Stanislovas Abromavičius. Šventų giesmių giedojimas

Iš novelių apysakos „Mano dėdės restoranas"

Šį vaikystės stebuklą pamenu iki šiol. Tai laidinis radijas, pokario metais įvestas į mūsų namus, atnešęs didelę palaimą ne tik mums, vaikams, bet ir mūsų mamai. Atitempė pušiniais stulpais su pasmailintomis viršūnėmis nuo vieškelio du laidus, prisuko prie namo sienos izoliatorius, praardė suspaustas tarp rąstų samanas, kad perkištų dvigyslį ir atvestų viduj iki medinės dėžutės, kabančios prie šventųjų paveikslų. Iš pradžių klausėmės trankių maršų, dainų ir žinių, šlovinančių svetimą santvarką, eilių apie tautų draugystę, pagyrų į šviesią ateitį einančiam kolūkiniam kaimui.
Nors gyvenome netoli bažnyčios, tačiau mama sekmadieniais sėdėdavo lovoje po Kristaus ir Švenčiausiosios Mergelės Marijos paveikslais ir poteriaudavo. Ji dažnai sirguliavo, kelis kartus per metus stipriau įsiligodavo, tad bažnyčia jos nusilpusiems plaučiams buvo per toli... Prieš šv. Mišias per langą ji lydėdavo gatvele į bažnyčią kaimynus ir iš toliau einančius, o per pačią sumą sudrausdavo visus išdykaujančius, bandantį kokio nors darbelio griebtis tėvą, ir sudėjusi delnus melsdavosi... Mes irgi stengdavomės pabūti prie mamos, šalia ruošti pamokas, kartu klausytis radijo, nors viliojo iš namų vaikiškas pasaulis. Radijas net sprendžiant aritmetikos uždavinius ar vedžiojant suliniuotame dailyraščio sąsiuvinio lape tiesias raides netrukdydavo. Tik prieš pat Kalėdas namuose įsivyraudavo ramybės valandos.
Tas dar vaikiškas pokario pasaulis buvo suskilęs, lyg išmestas už klojimo veidrodis: rėmeliai dar geri, poliruoti, žvilgantys ir kvepiantys senovišku medžiu, tačiau stiklo paviršius apsiblausęs, sutrūkinėjęs, kad stovėdamas prieš jį atrodydavai tarsi elgeta, išvarytas iš turčiaus namų. Melas buvo įsitrynęs į gyvenimą lyg česnakas į surūdijusius lašinius. Kiekviename žingsnyje – melas, kiekviename žodyje –­ netiesa. Nutyko bažnyčių vargonai, nes vargonininko darbas buvo prilygintas veltėdžiavimui.
Pažino mama tik drukavotas raides, pavartydavo seną maldaknygę. Vieną rudenį buvo lankiusi suaugusių kursus, tad pramoko rašyti, žinoma, be kablelių ir taškų. Tad vienas sakinys dukrai rašytame laiške tęsėsi per visą sąsiuvinio puslapį į visas puses pasvirusiomis raidėmis. Kažkodėl rytais jos jai svirdavo į dešinę, o vakarais, kai po sunkaus darbo audimo staklėse imdavo plunksną, –­ į kairę. Skaitydama knygeles ar šventųjų gyvenimų istorijas, ji vedžiojo pirštu eilutes ir pusbalsiu šnabždėjo, garsiai vertė lapus ir dūsavo lyg sunkų darbą dirbdama...
Ir štai vieną tokį saulėtą sekmadienį, kai mes susispietę didžiajame kambaryje ruošėme rytdienos pamokas, per radiją bažnytinis choras užgiedojo šventą giesmę:
Sveika, Aušros žvaigžde šviesi,
Tu linksmybe svieto esi...
Buvo vidudienis, sumos bažnyčioje metas, tylus ir palaimintas laikas, nes dauguma mūsų kaimynų buvo miestelio bažnytėlėje, o negalintys ten nueiti – poteriavo namuose. Mama pusiau sėdomis gulėjo švariai paklotoje lovoje. Akimirką ji nesuprato, kas vyksta, kaip iš kabančios ant sienos dėžutės plaukia šventos giesmės, kurias galėjai girdėti tik per Amerikos balsą, jei gerą radijo aparatą turi ir tamsų kampą, kad niekas tavo nuodėmės neišgirstų ir nepraneštų kur reikia. Dabar girdėjosi, kaip kunigas beldžia į klausyklos kampą, kviesdamas išpažinties kitą klūpantį. Balsas trūkčiodamas šnabžda savo nuodėmes. Diktorius kalba liūdnai, pasakoja dabar žinomą Veronikos istoriją:

