Shermanas Alexie (g. 1966) – indėnų kilmės poetas, rašytojas ir scenaristas. Užaugo spokanų indėnų rezervacijoje Vašingtono valstijoje. Keturių romanų, šešių apsakymų rinkinių ir dešimties poezijos knygų autorius. Yra pelnęs PEN/Heming­way’aus apdovanojimą, JAV Nacionalinę knygos premiją už literatūrą paaugliams, nemažai kitų premijų. Lietuviškai išleistas romanas „Absoliučiai tikras pusės etato indėno dienoraštis“ (vertė Marius Burokas, „Alma littera“, 2011). Rašo apie Šiaurės Amerikos indėnų šiuolaikinį gyvenimą, rezervacijas, socialines problemas, jų teises ir kultūrą.

Vogčiau žirgus

tau, jei būtų jų dar likę,
dovanočiau tuziną geriausiųjų
tavo tėvui, automechanikui
mažame miestelyje, kur gimei

ir kur jis mirs kažkada temstant.
Man baugu jo rankų, kurios
sutaisė daugiau smulkių šio pasaulio
detalių, nei aš kada sutaisysiu.

Pasirašyčiau sutartis dėl tavęs, priimčiau
kiekvieną pažadą, kaip paskutinę melagystę
paskutinę ribą, už kurios atsisakytume tikslumo.

Suvyniočiau mus abu į senas antklodes
laikyčiau kiekvieną ligą prispaudęs prie mūsų odos.

Atverstos knygos

Kartu su sonetais ir baltosiomis eilėmis
gauni ir tai: apkalbas,
kuris poetas miega
su kuriuo, kas paliko ką

ir dėl ko. Argi nežinot,
kad formalistai gulasi
tik su kitais formalistais,
o verlibristai išdulkintų
bet ką, net romanų rašytojus.

Pasileidę poetai užpildo lentynas
savo plonais tomeliais, meilužių
rinkiniais ir rinktinėmis, dailiais melais,

užimančiais eilutę, posmelį
ar net visą eilėraštį. Man tai
primena R., poeto sūnų,
jis nusišypsojo, kai pasakiau,
kaip man patinka jo tėčio eilėraščiai,

ypač tas didingas apie meilę, kanjoną
ir saulėlydį, kaip visi tie dalykai
susilieja, kai jis laiko už rankų žmoną ir sūnų,
jiems visiems stovint ant gyvenimo
krašto, mylią pakilus virš tekančios, ne, šėlstančios
tarp raudonų uolų upės.

Cha, atsakė poeto sūnus, pamenu,
mes su motina sėdėjom mašinoj
ir stebėjom, kaip tėvas žirglioja pirmyn
ir atgal prie kanjono prižiūrėtojo
trobelės. Po velnių, mes net
neprivažiavom prie tikro

kanjono. Tėvas buvo pasiutęs,
nes motina negalėjo pakęsti gamtos.
Kol važiavom atgal į motelį,
visą kelią sėdėjo užsiraukęs.
O vėliau, kai mes su mama išėjome
mėsainių, jis atsisėdo kambaryje
ir parašė tą prakeiktą eilėraštį.

Taip, taip, taip, šlovinkime
tėvus ir sūnus, motinas ir dukras,
nes visi jais esame.

Prašau, prašau, prašau, šlovinkime
poetus ir melagius, melagius ir poetus,
nes visi jais esame.

Šlovinkime dabar poetą,
šliūkštelėjusį gėrimą paskutinio
kurso studentei į veidą,
nes ji neatsiklaupė pačiulpti jo pimpalo
per Anglų filologijos katedros vakarėlį.

Tas poetas niekados nepavartotų
čiulpti ir pimpalas vienoje eilėraščio
eilutėje. Jam per daug neskambu.
Jis gundo mus ilgais balsiais
ir minkštais priebalsiais. Jis
pripildo savo eilėraščio kambarius
klasikinių baldų. Jo libido

nėra vietos postmodernizmui.
Jo penis yra penis yra penis, darbo
žmogaus, amato įrankis, aiškus
ir paprastas. Jis lygina lytines lūpas
su viena gėle ar kita, gal net visomis.

Todėl šlovinkime tai, kas gali būti tiesa ar ja nebūti.
Šlovinkime melus,
kurie galėtų būti tiesa, nes tiek daug mums pasako.
Šlovinkime apokrifus.

Šlovinkime poetą,
kuris paklausė vardo moters,
stovinčios ilgoje eilėje
ir laukiančios jo pasirašytos knygos.

Geriau jau prisimintum mano vardą, atsakė ji.
Išdulkinai mane vakar naktį.

