Šešėlis iš manęs išsikabarojo, koja kojon tipena. Didžiulė galva, trumputės rankos sniego baltumu slenka. Virš šešėlio pečių, abipus galvos plasnoja juodi sparnai – aš, užsimaukšlinęs žieminę kepurę, pas savo ilgaamžę mamytę užsnigtu vieškeliu klampoju. Tylu. Įkyri šviesa krinta iš aukštybių. Saulės spindulių kuokštas pro vieną juodą, į kamuolius susisukusį debesį pralindo, pro kitą, trečiame rado vis mažėjantį tarpą ir duria į sniego plotus, į mane, į vieškelį, paslėptą po pusnimis. Gal šešėlis, mano juodasis draugas, kol saulės spindulių kuokštas nebaksnojo į sniegą, prie kryžiaus buvo nusliūkinęs? Seniai ten nėra ąžuolo medžių, skersai sukaltų... Klemensas iškasė sutrešusį kryžių, supjaustė, į skrynią sudėjo, žemėmis užvertė. Ką dar senis į skrynią įgrūdo: nukryžiuotąjį, gal – Birutę?
Daug mano ilgaamžė mamytė žino apie Klemensą, apie Birutę ir apie pirmininką Šalaviejų, ir apie Algimantą...
Birutę norėčiau pamatyti savo akimis. Jos veidą, klubus, pečius, rankų mostą. Tegul praeina pro šalį, tegul nestabteli, tegul akimis neįsikabina į krūtinę, į širdį! Ilgaamžė mano mamytė vis kartoja, kad Birutė buvo labai graži ir priduria – tokias moteris reikia į gabalus sukapoti.
Nežinia iš kur ji atsidangino, lyg kurmis išrausė žmonių krūtines, išvartė širdis. Prapuolė Birutė! Nusprendė žmonės, kad ji su Algimantu į užsienį išbildėjo. Jis tai niekur neišvažiavo... Juodą naktį (ar dieną neturėjo laiko?) prie sugriuvusių kultūros namų išdygo. Juodą motociklą už rankenos veda. Prieina prie vieno, prie kito naktį kažkur keliaujančio žmogaus, pabaladoja sunkiais batais į žvyrą ir murma:
– Ta Birutė pas Klemensą gyvena ar pas pirmininką Šalaviejų?
Klemensas iš Sibiro parsibeldė... Gal jo tėvus, gal senelius sovietai pas baltas meškas išvežė? Senis, kraipydamas pliką galvą, vaikštinėjo takeliais, grioviais, pievomis ir vis dairėsi. Jis kažko ieškojo. Po kelių savaičių Birutė pasirodė. Visus pasitikdavo jos didelės, mėlynos akys. Atrodė, kad žvilgsniu apkabina sutiktąjį, stipriai glaudžia. Keistai ji rengdavosi: pro plačią juostą (gal rankšluostį?) iškišta galva –­ didelės drobės klostės krisdavo vos ne ligi kojų čiurnų. Aukšti lakuotų batelių kulniukai badė pakelės žolę, tako smėlį, nejaukiai ciksėjo į šalikelės asfaltą. Vyrų akys lipo prie Birutės. Jie liežuviais plakė, kad panelė-manekenė po apsiaustu nevilki jokio kito rūbo. Ji Klemensą savo vyru išsirinko, prie altoriaus prisiekė... Ji sutiko (kažin, ar prisiekė?) būti kolūkio pirmininko Šalaviejaus drauge (na, meiluže), o Algimantui, atskriejančiam pas ją motociklu, kartodavo: „Myliu tave...“
Ar tiesa, kad skrynioje ilsisi Birutė? Kryžius dar toli! Jau netoli. Man reikės pro kryžių praeiti. Netoli pakelyje, kur kryžius stovėjo, apšviestas spindulių kuokšto dairosi... Nejaugi žmogus? Rankose kryžių lyg sunkų kastuvą sūpuoja.