...Veronika jau nieko nebesuprato, nei ką jai kalbėjo kunigas, nei kuo grasė. Gerai nenugirdo, ir kokią atgailą jai įsakė. Jam minutytę nutilus, nenuklausiusi jo paskutinių žodžių, buvo pradėjusi Veronika aiškinti, kad gal jai reikėsią per marias plaukti į Ameriką, kad tokioj kelionėj esą galima numirti arba paskęsti, bet klebonas vėl ją nutraukė ir, visas išsišiepęs, prisikišęs prie langelio, švilpiančiu, užkimusiu balsu pasakė:
– Klaupkis, sakau, paleistuve, negausi išrišimo, aš tave tik palaiminsiu!
Atsiklaupė Veronika ir pasilenkusi nežinojo, ką daryti: ar muštis į krūtinę ir kalbėti „Dieve, pasigailėk manęs nusidėjėlės", ar kita ką, bet tuojau išgirdo kunigo ženklą eiti nuo klausyklos. Pasikėlė Veronika nuo suoleliuko visa nukaitusi, apsiašarojusi; kasos iširo, skarelė nuo galvos nusmuko, pabiro smeigės. Atsistojusi ir šiek tiek sutvarkiusi plaukus, norėjo dar padėkoti, pabučiuoti kunigui ranką, bet klebonas piktai ją atitraukė, ir mergina, dar labiau susigėdusi, nuėjo šalin...

Taip pirmą kartą Antano Vienuolio „Paskenduolės" istorija kartu su šventomis giesmėmis atėjo per radiją į mūsų namus. Mama, atsimenu, kartu giedojo, žegnojosi ir labai gailėjo į „nuodėmę save įstūmusios" Veronikos. Jos akys buvo pilnos ašarų, tačiau ji jų gėdijosi, suko galvą į šalį, slėpė po sunkios pagalvės kraštu. Nesuprato, kodėl kunigas pasmerkė vargšę merginą, išsigandusią dėl ją užgriuvusios nelaimės, kalbančią apie ilgą kelionę per vandenyną ir tikinčią ja. Pirmą kartą girdint vaidinimą, mamos žvilgsnis blaškėsi po kambarį, galbūt vis dar tikėjosi geros pabaigos, tačiau su kiekvienu sakiniu ir diktoriaus užuojautos žodžiu ta viltis blėso. Paskutinius žodžius ji palydėjo ne keliomis per skruostą nuriedėjusiomis ašaromis, o kukčiojimu. Jos vaizduotę degino ne tik šventų giesmių giedojimas.
Vaidinimo pabaigoje, kai šventų giesmių giedojimas baigėsi, mamos širdis pripildė gailesčio.

Riktelėjo už ežero, atsiliepė melduose, skardžiuje, už liepto... Atsiliepti atsiliepė, bet išeiti ir pasirodyti nedrįso. Tada jau Veronika pamažėl pradėjo bristi į vandenį.
Krūptelėjo vandeny žvaigždelės, subruzdo ajerai, sulingavo amžinai sargyboje stovinčios nendrės, nutirpo persigandę meldai, ir viena paskui kitą į visas šalis pradėjo bėgti nuo Veronikos bangutės...
Kai po pusvalandžio iš po debesėlio išlindęs mėnulis apšvietė žemę, tylu ir ramu buvo nurimusiame vandens plote: saldžiai miegojo ajerai, snaudė ant meldų pasirėmusios nendrės, ir milijonai žvaigždelių žiūrėjo iš dangaus ežeran. Miegojo ir žmonės, ir gamta, tik vienas vienužis mėnuo, liūdnas ir susimąstęs, budėjo ties ta nelaiminga šalimi, kur taip daug meldžiamasi ir taip daug ašarų liejama...