Noriu surasti tą moterį. Noriu, kad ji būtų
ta gražuolė, žingsniuojanti gatve. Noriu, kad ji
būtų Anabelė Li. Noriu, kad ji būtų dama raudona
suknele.
Noriu, kad ji būtų žydros akys ant Getsbio sienos.
Noriu, kad ji būtų poetė su kerštu mintyse.

Tad šlovinkime dabar literatūrinę aliuziją.
Šlovinkime tropus ir tyčinį
anžambemaną. Šlovinkime
visų ir visko asonansus ir aliteracijas.
Šlovinkime mūsų pačių balsų skambesį.

Tad šlovinkime dabar ilgus meilės ryšius tarp poetų.
Šlovinkime poetų vienos nakties ryšius.
Šlovinkime greitas vedybas ir dar greitesnes skyrybas.
Šlovinkime kumštį ir sudaužytą veidą.
Šlovinkime peilį.

Tad šlovinkime dabar poetą, kuris šovė į savo žmoną,
bet nepataikė vieną, du, tris kartus. Dėkui Dievui,
jis buvo geresnis poetas nei šaulys.
Dėkui Dievui už jo eiles: kandžias, šiurkščias
ir nešvankias.
Dėkui Dievui už jo eiles: rasistines, seksistines
ir pornografines.
Dėkui Dievui už jo eiles: žavias, žavias, žavias.
Dėkui Dievui, kad jis rašė meilės eiles savo sūnui,
net lupdamas vaikį iki kraujo.

O dabar šlovinkime poetę, kuri rašė odes
savo vyrui ant savo meilužio nugaros odos.

Šlovinkime dabar poetę, kurios eilės puošia
muziejų sienas, muziejų sienas,
o jos vaikus augina kažkieno kito tėvai.

Taip, taip, taip, šlovinkime dabar poetų
vaikus. Šlovinkime dabar poetų vyrus
ir žmonas. Šlovinkime poetų motinas
ir tėvus. Šlovinkime poetų kaimynus,
kuriems miegoti neduoda nuolatinis dantų
ir klavišų tauškėjimas. Šlovinkime poetų
meilužius. Šlovinkime poetų gyvūnus: spardomą
šunį ir badaujančią katę, garbinamą arklį
ir aukojamą karvę, žuvelę bučiuoklę ir žiurkėno mumiją.

Tad šlovinkime dabar poetą,
prisidėjusį šautuvą prie makaulės
ir ištaškiusį savo genijaus smegenis
į apelsinų sulčių stiklinę.

Tad šlovinkime poetę,
įkišusią galvą į orkaitę.

Šlovinkime ir kitą poetę,
įkišusią galvą į orkaitę.

Šlovinkime dabar vyrą, kuris abi jas vedė
ir rašė eiles, ir iškilmingai jas skaitė per laidotuves.

Šlovinkime dabar mūzą, jo mūzą ir jos mūzą, jūsų
mūzą ir mano mūzą, jų mūzą ir mūsų mūzą.

Taip, taip, taip, poetai sėlina prekybcentrių
ir lėktuvų perėjimais. Važinėjasi dviračiais
miestų parkuose. Kopia į kalnus,
į kuriuos jau buvo įkopta. Moka už pietus.
Kalba melagystes. Išbando geriausią „Fordą“
ir naujausią „Chevrolet“. Jie moko
mūsų vaikus skirti palyginimus
nuo metaforų. Jie kalba melagystes.
Jie dainuoja duše. Dauguma prastai.
Ir visi jie kalba melagystes. Visi jie meluoja.

Visados šlovinkime poetus.

O, prašau, prašau, prašau, poetai išsibarstę po kambarį
kaip žvaigždės. Jie mirksi ir mikčioja. Jie už šviesmečių
nuo mūsų. Jie gali mirti
šiandien ir žinios apie jų mirtį, žinios apie jų tylą
nepasieks mūsų dešimtmečius.

 

Evoliucija

Bizonų Bilis atidaro rezervate lombardą
tiesiai prieš svaigalų krautuvę, kuri kitapus sienos
jis atviras 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę

lekia į jį indėnai, nešini papuošalais, televizoriais
vaizdo magnetofonais, elnio odos drabužių komplektu
kurį Ineza Mūza siuvo 12 metų. Bizonų Bilis

paima viską, ką indėnai pasiūlo, laiko
surašęs ir sudėjęs saugykloje. Indėnai
užstato savo rankas, nykščius palieka pabaigai, užstato

savo griaučius, nerias ir nerias iš odos
o kai paskutinis indėnas viską užstato
išskyrus širdį, Bizonų Bilis paima ir ją už 20 žalių

uždaro lombardą, pakeičia seną iškabą nauja
pavadina versliuką PRIGIMTINIŲ AMERIKOS
KULTŪRŲ MUZIEJUM
ir už apsilankymą plėšia po penkis žalius nuo kiekvieno
indėno.

Iš anglų kalbos vertė Marius Burokas