Automobiliu praskriedavau pro kryžių. Jo seniai nėra. Žieminiai jurginai tame žemės lopinėlyje auga. Vasara aukštai iškelia geltonus žiedus, šypsosi praeiviams. Kartais palinksta keliaujančiojo pro šalį linkui. Nejaugi, nori prisiglausti?
Gal po žaliu nuometu, po saulės spalvos karūna slepiasi Birutė? Apsnigo krūmą: iškraipė, sulankstė, sulaužė. Atrodo, kad iš po stagarų šaknų, iš senutės skrynios į baltus sniego plotus išėjo pasivaikščioti nukryžiuotasis. Skrynioje jis guli. Tikrai, gulėjo... Sniego daug privertė. Per daug, kad automobiliu riedėčiau. Stipriai šviečia saulės spindulių kuokštas. Pas mamytę privalau bristi per sniegą. Pro kryžių... Kiek sunkumų į vieną eilę susirikiavo?
Kuprinės diržas veržia pečius. Nešu mamytei maisto... Nenusibosta jai gyventi! Kas dieną tris kartus keliauja pas šunį. Pas ją tris kartus per savaitę pirmininkas Šalaviejus ateidavo. Šuo tvarte pririštas gyvena. Vakare mano mamytė atsega grandinę ir šuniukas pas ją atbindzina nakvoti. Keturkojį padovanosiu kaimynams... Ne! Kai mamytės nebus, atsegsiu grandinę ir šuniuką paliksiu gyventi tėviškėje.
Juodi debesų kamuoliai vienas su kitu susiglaudė. Nėra tarpų, nėra gelmių. Nespėjo saulė spindulių kuokšto pas save įsitraukti. Ant sniego šviesa pabiro, po mano kojomis. Ir – prie kryžiaus... Šešėlių neliko. Atgal jie sugrįžo, kaip automobilis sugrįžta į garažą... Stipriai koja stukteliu į sniegą. Giliai ji nyra, bet kelio akmenukų nepasiekia. Norėjau kojos stuktelėjimu lyg antspaudu patvirtinti krūtinėje (gal padebesiuose?) nardančią mintį: „Ir varnėnai sugrįžta į inkilą...“ Antra koja stukteliu į sniegą. Negiliai ji įsibrauna. Toli kelio žvyras. „Daigas į sėklą sugrįžta...“ Smūgiuoju į sniegą trečia koja. Nėra trečios kojos! „Daigas į sėklą nesugrįžta.“ Mano šešėlis treptelėjo koja. Jau nėra šešėlio. Tik apsnigtame jurginų krūme jie lyg paukščiai tupi. Praeisiu pro šalį. Prapėdinsiu pro Birutę. Jos ten nėra. Tik nukryžiuotasis senovinėje skrynioje guli. Klemensas žino tiesą. Ir mano ilgaamžė mamytė daug žino apie Birutę...
Klemensas sugrįžo iš rytų. Čia jo tėvų, čia protėvių dvaras. O nutūpti, apsigyventi nėra kur. Kolūkis jau viską buvo apžergęs: ir malūną, ir tvartus, ir tvenkinius. Rūmuose viešpatavo kolūkio administracija. Juose gyveno dvaro ir visų žemių tarybinis šeimininkas Šalaviejus. Klemenso žemių ribose – aras į arą – kolūkio teritorija plytėjo. Klemenso pastatai. Klemenso žemė. Ne jo žemė, ne jo namučiai... Kolūkio vadas, pirmininkas Šalaviejus, Klemensui leido gyventi klėtelėje, netoli sutrešusio kryžiaus.
Birutė ateis prie kryžiaus, apsikabins jį, norės ant pečių užsidėti...
Žmonės spėlios, gal ji iš Sibiro paskui Klemensą atmynė, gal pirmininkas Šalaviejus iš kažkurio miesto savo naują širdies panelę pasikvietė?
