Tapani Kinnunen. Esu karalius, kol nebus nuspręsta kitaip

 

2007 m. užtikau išleistą knygelę „Poetika“ („Poetiikka“), kurios sudarytojai – jaunosios kartos poetas, įvairių poezijos premijų ir rezidencijų steigėjas bei tik poeziją ir eseistiką leidžiančios leidyklos „Savukeidas“ įkūrėjas Ville Hytönenas bei poetas ir vertėjas Ville-Juhani Sutinenas. Įžangoje jie teigia pavargę nuo paviršutiniškų kritikų, skystų santraukų ir atsitiktinių esė kuriamo paveikslo, vaizduojančio šiuolaikinės suomių poezijos procesus. Ville ir Ville-Juhani nusprendė suteikti progą patiems šiuolaikiniams poetams trumpų esė forma pasisakyti apie tai, kaip rašo eilėraščius, kaip supranta savo tekstų poetiką. Esė išsiskiria laisvumu, tačiau kartu svarstomi rimti klausimai, ir stebuklingu būdu skaitytojui darosi šiek tiek aiškiau, kaip ta poezija rašoma (ir skaitoma). „Poetika“ Suomijoje sulaukė milžiniško pasisekimo, tad vėliau pasirodė ir papildymai: „Poetika II“ (2009) ir „Poetika III“ (2014). Šiame cikle bus pristatytos kelios esė iš minėtų trijų knygų.

Tapani Kinnunenas (g. 1962) – Turku gatvės poezijos Grand Old Man, kaip teigia apie autorių vienintelis sakinys naujajame rinkinyje. XX a. 10 dešimt­metyje drauge su keletu poetų pradėjo vadinamąjį Turku poezijos judėjimą – įkūrė pasisekimo sulaukusį poezijos klubą, ėmė organizuoti muzikos ir poezijos festivalį „Down By The Laituri“. Poetas svariai prisidėjo prie kuriamo poezijai skirto laikraščio „Tuli&Savu“ („Ugnis ir dūmai“). T. Kinnunenas dažnai lyginamas su Charlesu Bukowskiu, o ankstesniais poezijos rinkiniais ir pasirodymais susikūrė bohemiškos asmenybės reputaciją. Vien ką reiškia į sceną išeiti vienomis pėdkelnėmis... T. Kinnuneno tekstuose daug autobiografinių epizodų, miesto gyvenimo, alkoholio, narkotikų. Tačiau, kaip naujausio T. Kinnuneno rinkinio „Prancūziškas bučinys“ („Ranskalainen suudelma“, 2016) įvade rašo poetas Markku Kaskela, T. Kinnunenas yra ir didis romantikas. Spausdinami eilėraščiai – būtent iš pastarojo rinkinio, jie dvelkia nostalgija ir apskritai kiek nuosaikesni nei ankstyvieji.

                                                                                                    Urtė Liepuoniūtė

  

Jussi’o Verimaos nuotrauka
Jussi’o Verimaos nuotrauka

Vienas toks vyresnis poetas sakydavo, kad poezija yra absoliučiai laisva. Tai didžiausia poezijos galia ir galimybė. Kai poezija – absoliučiai laisva, tai taip pat didžiausia jos silpnybė ir prarasta galimybė. Tiesiai šviesiai – neapkenčiu visokių poetikų, bet kadangi ir aš, ko gero, turiu savąją, pamėginsiu ją čia paaiškinti ir piršti skaitytojui.

 

I

 

Esu matęs taiklų gero eilėraščio apibrėžimą – buvo išspausdintas ant pigiai atrodančios „Atvirosios Haliko akademijos“ antologijos nugarėlės: „Geras eilėraštis – kaip prietaiso brėžinys; jame matyti visi viduriai.“ Tai, žinoma, nereiškia, kad iš eilėraščio turi likti vien viduriai. Kita vertus, tekstas turi būti tarsi padengtas stalas, visiems kaip ant delno. Koks nors pokštautojas pasakytų, jog geras eilėraštis yra kaip tas nuogas kąsnis: net jeigu ir nepamaitina, vis vien tampi nuo jo priklausomas.

Prietaiso brėžinys yra visai kas kita nei prietaisas, kurio tikslas – teikti žmogui fizinę ar emocinę naudą. Brėžinio tikslas, savo ruožtu, turi parodyti, kaip tam tik­ras reikmuo veikia. Natūralu, kad tai suvokti adresatui reikalingos smegenys, nors vargu ar beždžionė ką nors apie tai suprastų. Nežinau, pats tesu žmogbeždžionė.