Mama neturėjo jėgų garsiai paprašyti puodelio vandens, tik pirštu parodė dukrai Joanai į prie durų stovėjusį kibirą ir aliuminį puodelį. Gėrė iš kaimyno Miko Zakarausko šulinio atneštą vandenį lėtai, paskui juo dar ir akis pavilgė. Tik po kelių minučių, nusišluosčiusi veidą skarelės kampu, paėmė dukters ranką ir pusbalsiu pasakė:
– Tokios grožybės gyvenime nesu girdėjusi...
Šį vaidinimą radijas kartodavo nuolat, kas keli mėnesiai. Mama žinojo kiekvieną dialogą, prieš skaudžias Veronikai vietas susigūždavo, tarsi laukdama smūgio. Kiekvieną kartą, kai mūsų didžiajame kambaryje ant sienos pritvirtintas radijo taškas pradėdavo giedoti šventas giesmes, mama pasikeisdavo, susijaudindavo gal ne dėl Veronikos nuodėmės, kiek dėl šventų giesmių. .O gal ji savo sunkų gyvenimą lygino su tos nelaimėlės, pasirinkusios ežero gilumą? Ar sotų prieškario gyvenimą lygino su tuometiniu – alkanu ir išniekintu?
Tačiau vieną kartą po vaidinimo mama atsisėdo savo patale ir nedrąsiai ištarė:
– Viskas ne visai taip buvo... Aš pažinojau Veroniką, ji nusiskandino visai ne ežere, o Nemune...
Mes tylėjome, tik Joana pakėlė akis nuo karštos žarijų laidynės, kuria lygino klostuotą sijoną, ir nustebusi paklausė:
– Mama, jūs pažinojote Veroniką? Tai gal čia ne ta, jei nusiskandino Nemune? Vienuolio tikroji pavardė Antanas Žukauskas, jis iš Anykščių, ten Nemunas neteka, pas mus niekada nebuvo, tai kas jam miestelio istorijas pasakojo?
– Tas, tas, – užtikrino mama. – Jei kitas, tai tu man, vaikeli, pasakyk, ale ar galima taip viską teisingai aprašyti, kas Tuškevičiaus Veronikai nutiko? Tarnavo ji pas Babkauskus samdine, gražiai dainavo... O Eidukaičių Juozelis iš Gardino gatvės, ar ne jis Amerikon išvažiavo, palikęs namus ir seseris be kraičio? Tu, vaikeli, negimus buvai, nes aš dar po stalu nepasilenkus vaikščiojau... Pala pala, o vakaruškos, kai Veronika vakaruškose pas Dementavičius dėl savo nelaimės slapstėsi už pusmergių, o Jonienė atėjo su vytine Magdės namo varyti, kai už ilgą užsibuvimą prie visų ją rykštele čaižė, argi ne mūsų miestelyje buvo?
Dukra neprieštaravo. Tylėjome ir mes, mažesnieji, nesupratę apie ką jos kalba. Pokalbis, mūsų supratimu, sviro jau mamos naudai.
– Per Šventą Petrą kalbos apie Veronikos bėdą ir pasklido... Tada Juozas pasiraitęs rankoves dirbo, plušo savo siauroje akalenijoj, paskui pasiskolino kelis šimtus litų šipkartei ir išmovė laivu į Ameriką. Niekas nesulaikė – nei ašaroti Veronikos maldavimai, nei amžinatilsio tavo senelio Petro grasinimai. Tas tai labai drąsus buvo, į visų bėdas lįsdavo...
Paskui mama pagalvojo, ar ne per anksti penkiolikmetei tokius dalykus aiškinti.
