo karo atspindžiu akyse sulaikė ašaras. Jo lūpos įsitempė. Jis buvo kitos kartos karys. Jis žinojo, ko aš prašau, bet, kitaip nei mano brolis, jis žinojo, kad istorijos pakeisti negaliu. Jis žinojo, kad negaliu tiesiog panorėjęs atsikratyti kaltės ir priversti savo istoriją išnykti. Jis tarė, kad įvykdys, ko prašomas, ir pasakė, kad greitai vėl pasimatysime. Jis žinojo, jog man reikia, kad jis didžiuotųsi manimi. Taip pat jis žinojo, kad buvau pernelyg įsigyvenęs į savo istoriją. Jau negalėjau jos pakeisti.

Meine, apsuptas senstančių karių, prisiminiau savo tėvo akis. Įsivaizdavau jų istorijas ir, kai dar vienas senis apglėbė mano pečius ir griežtu balsu mane perspėjo: „Nepalūžk. Nenuvilk jų", – jo akyse pamėginau įžvelgti jo istoriją. Pasakiau jam, kad esu dėkingas už patarimą, tačiau iš tiesų dėkingumo nejaučiau. Nepajėgiau rasti sąsajų tarp jo ir savo gyvenimo, nepajėgiau jo veide įžvelgti veido kario, kuris vieną dieną metė koledžą, kad pagerbtų kare žuvusius savo draugus. Oro uoste grojusi muzika nutilo, ir kažkas paskelbė mūsų išvykimą į Kuveitą. Mano vyrai rikiavosi, ir aš nusisukau nuo senio. Kažkas vėl paleido muziką, o aš patraukiau lėktuvo link, vesdamas savo vyrus į Meino naktį ir karą.

1 Williamas Pennas (1644–1718) – anglų visuomenės ir politikos veikėjas, nonkonformistas, Pensilvanijos provincijos įkūrėjas.
2 R. P. McMurphy – „Skrydžio virš gegutės lizdo" pagrindinio personažo vardas.

Iš: Shannon P. Meehan with Roger Thompson. Beyond duty. – Malden, MA: Polity, 2009.

Iš anglų kalbos vertė Kęstutis Pulokas

Draugai