Nebegrįšiu prie brėžinio, menine verte kartais primenančio priešistorinius urvų piešinius. Pastarųjų tyrinėjimui irgi būtų galima paaukoti visą gyvenimą. 

Mano poezija teikia pirmenybę gyvenimui. Panašu, kartais tai sukuria klaidingą iliuziją: mano eilėraščiai laikomi dienoraščio įrašais. Vis dėlto tekstas į visumą yra susiūtas iš daugybės įvairių įvykių, nutikusių man arba kam nors kitam. Kartais nugirstu neblogą istoriją, kurią panaudoju kaip temą eilėraščiui. Mano eilėraščiai nėra tik pavieniai, iš kasdienybės ar švenčių iškirpti epizodai; veikiau – vandenyno bangose švystelintis banginio uodegos galiukas arba ryklio pelekas, grobuoniui dingstant tamsiose gelmėse. Ar pernelyg daug palieku skaitytojui?

Eilėraščiuose slypi daug daugiau, nei atrodo iš pradžių; galbūt jiems suprasti reikalingas skaitytojo smalsumas gyvenimo teikiamoms galimybėms, galbūt reikalingos smegenys, kurios vis dėlto skiriasi nuo beždžionių.

Beje, po viso šito pranešu, kad 85 % mano poezijoje aprašomų įvykių yra tiesa ir nutiko man pačiam.

 

II

 

Detektyvų rašytojas Raymondas Chandleris yra pasakęs: „Stilius – vertingiausia, ką rašytojas gali sukurti.“ Su juo sutinku, ypač jei stilius geras ir tvarus. Ernestas Hemingway’us irgi sukūrė stilių, taip pat ir Charlesas Bukowskis. Ar pastebite šių trijų rašytojų stilių skirtumus? O ar pastebite skirtumą tarp Tapani’o Kinnuneno ir Ch. Bukowskio? Puiku, nuo čia ir pratęskime. Stilius, kuriuo rašau, bet kokiu atveju yra mano – Bukowskis gali eiti po velnių, nors būtent su juo mane visuomet ir lygina. Man patinka Bukowskis.

Nekopijuoju Jarkko Laine’s, François Villono arba Dylano Thomaso, nors visi jie man patinka. Man patinka ir avižų košė, jogurtas bei daržovių sriuba, nors nebandau virsti nė vienu iš jų. Aš esu Tapani Kinnunenas ir rašau savo stiliumi. Apskritai rašiau dar nė nežinodamas apie jokį Bukowskį.

Užgrūdintų rašytojų vyrų žanras – ar sutinku su apibrėžimu? Kieti bičai į šį klausimą neatsako, todėl atsakau aš. Kad jį kur – aišku, sutinku su apibrėžimu: visą gyvenimą bandžiau prasibrauti į tą gardą, vartai – kaip niekad arti, tad dabar ne laikas pasiduoti. Daugiau poezijos kasdieniuose nutikimuose, daugiau šešėlių saulėtoje kelio pusėje – kad ir užaktų paskutinė matanti akis.

Nesugebu rašyti be ironijos, tai neatsiejama mano dalis kaip koja arba ranka. Žinoma, ir be ironijos galima gyventi, bet nelabai ilgai. Jauni mirę poetai – liūdnas to pavyzdys.

Vis dėlto eilėraščiuose negali imti pasakoti anekdotų, tai, kiek pamenu, pavyko tik Jarkko Laine’i: „Klausimas: kodėl pasaulyje yra daugiau triušių nei voverių? Atsakymas: pamėgintum pats medyje kruštis.“ Tai J. Laine įkomponavo į eilėraštį, kurį 8 dešimt­mečio pradžioje išspausdino ant knygos nugarėlės. Poezija yra absoliučiai laisva, tai didžiausia jos galia, jeigu sugebi tą galią valdyti. Jarkko Laine sugebėjo. Žengdavo per literatūros barjerus taip, kad šie kartais ir nuvirsdavo.

 

III

 

„Iš pradžių buvo tik kinkos. Paskui kažkas išrado roką ir tada kinkos ėmė drebėti.“ Šis Jarkko Laine’s įvadas į roko gabalą sklandžiai susilieja su ritmu – tai svarbus ir eilėraščių elementas. Laisva forma parašytų eilių ilgis veikiau priklauso nuo ritmo, ne nuo turinio. Be to, popieriuje eilės dalijamos ir akims.