– Mama, – tarsi papriekaištavo dukra, išpurškusi ant lyginamo sijono gurkšnį vandens. – Mama, gal ir rašytojo krašte panaši istorija nutiko? O gal jis viską pats sukūrė, juk jis – rašytojas, kūrėjas. Per pamokas mes ir kitus Vienuolio kūrinius skaitom, tai ar viskas būtinai turėjo gyvenime nutikti? Ir apysaka, mama, parašyta dar tada, kai ta Tuškevičių Veronika gal ir gimusi nebuvo.
Tik mama nepasidavė griaunamai iliuzijai, tarsi negirdėjo jos aiškinimų:
– Ir pieva, kur Veronika savo nelaimę suprato, vaikeli, yra prie mūsų akalenijos, už Račiaus seredukų. Ar tu negirdėjai per radiją dainuotos giesmės iš mano lūpų?
Mama minutėlę palaukė ir tyliu balsu uždainavo:
Ant kalno rugiai, pakalnėj kviečiai –
Šūkavo ūkavo močia dukrelę:
– Eik, dukrele, namo, eik, jaunoji, namo,
Žada tave tėvulėlis už kriaučiuko duoti...
Paskui atsiduso ir tarsi sau, o ne seseriai, ištarė:
– Negi nebuvo nė vieno žmogaus, kuris nelaimėje jai būtų padėjęs? Tėvas mušė rykštėmis, o kiti – liežuviais... Būtų pas mus užėjusi...
Sesuo nieko neatsakė, tik padėjo ant krosnies vis dar karštą lygintuvą, nuėmė nuo stalo užtiesalą, pataisė mamos patalus ir išėjo iš trobos. Subildėjo durų klibikis, pašoko viršun ir užtrenkė duris – kaip ir judviejų pokalbį.
Tą popietę mama dar ilgai poteriavo už Veronikos vėlę, girdėjome tyliai šnabždant, kad rašytojui Dievulis duotų jėgų ir kantrybės papasakoti kitas mūsų miestelio istorijas. Dukros abejonės, ar aprašyta istorija buvusi mūsų miestelyje, jos nepaveikė.
Kitą dieną mama parašė laišką rašytojui ir paprašė Joaną nunešti jį į paštą, išsiųsti rašytojui, tik adreso nežinojo. Tad liepė taip ir užrašyti ant voko: Anykščiai, rašytojui Vienuoliui. Ir perskaityti savo laišką dukrai leido. Ta jį permetė akimis, paskui neatsispyrė pagundai ir, paprašiusi pašte lapo popieriaus, jį persirašė...
Po daugelio metų, kai mama jau buvo mirusi, to laiško nuorašą aptikau mūsų namo palėpėje, tik gaila, kad sesuo, perrašydama mamos kūrinėlį, ištaisė gramatikos klaidas, sudėliojo kablelius ir taškus. Skaičiau jį, prisiminiau tą įvykį, kai radijo taškas giedojo šventas giesmes, ir įsivaizdavau mamą vieną, prietemoje rašančią laišką nepažįstamam rašytojui, kurio niekada nebuvo sutikusi ir niekada nesutiks, o per radiją girdėjusi tik vieną jo kūrinį.
Gerbiamas rašytojau,
sėdžiu lovoje ir galvoju, iš kur jūs, Tamsta rašytojau, taip gerai žinote mūsų miestelio gyvenimą, mūsų kaimynės Veronikos Tuškevičiūtės gyvenimo istoriją? Su visom smulkmenom, pokalbiais ir kasdieniniais nutikimais. Per mūsų radiją praėjusį sekmadienį girdėjau pasakojimą apie mūsų Veroniką, klausiau ir ašaros byrėjo. Aš atpažinau išdrožinėtą mūsų miestelio Didžiosios gatvės medinį Mikalojaus kryžių ties Ridiko grinčele, kur visada būdavo pamesta eglišakių ar lauko gėlių. Tik tų ąžuolų prie jo nepamenu, bet čia galėjo ašaras lieti ir apgauta Veronika. Ir aš esu ne kartą ten padėjusi rugiagėlių vainikėlius, ir mano gyvenimas buvo sunkus, o jį aprašius, gražus pasakojimas išeitų...
