Stasys Jonauskas

Arturo Aliuko piešinys

 

Lygiateisės organinės trąšos

Šviečia saulė skaisti kaip niekad,
Tu rašai ir gerai tau rašos.
Bet kaip gaila, kad užmirštos lieka
Lygiateisės organinės trąšos.

Ten mikrobai ne žaidžia, o dirba
Tokį darbą, kurio tu nenori.
Mirdami jie pagerina dirvą,
Bet pagadina orą.

O aplinkui taip gera, net žalia,
Kad dainuoja, kas aria, kas rašo.
Kad necyptų, gimtąją šalį
Tepa nuolat organinės trąšos.

 

Varlė be idėjos

Pavasaris buvo geras,
Nepuolė kaip šuo ant viršaus.
Tik kilo iš slėnių garas
Ir kiškiui atrodė, kad šaus.

Bet niekas nešovė, tik sprogo
Ievų lapeliai žali.
Atsitūpė gandras ant stogo
Ir buvo girdėti toli.

Šitoks gražumas regėjos,
Kas tai apsakyti galės.
Iššoko varlė iš idėjos
Ir liko jinai be varlės.

 

Sliekai

Žmonės vystės, sliekai nepakito.
Žemėj raustis per amžius turės.
Sliekas tyli, o tu ką sakytum
Pamautas ant meškerės.

Niekada jie nežiūri į dangų
Ir neklausia, kaip išlikai.
Važiuoja mašinos ir tankai,
Bet šliaužia per kelią sliekai.

 

Moksleiviai muša varles

Saulė vėl į pavasarį kviečia,
Vėjas vėl myli lauko gėles.
O lankoj negeri leniniečiai
Mušinėja žaliąsias varles.

Šaukia vienas per kitą:
„Aš būsiu! Mums visur atviri keliai!“
O ant kelio pajuodę nuo musių
Šokinėja varlių viduriai.

Šoka vienas, pašoka ir antras,
Kol visi pasileidžia bėgte,
Nes į kiemą parlėkė gandras
Su maišo skiaute.

Kitokios išeities nebelieka
Ima augti visi pamažu.
Nes globoja gerieji spaliukai:
Mušti varles negražu.