Ji į kolūkio raštinę įsiverš, rankas iš po apsiausto iškiš, sudės lyg maldai, prašys darbo, pastogės ir lovos.
– Gaila, turiu neblogą žmonelę, - nusikvatos didelių žemių šeimininkas, jo mėlyna nosis susiraukšlės, tarsi į naujametinę eglutę atsimušęs ir sprogęs balionas.
Šiuos žodžius girdėjo Klemensas.
– O aš neturiu bobikės, ateik pas mane.
– Kam šis kiemas priklauso? – Birutė mirkteli akį.
– Mano dvaras, – Klemensas užsimerkia, atsimerkia.
– Ar pamiršai? – Šalaviejus sukryžiuoja rankas. – Dvaras mano. Jis mūsų...
– Tai ir man jis priklauso, – Birutės akys skuodžia per laukus ligi miško, ligi horizonto, vėl ligi miško ir į save viską tempia, į krūtinę, į širdį: ir pievas, ir vieškelį, ir malūną. Birutės žvilgsnis panašus į milžinišką grėblį. – Vyrai, gabalėlis dvaro ir man priklauso. Aš būsiu šio sodžiaus ponia, tereikia tik vieną iš jūsų išsirinkti.
Birutė vakarieniavo Klemenso klėtelėje. Ir – pusryčiavo. Aukso žiedus jie sumainė. Klemensas – pusamžis: jam gegutė (gal varnas?) suskaičiavo virš penkiasdešimt metų. Birutei – tik trisdešimt keturi. Didelius cepelinus naujoji klėtelės ponia virė: mėsą į juos grūdo ir – daug pipirų.
Šalaviejus, žemių ir žmonių šeimininkas, užmiršęs viską pasaulyje, statė rūmus. Sau? Žmonės vambrino, kad pirmininkas į naująjį dvarą pasikvies Birutę... Prie sraunaus bevardžio upelio kilo rūmai. Jis planavo užtvenkti skubantį vandenį. Naujasis namas buvo panašus į tą, kuriame ligi šiol gyveno, tik kelis kartus mažesnis. Ir nedidelė klėtelė šalia stūksojo. Ir – tvartas... Į jį Šalaviejus
įgrūdo prabangų automobilį. Ir mažutis malūnas prie bevardžio upelio atkartojo didįjį malūną...
– Kada man padovanosi dvarą? – Birutė ranka (gal apsiausto skvernu?) mostelėjo Šalaviejui. – Tu net tvoros iš smilgų nenupynei dėl mylimos moters...
– Tau aš jį statau. Pakviesiu. Gyvensime lyg rojaus paukščiai.
– Aukštas pareigas užimantis žmogau, –­ lakuotais bateliais ji beldė į žvyrą, akimis į Šalaviejaus rankas įsikibo. – Žilas žmogau, vergų darbadienius temoki skaičiuoti, meilės buhalterijoje tu – žiopliukas... Tik žmonoms vyrai kopijas pakiša, mylimosioms jie tikrus dvarus dovanoja. Į iškamšų kompleksą veskis savo Marelę. Bus juoko, jeigu ir ji neis ten dienų stumti.
Šalaviejus nežinojo, kad Birutė su kolūkio elektriku ant motociklo laksto. Algimantas – jaunas ąžuolas, Birutė – liepa, ką tik pražydusi...
– Aš tau, mano karalaiti, – ošia liepa, ką tik pražydusi, – pastatysiu rūmus. Tu būsi laimingas. Rūmai mano širdyje gyvena: gal kiek aukščiau, gal kiek žemiau. Supranti, krūtinėje. Aš juos labai slepiu. Žmonės pavydūs. Rūmai panašūs į Klemenso dvarą, tik labai maži. Sukasi mažas vėjo malūnas. Ir paukščiai skraido, ir smėlio takai vingiuoja. Mažučiai mūsų rūmai. Užauginsime juos.   
