Tedas Kooseris (g. 1939) dažnai vadinamas JAV Vidurio Vakarų arba Didžiųjų lygumų poetu. Jo eilėraščiai – trumpi, tikslūs ir paprasta kalba parašyti tekstai apie kasdienį gyvenimą, šeimą, praeitį, meilę. Jis labai taikliai, originaliomis metaforomis aprašo gamtos reiškinius, metų laikų kaitą, gyvūniją. „Aš rašau kitiems žmonėms, vildamasis, kad padėsiu jiems jų kasdienybėj pastebėti nuostabių dalykų. Trumpai tariant, noriu parodyti žmonėms, koks įdomus gali būti paprastas gyvenimas, jei būsi atidus ir pastabus", –­ sako T. Kooseris.

2004 metais Tedas Kooseris tapo tryliktuoju JAV poetu laureatu (oficialiu JAV Kongreso bibliotekos poetu), o 2005 metais jis pelnė T. Pulitzerio premiją.

 

 

Vaikščiojant pirštų galais

Jau seniai liovėmės kėlę kulnus
kaip kiti – arklys, šuo ar tigras –
nors suvirpame nuo jų greičio,
kai sprunka. Net pelė,
tempianti didžiulį sunkų šuns
ėdalo gabaliuką, – pavydėtinai grakšti.
Vaikštome lėtai, nerangiai,
taip prislėgti atsakomybės,
mums tekusių drausminių
nuobaudų, bausmių, žudynių,
žengiame kietai supančiotomis
nugalėtųjų oda kojomis.
Bet kartais, paryčiais,
galime pajusti, ką reiškia būti
vienu iš jų, kai pirštų galais
sėliname pro miegančiųjų duris
ir staiga imame matyti tamsoje.

 

Gimtadienio eilėraštis

Tik išaušus, didžiulė raudona
saulės galva kyšo
pro juodus medžių virbus,
laukia, kol kas ateis
su putotos
baltos šviesos kibiru,
paleis visai dienai į ganyklą.
Ir aš leidžiu dienas rupšnodamas,
skanaudamas kiekvieną žalią akimirką,
kol pašaukia tamsa
ir kartu su kitais
traukiu gilyn į naktį,
po kaklu tilindžiuojant
skardiniam skambalui
su mano vardu.

 

Ankstyvas paukštelis

Dar tamsu, lietus pliaupia
šaltą gegužės rytmetį

o ankstyvas paukštelis
jau čirškauja

čiulba savo šaižią
it medinis suktuvas giesmelę

patenkintas, regis,
kad gavo darbo

traukti sunkų
aušros kibirą

iš tamsos,
nata po natos,

ir leisti
mums atsigerti.

 

Sausį

Vienintelė korio akutė įšalusiam nakties avilyje
dar žiba, o gal tik vaidenasi:
vietnamiečių kavinė – aliejinga šviesa,
kvapai spalvingi it gėlės.
Juokas, pokalbiai, lazdelių taukšėjimas valgant.
Už stiklo žiemiškas miestas
girgžda it senas medinis tiltas.
Galingas vėjas švilpia po visais mumis.
Kuo didesnis langas, tuo labiau virpa.

 

Tvorų eilė ankstyvą kovą

Paskutinės pusnys
traukiasi tolyn
nuo šviesos,
laikosi žiemos įsikibusios.
Už jų purvinas
ražienų laukas
sugėrė visą
tamsą –
vasario naktų,
geležinių krosnelių,
kiekvieno iš ilgesio parašyto
laiško rašalo.
O tvoros
vingiuoja aukštyn ir tolyn,
nuo vienos kalvos
ant kitos, meta
šaltą, baltą šešėlį,
visi jų vartai dar uždari
pavasariui.

 

Upelio vaga

Tuopose – karas,
armijos barškina
ginklais.
Gluosniuose –
kurtizanių
šnibždesys.
Karalystėj
kas dieną
tas pats
ir rupūžė,
mirksėdama,
išsiruošia
į turgų.

 

Vaikščiodamas palei upelį

Vaikščiodamas palei upelį
gruodį, kai vėjas pusto
lapus po juodą ledą,
junti didį medžių
džiaugsmą, jų apsiaustai
plevėsuoja it girtuoklių,
ankštuose šlapiuose batuose
dunksi kraujas.

 

Tušti namai

Nieko nėra Mirčiai
tuščiuose namuose.
Nieko neliko jai baltoje lėkštėje,
sudaužytoj ant tako.

Eikš, prisėski šalia,
ant saulės nutvieksto prieangio,
leisk širdžiai švelniai
sūpuoti, sūpuoti tave.

Nieks čia mūs nenuskriaus.

 

Etiudas

Stebėjau didįjį pilkąjį garnį,
žvejojantį švendruose, sėlina atsargiai,
klastingai it meilužis, kurpiantis laišką,
melsvos alkanų žodžių kilpos
rangosi ir vyniojasi, geldamos ir bučiuodamos.

Tarkim, jis dirba įprastą darbą
biure. Jo melsvas kostiumas dera su aplinka.
Ilgos dienos plaukia po stikliniu jo stalo
viršum, visos kaip viena. Ant kiekvieno
ryto kraštelio virpa burbuliukas.

Niekas ten jo nematė, rašančio laišką
mylimai moteriai. Jo pieštukas pakibęs
ore it paukščio snapas. Pasmeigtų
visą pasaulį, jei tik pajėgtų, švystelėtų
aukštyn ir gyvą prarytų.

 

Apleistas ūkis

Jis buvo stambus, sako batai, palikti
ant sudaužytų lėkščių šūsnies prie namų;
ir aukštas, sako ilga lova kambaryje
antrame aukšte; ir geras, dievobaimingas vyras,
sako Biblija įlūžusia nugarėle, palikta
ant grindų prie lango, nuberta saulės dulkėmis;
bet prastas ūkininkas, sako užversti
akmenimis laukai ir daržinė kiauru stogu.

Su juo gyveno moteris, sako miegamojo siena,
apklijuota lelijomis, ir virtuvės lentynos,
aptiestos klijuote, ir jie turėjo vaiką,
sako smėlio dėžė, padaryta iš traktoriaus padangos.
Pinigų vis trūko, sako stiklainiai su slyvų uogiene
ir konservuoti pomidorai, sustatyti rūsyje.
O žiemos žvarbios, sako skudurais užkamšyti langų rėmai.
Gūdu čia buvo, sako siauras kaimo keliukas.

Nutiko kažkas negero, sako tušti namai
ir piktžolėmis apėjęs kiemas. Akmenys laukuose
sako, kad nebuvo iš jo ūkininko; neliesti stiklainiai
rūsyje – kad ji išvyko paskubomis.
O vaikas? Jo žaislai išblaškyti po kiemą
it medžių šakos po audros – guminė karvė,
surūdijęs traktorius sulaužytu plūgu,
kombinezonu aprengta lėlė.
Nutiko kažkas negero, sako jie.

 

Iš anglų kalbos vertė Marius Burokas