Bytnikų kūryboje ritmas ir akcentai įrašyti jau pačiame žanro pavadinime. Negaliu įsivaizduoti poeto bytniko, kuriam jo eilėse nerūpėtų ritmas – bytnikas į rašymą visuomet pasinėręs iki ausų, tad nenuosta­bu, jog vadinamasis beat labiau nei bet kuris kitas poezijos žanras tinka skaityti balsu. Vis dėlto poezija visuomet išspausdinama popieriuje, o tada ją turi patikrinti laikas. Tai vienintelis kritikas, apie kurį rašydamas turi galvoti poetas.

Aš pats bytnikiškas eiles dėlioju iš šukių; drauge mano eilėraščiai sudaro didesnę visumą, tačiau atskirai paėmus jie yra kaip ta banginio uodega arba ryklio pelekas, apie kuriuos kalbėjau anksčiau: perskaičius pluoštą eilėraščių ima ryškėti ir visas banginis arba ryklys. Eilėraščių rinkinyje, savo ruožtu, jau pasimato ir jūra, palmės – pakrantėje galbūt šmėsteli net ir koks čiabuvis.

Stengiuosi save išreikšti kuo paprasčiau, primityviau. Mano nuomone, eilėraščiai turi eiti skaitytojo link, o ne nuo jo bėgti. Kad tai būtų įmanoma, eilės turi būti kuo nuogesnės, be jokių blizgučių. Ar prisimenate palyginimą pradžioje: kad eilėraštis – tai brėžinys, kuriame matyti viduriai? To ir siekiame, pasiseka ne visada. Vis dėlto svarbiausia skaitytojo nieko neklausti, nes šis gali būti neteisus.

 

IV

 

Kartais eilėraščiuose aprašoma istorija – tada reikėtų kalbėti apie epinę poeziją. Mano istorijos dažnai nutinka miesto erdvėse, o jose daug geriama, vartojama narkotikų. Kartais pasirodo ir prostitučių. Natūralu, mane visuomet traukė pogrindinis pasaulis ir visokie marginalai. Geriausiai sekasi rašyti į mane patį panašias eiles; jei eilėraščiuose leisčiausi į žygį miške, kur stebėčiau triušių ir voverių elgseną – būtų dirbtina.

Kartais eilėraštyje įamžinama kokia nors situacija, kuomet galima kalbėti apie tam tikrą groteskišką jausmų vaizdavimą. Kaip pavyzdį pateiksiu savo eilėraštį, išspausdintą 1996-ųjų pavasarį pasirodžiusiame rinkinyje:

 

Išsprogę bičai

ropoja pro duris.

Langai šūdini.

Garsiai groja Stooges.

Niekam nerūpi

kas dedasi Kinijoj.

Žolė švelniai dega.

Kažkas šaudo gaidį.

Pasaulis ritasi

pro pragaro duris.

Eilėraštis „Stiprus šlamštas“ iš rinkinio

„Rūkantis vienuolis“ („Tupakoiva munkki“)

 

Vėliau trumpais sakiniais rašyti nustojau, nes paprasčiausiai priėjau šio kelio pabaigą. Dabar rašau apie dalykus, kurių šerdin įsiskverbti beprotiškai suspaustų sakinių nebepakanka. Reikia ilgų frazių, šalutinių sakinių, daugiau skyrybos ženklų. Kuomet apie naująsias savo eiles jau galėsiu kalbėti kiek ironiškai, cituosiu dailininką Edwardą Hopperį (1882–1967): „Turbūt nelabai panėšėju į mirtingąjį. Mano siekis buvo nutapyti saulės šviesą ant namo sienos.“

Tad į poezijos rašymą galima žiūrėti kaip į tapybą – pagalvokite apie visus tapybos stilius, kryptis ir prilyginkite su poezijos; tai begalinis raizginys. Skirtingiems paveikslams naudojami skirtingi teptukai – pats kartais brūkšteliu gana storu.

 

V

 

Priklausau kartai, kurios jaunystė prabėgo pankų laikais. Tai manyje paliko gilų pėdsaką. „Kad ir kas tai būtų, aš prieš“, – sakė dar Groucho Marxas. Pankiška nuostata man visų pirma reiškia nuo visų poezijos mokyklų laisvą ir juslėmis pagrįstą rašymo stilių. „Niekada nenorėčiau priklausyti klubui, kuris į savo narius priimtų tokį kaip aš“, – toliau cituoju savo didžiausią numylėtinį Groucho.