Viską Šalaviejus, kolūkio pirmininkas, žmonių ponas, išgirdo. Jis daug daugiau sužinojo, negu iš tiesų buvo... Štai miško aikštelė. Joje Birutė ir Algimantas drybso pasitiesę rankšluostį. Iš kur žmonės žinojo, kuriuos rūbus mergytė pati nusirengė, kuriuos patikėjo to eržilo rankoms? Dideli paparčio lapai, vos ne ligi žmogaus klubų, toje miško aikštelėje svyruoja.
Užsirūstino Šalaviejus lyg velnias, lyg perkūnas! Džiūsna, ilgšis elektrikas ją, Birutę, regėjo nuogą... Šalaviejus praneš Klemensui visą tiesą! Ji nuoga labai graži. Šalaviejus žinojo, žino jau ir Algimantas –­ Birutės iš karto neversi į samanas ar į lovytę... Privalai ją visą bučiniais apipilti, tarsi permatomu rūbu aprengti. Tik tada... Šalaviejau, vadove ir valdove, tavo Birutė, sakyk tiesiai, tavo meilužė tau neištikima. Tu nematei, ko trokšta tavo moteris, tu nejautei, apie ką ji svajojo!
Šalaviejus į prabangų automobilį lyg katinus įgrūdo ir Klemensą, ir manąją mamytę, nusivežė į paparčiais apžėlusią miško aikštelę, viską apie Birutę, apie Algimantą išrėžė...
Dingo abu (ir Algimantas, ir Birutė) lyg į vandenį, lyg į žemę, lyg į dangų. Tiesa, Algimantas po daug dienų iš už sugriuvusių kultūros namų iškišo veiduką, Birutės niekas niekur nematė. Tik Klemensas sutrešusį kryžių išrovė, sukapojo, į senovinę skrynią sudėjo ir užkasė. Nukryžiuotąjį uždarė skrynioje... O gal šalia sukapoto kryžiaus paguldė Birutę? Mano ilgaamžė mamytė viską žino! Paklausiu savo gimdytojos. Žinau, kai Birutės jau nebuvo, pirmininkas Šalaviejus paprašė savo Marelės, kad išvirtų cepelinų ir kad ruošdama mėsą nepagailėtų pipirų. Jis prabangiu automobiliu skriedavo pas Gražiną... Šalaviejaus pirmoji meilė! Ir –­­ paskutinė. Gražina – tai mano ilgaamžė mamytė. Praeisiu pro kryžių. Šalia liks jurginai. Šunį paleisiu. Vargšas gyvuliukas neš kailį iš sodybos. Skubės prie kryžiaus. Šalia mano į sniegą įmintų pėdų lapatuos. Retkarčiais jo tai viena, tai kita koja į mano pėdsaką įkris... Prie pat kryžiaus, prie jurginų, prie stagarų stabtels. Ir –­ los. Ilgai vambrys mano mamytės šuo.
Praėjau pro jurginų stagarus, pro šešėlių landynę... Atsisukau! Tik akies kampučiu žvilgtelėjau – juodas žmogus, užsimetęs kryžių (gal kastuvą?), iš paskos tipena. Mano šešėlis atlapatuoja... Jis dar toli.
Saulė pro didelį debesį lenda, spinduliai byra ant sniego. Ilgaamžės mamytės paklausiu, kas mano tėvas? Netikiu, kad Šalaviejus. Gal Klemensas? Gal Algimantas? Pasivijo mane šešėlis. Ilgaamžė mamytė, tikiu, jau spokso pro langą. Ji, tikiu, regi juodą kryžių, pas ją atkeliaujantį, – žieminės kepurės ausys nejuda... Mamytė kryžių (ne, ne – tik mano šešėlį) neš į Dangų. Gal į pragarą? Reikia skubėti pas savo motiną. Nepavėluoti... Laikas bėga, krinta, subyra kaip saulės spinduliai ir apgaubia jurginų žiedų spalvos nuometu.