Vaidinime atpažinau mūsų kleboną Joną Jurevičių. Gal ir negerai padarė, pasmerkęs Veronika, ale kad joks kunigas už tokią nuodėmę neatleidžia. Reikėjo jai būti kantresnei ir kasdien Dievulio, o ne kunigo, atleidimo prašyti. Jis – geras, visus supranta. Ir tą vaikelį būtų užsiauginusi. Ne pirmas ar paskutinis kartas mūsų krašte.
Tamstos aprašytas mūsų kapinaites ir dabar akyse matau: verkia motutės dukrelių, o dukrelės motučių, jaunos našlės  – vyrų ar vaikelių... Koplytėlės pavėsyje susitikusios bučiuojasi seserys, seniai nesimačiusios, nes nutekėjusiosios į skirtingus kaimus. Ir man širdį skauda, pagalvojus apie savo seseris, nors visos mes gyvename netoliese... Moterys išpuošia kapus ropikėmis, samanėlėmis, išdėliodamos jomis kauburių kraštus ir kryžius, nes čia tik smėlis, kuriame sunkiai auga gėlės. Kitos samanos – jau kapinių pakraštyje: baltos, kelis kartus didesnės už ropikes, užplūdusios nykią už tvoros esančią žemę; jų nei gyvulys ėdė, nei žmonės į kapines nešė.
Tik ežerėlis yra jau gerokai toliau nuo miestelio. Ir į mūsiškį nepanašus. Tamsta galėjai nežinoti, kad Veronika brido į Nemuno vandenį, kad užbaigtų šios žemės neteisybes. Žmonės ją matė einančią prie Kalinausko valčių, o surado nelaimėlės kūną už trijų kilometrų, jau prie Aštrago. Tamsta galėjai nežinoti, kad po dešimties metų sugrįžo iš Amerikos Juozas Eidukaitis, su bostoniniu kostiumu, skribliumi, ir pirmiausiai pradėjo klausinėti apie Veroniką, o teisybę sužinojęs, sako, net balsu verkęs, paskui nuėjo į senąsias miestelio kapines...
Gyvenimas, rašytojau, kaip augantis bezo lapas: čia, žiūrėk, dar tik sprogsta į tirpstantį sniegą žiūrėdamas, čia jau krenta į sulytą mūsų gatvelės smėlį. Dievulis jau seniai atleido Veronikai nuodėmę, nes ji nebuvo didelė nusidėjėlė. Saugok, Viešpatie, ir mus nuo nuodėmių. Būkim mažesni už skruzdėlytę ir kantresni už namo slenkstį. Dievulis yra pasakęs, kad niekas žmogaus nežemina taip, kaip ko didybė, manymas, kad yra svarbiausias pasaulyje...

Mamos laiškas nesugrįžo atgal, tai galėjo reikšti, kad rašytoją jos sielvartas pasiekė. Kaip jautėsi Vienuolis, už talentą girtas išgirtas paprastos vargo moterėlės iš miestelio, kuriame jis niekada nebuvo? Gal tas laiškas buvo ant stalo, kai rašytojas rašė testamentą: „Prašau palaidoti mano kūną sodyboje, kalne iš kairės pusės nuo įėjimo sodybon iš Ukmergės gatvės. Nenorėčiau, kad ant mano kapo būtų pastatytas koks nors paminklas. Man užtektų ir tokio monumento: didelio Anykščių laukų akmens, ant kurio būtų iškaltas kryžius ir parašyti šie žodžiai: „A. Vienuolis" ir pažymėti mano gimimo ir mirties metai. Tokia yra mano paskutinioji valia. Norėčiau, kad ji tiksliai būtų įvykdyta."

Ramunės Širvytės nuotrauka

Draugai