Pankui, žinoma, būdinga ir nuostata, kad nebandoma pūstis mėginant demonstruoti literatūros tradicijos išmanymą – nauja gimsta tik tuomet, kai sena išraunama su šaknimis arba visiškai sugriaunama; vis dėlto tvari literatūra gimsta tik tada, kai visa, kas sena, kaip nors įtraukiama į eiles; iš tuštumos niekas negimsta, nesvarbu, ar vadovaujiesi pankiška nuostata, ar ne.

Čia derėtų paminėti, kad pankai mirė 1979 metais. Vis dėlto tokios nuostatos, tik prisidengus kokiais kitais terminais, ryškios ir 2007-aisiais, taip pat kaip buvo pastebimos ir 1930-aisiais, kad ir Antonino Artaud žodžiuose: „Visas rašymas yra kiaulšūdis.“ Artaud, kaip ne kaip, buvo labiau teatro žmogus, kūno judesiai jam buvo svarbiau nei rašytinis žodis. Tuo jis primena 2000-aisiais slemu susidomėjusius poezijos mylėtojus.

Ieškant daugiau paralelių tarp savo poezijos ir 8 dešimtmečio pankroko bangos į galvą pirmiausia, žinoma, ateina jausmais grįstas posakis: tikiu, kad mano eilės į skaitytojus veikiau įsiskverbia per jusles, o ne per protą – šiuo požiūriu mano eilėraščiai primena lytinį aktą. Varpa įsiskverbia į vaginą ir kartais iš to užgimsta nauja gyvybė. Beveik visus eilėraščius pirmiausia esu užrašęs tušinuku, labai norint čia irgi galima rasti simbolikos.

 

VI

 

Tad kas tas mitinis rašytojas? Nuo viso pasaulio pilies bokšte atsiskyręs plunksna rašantis eskapistas? Scenos visomis išgalėmis vengiantis svajotojas, kurio poezija neištvertų publikos akių? Pašlemėkas nenusisekusia karjera, apgavikiškai įsisupęs į poeto apsiaustą ir mylimas moterų? Greičiausiai viskas kartu, tačiau svarstyti šį klausimą neįdomu. Poetas rašo, skaitytojai skaito, jeigu skaito. Poeto užduotis yra rašyti kaip įmanoma geriau, prireikus netgi pamėginti suprantamai pagrįsti savo poetiką, jei kas paprašo. Pats bent jau mėginau, o skaitytojo užduotis yra su tuo sutikti arba ne. Jeigu ne kitur, galiausiai susitiksime bare.

1980 m. išleistoje rinktinėje „Orlaivis „Italija“ Arto Melleri* rašė:

 

Viskas, kam reikia paaiškinimo

atrodo kažkaip įtartina,

jau savaime, mano nuomone,

Pasaulio gramatika:

šalutiniai sakiniai

visomis kalbomis pasako

viską, apie viską

 

Juk nepaprieštarausi, ar ne? Už šių eilių būtų leng­va užsikabinti, jeigu nebūtų pernelyg paprasta: kaip nuspręsti iki grabo lentos klausytis vien popmuzikos, nes bitlai paprasčiausiai rašė tokius gerus gabalus. Poeto pareiga – norėti daugiau, poeto pareiga yra išplėšti ir sutrypti tai, kas ir taip suirtų. Poeto parei­ga – tikėti savo poetika. Mano šaknys glūdi ne tik panko istorijoje, bet ir 7 dešimtmečio Turku amerikietiškame andergraundo judėjime.

„Panašu, jog kai kurie žmonės galvoja, kad poezija turi būti įvilkta į kokią nors formą. Tokių žmonių laukia sunkūs laikai, mat visuomet rasis naujų šutvių, sugriausiančių jų konceptus. Žinau, jausmas – šūdinas: kaip žinoti, kad kažkas dulkina tavo žmoną, kol tavęs nėra namie. Tačiau, kaip sakoma – tuo gyvenimas nesibaigia.“ Bukowskio žodžiai buvo išspausdinti Turku anderegraundo laikraštyje „Priešaušris“ 1968 metais. Pagrindiniai leidinio sudarytojai, Jarkko Laine ir Markku Into, tuo metu gyveno laiko dvasia – tą pačią tradiciją stengiuosi tęsti ir aš.

 

*       Arto Melleri – XX a. 8–10 dešimtmečių poetas, rašytojas ir dramaturgas; buvo paskutinysis poetas, kuriam už poezijos rinkinį buvo skirta prestižinė „Finlandia“ premija. Suomijoje jis tapo bohemiško poeto archetipu.

Iš suomių kalbos vertė Urtė Liepuoniūtė

 

 

Draugai